Ši frazė daugeliui girdėta iš vienos humoro laidos. Aš taip pat ne kartą iki ašarų juokiausi žiūrėdama į isteriką darbo biržos direktorių ir amžinus bedarbius. O dabar esu viena iš šios laidos personažų – bedarbė. Tik, deja, tai ne šou, o realybė...

Mano numeris 191

Pirmą bedarbystės rytą, tik pramerkusi akis, supratau, kad man, uoliai mokesčių mokėtojai, netekusiai darbo gali padėti valstybė. Trumpiau tariant, Darbo birža.

Nieko nelaukusi surinkau vienos iš visažinių draugių telefono numerį, išklausiau trumpo jos instruktažo (kaip elgtis, kur eiti ir ką sakyti) ir nė nepajutau, kaip kojomis žemės neliesdama įskriejau pro Darbo biržos duris.

Mane pasitiko ilgame koridoriuje "išganymo" lūkuriuojanti minia. Šiaip ne taip prasibrovusi iki eilės numerėlius spjaudančio automato nustėrau – mano numeris (skamba visai kaip iš mis konkurso) buvo 191...

Iš šalia stoviniuojančių moterų išgirdau, kad toks skaičius nieko gero nežada. Suprask, pas darbo biržos darbuotoją pateksi ne anksčiau kaip 15 val. Patikėkite, tokios prognozės 8 val. ryto nuotaikos nepakelia.

Pilki, šalti veidai

Išvydusios mano miną geraširdės moterėlės, taip pat laukiančios savo eilės, įbruko į rankas mažą ir ploną žurnalėlį – taip esą greičiau laikas eis. Versdama plonus leidinio lapus komentavau, kad jame nieko įdomaus, o jos pritariamai linkčiojo.

Ilgiau neištvėrusi jų kalbų padėkojau už kompaniją ir pasukau už Darbo biržos kampo, kur gyveno kaip tik su manimi iš darbo atleista kolegė. Pora valandų pašnekesių apie darbų paieškas, artimųjų užuojautas ir vėl esu ant bedarbių Mekos slenksčio.

Deja, eilė ne ką tepajudėjusi... Ilguoju koridoriumi nulingavau iki tame pačiame pastate įsikūrusios valgyklėlės. Dar nespėjusią susipažinti su dienos valgiaraščiu mane užklupo rausvaskruostė šeimininkė. Tiesą sakant, neprisimenu, kokio valgio pageidavau. Man kur kas labiau įsiminė šalia pietavusių žmonių veidai: pilki, šalti, paniurę. Net puikios maisto kainos (sriuba ir karštasis dienos patiekalas kainavo vos 5 litus) jų nedžiugino.

Didžioji dalis jų mielai būtų atidavusi kelių dienų pietus už norimą darbo vietą.

O kas, jei...

Po pietų turėjau dar kažkur "prastumti" kelias valandas. Nukulniavau pasigrožėti žiema: stūgaujanti pūga ir po atlapais besiveržiantis šaltis neleido ilgai klajoti. Artimiausios durys – grožio salonas. Kadangi iki šiol per darbus vis nerasdavau laiko, nusprendžiau – kodėl gi ne?

Kabindamasi paltą išgirdau, kad pataikiau į saloną, kuriame dar tik ruošiami būsimi grožio ekspertai. Tik šalia darbo biržos gali taip nutikti...

Ramybės nedavė ne tik grožio salono "specialistų" darbo kokybė, bet ir įkyri mintis – o kas, jei Darbo biržoje eilė sutrumpės daug greičiau, nei iš čia ištrūksiu? Po pusvalandžio dvejonių jaučiausi nugalėtoja.

Antakiai atrodė ne ką prasčiau, nei tvarkyti brangiame grožio salone, o sumokėjau tik 3 litus.

"Be numerėlių neaptarnaujame"

Netrukus vėl stovėjau likimo draugų bedarbių gretose. Kai priartėjo mano eilė, suvokiau, kad neturiu numerėlio... Kur jis? – sukosi vienintelis klausimas. Kai tris kartus perkračiau savo kišenes ir rankinę, supratau, kad pamečiau. Kaip tik tuo metu bejausmis garsiakalbis skelbė – 191-ojo eilė...

Kabineto viduje man įsakmiu tonu buvo liepta ant stalo padėti pasą, numerėlį ir socialinio draudimo pažymėjimą. Pamačiusi, kad trūksta numerėlio, Darbo biržos darbuotoja pareiškė manęs neaptarnausianti.

Dievagojausi jį pametusi, bet moteris atrodė nepermaldaujama.

"Nejau dabar sceną kelsiu?" – paklausiau savęs ir tą pačią akimirką viską susirinkusi išėjau.

Įsėdau į pirmą pasitaikiusį autobusą ir skaičiavau minutes, kada pasieksiu namus. Buvo skaudu ir liūdna. Pamenu, kad tądien daugiau nieko nebesinorėjo...

Krizė, krizė, krizė

Kitą rytą grįžti į Darbo biržą negalėjau prisiversti. Niekur eiti taip pat nesinorėjo, bet tuščias šaldytuvas išstūmė mane į parduotuvę.

Pilnos produktų ir prekių lentynos, graži muzika veikė raminamai. Net nekilo mintis, kad po kokio mėnesio, pasibaigus santaupoms ir vis dar neradus darbo, apsilankymus prekybos centruose galbūt teks užmiršti.

Šiek tiek prablaivė tik nugirstas pokalbis prie kasos. Maloniam klientui lyg geriausiam draugui pardavėja guodėsi apie kelias savaites vėluojančią algą, netikusius valdžios sprendimus ir savo sunkų darbą. Krizė aplink mus – pamaniau nužvelgusi visus stovinčius.

Antras bandymas

Iš vakaro sinoptikai prognozavo nemenką šaltuką, todėl ryte suskubau rengtis kuo šilčiau. Kai pasiekiau Darbo biržą, buvo truputis po 7 val., bet čia jau stoviniavo apie 30 žmonių. Pati paskutinė – buvusi bendradarbė. Nepaisant šaltuko, jos nuotaika buvo puiki.

Kelios minutės prieš pusę aštuonių Darbo biržos durys atsivėrė. Minia tvarkinga vorele sugužėjo į vidų. Žmonės džiaugėsi, kad nebereikės šalti.

Eilė judėjo kur kas greičiau nei praėjusį kartą. Besikalbant su buvusia kolege išmušė ir mano "žvaigždžių" valanda.

Šįkart už pravirų durų radau malonią darbuotoją. Užpildžiusi būtinus formalumus sužinojau, kad čia būsiu laukiama dar po savaitės.

Kadangi jaučiausi jau vietinė, aprodžiau bičiulei Darbo biržos valdas. Truputį užkandusios valgyklėlėje žingsniavome ilguoju koridoriumi, kai netoli sėdintys vyriškiai šypsodamiesi pasidomėjo, ar skaniai papietavome.

Padėkojusios keliavome toliau. Buvusi kolegė kumštelėjo į pašonę, neva geriausiai čia atrodome, todėl ir dėmesio netrūksta.

Laimi apsukriausi

Savaitė prabėgo nepastebimai ir vėl teko susiruošti į bedarbių Meką. Šįkart be jokių eilių ir numerėlių turėjau garbės išklausyti paskaitą apie Darbo biržą, jos funkcijas, bedarbystę ir taip toliau.

Jauni, seni, kiek pagyvenę ir netoli pensinio amžiaus žmonės sėdėjo lyg mokyklinukai laukdami skambučio, pranešančio apie pamokos pabaigą. Pataikiau atsisėsti šalia labai iškalbingo vyruko. Jis mane apšvietė, kas laukia toliau.

Pasirodo, kad maždaug po pusės valandos paskaitos visi sėdintieji vėl būriuosis prie Darbo biržos konsultantų durų laukdami savo eilės. Patarimas buvo vienas – po 15 minučių sprukti užsiimti vietos pirmame aukšte. Kaip tarėme, taip ir padarėme.

Netrukus su nauju pažįstamu jau sėdėjome Darbo biržos pirmame aukšte ir svarstėme, ką mums pasiūlys konsultantas. Netrukus iš savojo konsultanto išgirdau, kad bedarbio pašalpa mažiausiai savaitę vėluos ir jokių darbo pasiūlymų, tinkančių mano išsilavinimui, dabar nėra.

"Kas ravi šieną?" – prisiminiau iš televizijos ekrano isteriko darbo biržos direktoriaus dažnai kartojamą frazę, kai nėra darbo pasiūlymų, ir nusišypsojusi patraukiau namo. Kitas pasimatymas su konsultantu – tik kitą mėnesį.

Pabaigai...

Vis dėlto nebijokite, neturėti darbo nėra jau taip baisu, kaip žmonės šneka. Galiu lažintis, kad šiandien kur kas neramiau nei bedarbiai gyvena visi dirbantys.

Bent jau didžioji jų dalis vakarais gula, o rytais kyla su tuo pačiu klausimu: gal ir man ši darbo diena bus paskutinė?

Darbo birža (www.ldb.lt)

Adresas: S.Žukausko g. 15, J.Kubiliaus g. 2 / S.Žukausko g. 22, tel. 272 5075, faks. 272 5911, e. paštas vdb@ldb.lt

Visa pašalpa mokama 3 mėnesius, paskui kintamoji dalis sumažinama per pusę.
Gauti bedarbio pašalpą turi teisę asmenys, kurie per pastaruosius 3 metus dirbo bent 18 mėnesių arba atleisti darbdavio iniciatyva, taip pat bankroto atveju.

Asmenims, kurių darbo stažas mažesnis nei 25 metai, pašalpa mokama iki 6 mėnesių.
Pašalpa pradedama skaičiuoti po aštuntos dienos įsiregistravus Darbo biržoje.

Atleistiems ir gavusiems kompensaciją žmonėms pašalpa pradedama skaičiuoti po mėnesio.