Šis sienos paveikslas ir užrašas jame pasitinka Kauno kamerinio teatro žiūrovus jau ilgą laiką, tačiau būtent prieš šį spektaklį sumaniau jį nufotografuoti. Ir perfrazuoti (aš tikrai žinau, kad niekada negyvenau taip, kaip jie, bet jaučiu.... ir aš ten jau buvau...), nes gal visi mes ten buvome? O tos gėlytės, juodos, lyg bjaurieji ančiukai, paaugliai, stiebiasi į viršų ir kažkas iš viršaus jas stebi, tyrinėja. Kas tai? Į šį klausimą atsakys jau kiekvienas sau.