Nestabili situacija

Aptardamas jau daugiau kaip 30 metų senumo įvykius, kurių metu tragiškai žuvo keturiolika taikių Lietuvos laisvės gynėjų, o šimtai buvo sužeista, istorikas pažymėjo, kad tai buvo masinio fizinio susidūrimo formą įgijusio politinio (geopolitinio) konflikto kulminacija – tarp nepriklausomybę paskelbusios ir teisiniu-demokratiniu būdu ją įtvirtinti siekusios, bet dar niekieno nepripažintos Lietuvos valstybės ir ginkluotą karinę jėgą pasitelkusių konservatyviai ir imperiškai mąstančių sovietinės sistemos ir SSRS geopolitinio vientisumo išsaugojimo šalininkų.

„1990-ųjų ir 1991-ųjų sandūroje situacija atrodė naudinga prosovietinėms imperialistinėms jėgoms. Atsirado šiokių tokių trinčių tarp Lietuvos Vyriausybės ir jos pirmininkės Kazimieros Prunskienės ir AT tuometės dešiniosios daugumos su Vytautu Landsbergiu priešakyje. Daugelio žmonių pasipiktinimą sukėlė Vyriausybės nutarimas „paleisti“ kainas, dėl to, kad trūko daugelio produktų, ir siekiant, kad pradėtų bent kiek veikti laisvoji rinka. Tai sukėlė žmonių pasipiktinimą, tarp jų – ir radikalių disidentų, tokių kaip Antanas Terleckas ir jo šalininkai. AT Vyriausybės nutarimą atšaukė, o pati Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Nors skubiai buvo sudaryta ir patvirtinta nauja nuosaikių centristinių pažiūrų ekonomisto Alberto Šimėno vadovaujama Vyriausybė, bet vidaus politinė padėtis, savaime suprantama, nebuvo stabili, ir Lietuvos nepriklausomybės priešininkams atrodė, kad galima tuo pasinaudoti, imituoti Lietuvos valdžia nepatenkintų žmonių sukilimą ir įvykdyti valstybės perversmą“, – kruvinosios Sausio 13-osios nakties priešistorę pasakojo prof. dr. A. Kulakauskas.

Apie šturmą žinojo

Norint tai padaryti, aiškino politologas, svarbiausia buvo nutraukti nepriklausomybę paskelbusio Lietuvos parlamento ir jam pavaldžios Vyriausybės darbą, o tam reikėjo užimti AT rūmus. Tačiau pirmas bandymas tai padaryti dar atvirai nenaudojant ginkluotos jėgos prosovietinio perversmo organizatoriams nepavyko. Sąjūdžio sukviesti nepriklausomybės šalininkai ir pastato viduje buvusi apsauga rūmus apgynė. Tada perversmo organizatoriai nutarė, kad pirmiausia reikia atkirsti Lietuvos valdžią nuo masinės komunikacijos priemonių. Iš pradžių, jau pasitelkus Maskvai pavaldžią karinę jėgą, buvo užimti Spaudos rūmai, o naktį iš sausio 12-os į 13-ą surengtas tūkstančių nepriklausomybės šalininkų saugomų valstybinio radijo ir televizijos rūmų ir televizijos bokšto šturmas. Brutalaus šturmo metu žuvo trylika šių objektų gynėjų (dar vienas, sunkiai sužalotas, mirė po kelių dienų), daugelis buvo sužeisti.

„Šturmas nevyko nakties tyloje. Vilniuje buvo vienas kitas užsienio žurnalistas, todėl nufilmuoti brutalaus šturmo vaizdai palydoviniu ryšiu jau tą pačią naktį pasiekė Vakarų šalių televizijas. Kadangi jau penkti metai Sovietų Sąjungoje buvo vykdoma vadinamoji perestroikos politika, ir apskritai sovietinis režimas tuomet jau nebuvo totalitarinis, tai tarptautinės opinijos ir demokratizacija suinteresuotų jėgų SSRS viduje spaudžiamas šios šalies lyderis M. Gorbačiovas buvo priverstas norom nenorom stabdyti tolesnį perversmo vyksmą”, – pasakojo prof. A. Kulakauskas.

Įsiminė solidarumas

Pasak pašnekovo, labiausiai jam iš to meto įsiminė žmonių solidarumas, vienybė, ryžtas burtis ir ginti valstybės nepriklausomybę. Kadangi nebuvo aišku, ar kuriam laikui pristabdyti perversmininkai neatnaujins savo agresijos prieš Lietuvą ir nebandys dar kartą užimti Lietuvos parlamento rūmų, tūkstančių žmonių budėjimas, sudarant gyvąjį skydą prie barikadomis apsuptų rūmų, tęsėsi visą tų metų žiemą. Politologas atkreipė dėmesį, kad iš vidaus rūmus gynė įvairiais atsitiktiniais ginklais apsiginklavę savanoriai. Pastate buvo daug skystojo kuro talpų, tad jei būtų buvę nutarta vėl šturmuoti AT pastatą, jis būtų virtęs fakelu ir daugybė žmonių, valstybės pareigūnų, valdžios atstovų būtų žuvę.

„Apskritai po Sausio 13-osios kiekvienam mąstančiam žmogui turėjo būti aišku, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas nėra tik landsbergininkų reikalas, kaip bandė aiškinti pusiaukelėje įstrigusio perversmo rengėjai. Šis reikalas buvo daugumos Lietuvos žmonių troškimas“, – sakė profesorius.

Šturmas nevyko nakties tyloje. Vilniuje buvo vienas kitas užsienio žurnalistas, todėl nufilmuoti brutalaus šturmo vaizdai palydoviniu ryšiu jau tą pačią naktį pasiekė Vakarų šalių televizijas.

Pašnekovas teigė visą laiką manęs, kad tokio istorinio lygmens politiniams sprendimams tik Parlamento nutarimų nepakanka. Reikia, kad dėl jų savo valią tiesiogiai pareikšti galėtų visi rinkimų teisę turintys piliečiai. Todėl jis labai apsidžiaugęs, kai, praėjus kelioms dienoms po kruvinų įvykių, buvo pranešta, kad AT vadovybė (prezidiumas) nutarė vasario 9 d. surengti visuotinę Lietuvos piliečių apklausą. Jos metu piliečiai turėjo atsakyti į klausimą, ar pritaria, kad rengiamoje naujoje Lietuvos Konstitucijoje būtų straipsnis, jog Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė.

Milžiniškas palaikymas

A. Kulakauskui, netiesiogiai, o padedamam draugų ir pažįstamų (daugiausia Vytenio Povilo Andriukaičio), dalyvavusiam ir būsimo Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto projektų svarstymuose, kilo mintis, kad reikia nedelsiant organizuoti masinę gyventojų, pritariančių nepriklausomybei, apklausą. Tuometis Sąjūdžio Tarybos pirmininkas, istorikas Juozas Tumelis, pasiūlė tokios apklausos projektą parengti raštu ir rytojaus dieną apsvarstyti Sąjūdžio Tarybos posėdyje. Projekto rengime dalyvavo rašytojas Liudvikas Jakimavičius, istorikas Alfredas Bumblauskas ir teisininkas, Teisės instituto direktorius Stasys Stačiokas.

Posėdyje pozicijos dėl tokios apklausos reikalingumo išsiskyrė, tad J. Tumelis pasiūlė dėl sumanymo paklausti V. Landsbergio nuomonės. Grįžti prie klausimo svarstymo nereikėjo, nes, kaip jau minėta, rengti visuotinę apklausą nutarė AT vadovybė, kurios nuostatas, atrodo, bus labiausiai paveikęs tomis dienomis į Vilnių atvykęs islandų ekonomistas, politikas ir diplomatas Jónas Baldvinas Hannibalssonas.

Remiantis LR Konstitucijos 1-ojo straipsnio formuluote, šalies žmonių buvo klausiama: „Ar Jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika?“ Pritarimas buvo milžiniškas – apklausoje dalyvavo 84,7 proc. Lietuvos rinkėjų, nepriklausomybei pritarė 90 proc. apklaustųjų, arba daugiau nei 2 mln. žmonių. Po dviejų dienų Islandija tapo pirmąja Vakarų valstybe, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę.

„Tai buvo simbolinis politinis aktas, bet jau tarptautinis žingsnis. Žinoma, Lietuvos nepriklausomybės klausimas dar kybojo ore, bet promaskvietiškos jėgos tokių brutalių veiksmų, kaip Sausio 13-ąją, imtis nebedrįso. Klausimas išsisprendė, kai tos jėgos nesėkmingai pabandė įvykdyti perversmą Maskvoje rugpjūtį. Tai sudarė sąlygas ir SSRS žlugimui. Beje, po Rugpjūčio pučo, Baltijos šalių nepriklausomybę iškart pripažino ir Vakarų valstybės, o taip pat ir pati Sovietų Sąjunga. Taigi Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių nepriklausomybė buvo dar iki SSRS likvidavimo“, – istorinius įvykius priminė prof. A. Kulakauskas.

Pagarba kitokiai minčiai

Paklaustas apie Sausio 13-osios svarbiausias pamokas ir reikšmę šiandien, istorikas pažymėjo, kad žmonės mokosi ne iš istorinės praeities, o iš savo patirties. Taigi dabar 1991 m. įvykiai vieniems yra emocijas keliantys prisiminimai, kitiems, jaunesniems, – tik pasakojimai apie praeitį, o neretai ir ideologinė konjunktūra. Viešojoje erdvėje pasakojimai apie praeitį neretai mitologizuojami. Mokslininkas tikina, kad praeis dar nemažai metų, kol aptariami įvykiai virs tikrąja istorija.

„Kiekvienas istorinis laikotarpis yra unikalus. Tai buvo tautinio atgimimo, prabudimo metas. Svarbu suprasti, kad ir valstybės nepriklausomybė, ir žmogaus laisvė visuomet reikalauja pastangų jas ginti. Kartu laisvė yra ir pagarba kitam, kitokiai minčiai, visi žmonės nėra ir neturi būti vienodai mąstantys. Būtent tai ir yra visavertės laisvės esmė. O grėsmės demokratijai ir žmogaus laisvei egzistuoja visada“, – sakė prof. A. Kulakauskas.