Vaizdo stebėjimo kameras įsirengti gali bet kas, bet to negalima daryti visur, aiškina Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos vadovas Algirdas Kunčinas. Jis pateikia pavyzdžių – darbdavys gali filmuoti darbuotoją, bet tik turėdamas konkretų pateisinamą tikslą.

„Tokiose vietose vaizdo stebėjimo kamerų gali būti, bet jos įrengiamos konkrečiu tikslu. Kamera negali būti įrengta tam, kad darbdavys matytų, ar pinigus skaičiuojanti kasininkė krapšto nosį. Ji buvo įrengta, kad būtų matoma, kaip skaičiuojami pinigai. Tokio piktnaudžiavimo pasitaiko“, – LRT RADIJUI sako A. Kunčinas.

Prekybos tinklo „Maxima“ atstovė Renata Saulytė tvirtina, kad prekybos centruose be kamerų nebūtų galima išsiversti, nes jos apsaugo ir nuo vagysčių, kurių apie pusę padaro patys darbuotojai.

Specialistas: absoliutaus privatumo negali būti

Anot A. Kunčino, dažniausiai žmonės kreipiasi į inspekciją dėl kamerų, įmontuotų keliose vietose: mokyklose, ligoninėse, poliklinikose ir kt. Kartais žmonės kameras pastebi netoli savo namų ir tuomet susirūpina, kad gali būti pažeidžiamas jų privatumas.

„Absoliutaus privatumo turbūt apskritai negali būti. Galima kalbėti apie tai, kiek privatumas gali būti pažeidžiamas, kokiais tikslais. Visada turi būti surandamas proporcingas sprendimas tarp privatumo ir kitų tikslų, kuriais įrengiamos vaizdo kameros: dėl turto, visuomenės saugumo ar kitų dalykų“, – aiškina A. Kunčinas.

Jo nuomone, vaizdo kamerų naudojimas reglamentuotas neblogai, tačiau technologijos nestovi vietoje ir iškyla naujų problemų. Jis atkreipia dėmesį, kad, pagal Lietuvos įstatymus, žmogus turi būti perspėjamas, jog įeina į erdvę, kurioje gali būti ar bus filmuojamas.

„Turi būti perspėjama informaciniais ženklais – kas stebi, kur dėl to galima kreiptis ir pan. Viskas buvo lyg ir normalu, bet dabar jau ir automobiliuose pradėjo įrenginėti vaizdo registratorius. Jei tai daroma asmeniniame automobilyje, tai daroma asmeninais tikslais. Turbūt to pažymėti gal ir nebūtina, tačiau pas mus registruojasi ir duomenų valdytojai, pavyzdžiui, policija, greitosios pagalbos automobiliai, kuriuose taip pat įrengiami registratoriai“, – sako A. Kunčinas.

Jo teigimu, tokiais atvejais iškyla dilema, kaip turėtų būti perspėjama apie filmavimą. Pasak specialisto, šiuo metu vyrauja susitarimas, kad ant automobilio užklijuojamas įspėjamasis lipdukas, tačiau pats A. Kunčinas pripažįsta, kad į filmavimo lauką patenkantys žmonės to lipduko dažnai gali ir nepastebėti.

Norint įsirengti kamerą, būtina registruotis

A. Kunčino aiškinimu, žmonėms nereikėtų nerimauti dėl visų vaizdo kamerų, nes kai kur jos yra leidžiamas. LRT RADIJO pašnekovas akcentuoja, kad kartais tame pačiame pastate filmavimas gali būti leidžiamas tik kai kuriose zonose, todėl į tai reikėtų atkreipti dėmesį.

„Poliklinikose vaizdo stebėjimas kai kur galimas, pavyzdžiui, priėmimo skyriuje, kur kyla konfliktų, kur patenka girtų žmonių. Apsaugos darbuotojai stebi pagrindinį pultą. Jame rodomos kelios vietos, kur gali įvykti konfliktas. Tose vietose, mūsų nuomone, stebėjimas yra galimas. Tačiau stebėti koridoriaus, kur matomi prie kabinetų laukiantys žmonės, tikrai negalima“, – pabrėžia A. Kunčinas.

Anot jo, tokiu atveju galima stebėti, kokie žmonės pas kokius gydytojus lankosi, o tai pažeidžia žmogaus privatumą, nes informacijai apie sveikatos būklę taikomi griežtesni reikalavimai.

„Sveikatos duomenys yra ypatingi. Jų naudojimas, rinkimas turi būti ribojamas daug griežčiau. Juo labiau kad kartais argumentai, kodėl vaizdo stebėjimo kameros reikalingos poliklinikose, būna juokingi. Viena poliklinika paaiškino, kad prieš kelerius metus dingo guminis kilimėlis, buvęs prie kabineto durų, todėl reikia stebėti“, – teigia A. Kunčinas.

Anot jo, įsirengti stebėjimo kameras gali daug kas, tačiau toks žmogus tampa duomenų valdytoju ir turi registruotis Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje. Specialisto tvirtinimu, vaizdo kameras norintis įrengti žmogus turi atsakyti į pagrindinius klausimus ir pateikti duomenis, kokias vietas nori stebėti, kur saugos duomenis, kas turės teisę prieiti prie tų duomenų.

Kai kurios erdvės prekybos centruose nestebimos

Anot prekybos centro „Maxima“ atstovės Renatos Saulytės, prekybininkai be kamerų neišsiverstų. Jos teigimu, kameros neretai padeda išsiaiškinti vagystę, o kartais – susigrąžinti pavogtus daiktus. „Liūdna praktika rodo, kad ne tik Lietuvoje, bet apskritai Europoje pusę visų vagysčių prekybos tinkluose įvykdo patys darbuotojai. Tai – vidinės vagystės“, – atkreipia dėmesį R. Saulytė.

A. Kunčinas priduria, kad kartais kameras galima įrengti norint stebėti darbuotojus. Tai leistina daryti vietose, kur atliekamos finansinės operacijos, vykdoma pavojinga gamyba. „Tokiose vietose vaizdo stebėjimo kamerų gali būti, bet jos įrengiamos konkrečiu tikslu. Kamera negali būti įrengta tam, kad darbdavys matytų, ar pinigus skaičiuojanti kasininkė krapšto nosį. Ji buvo įrengta, kad būtų matoma, kaip skaičiuojami pinigai. Tokio piktnaudžiavimo pasitaiko“, – neslepia A. Kunčinas.

R. Saulytė akcentuoja, kad ne visos prekybos centrų zonos stebimos vienodai. Pasak jos, spintelės, kuriose pirkėjai pasideda savo atsineštus daiktus, kai kuriose parduotuvėse nėra stebimos. Ji pabrėžia, kad prie spintelių nurodoma, jog už jose paliktus daiktus atsako patys klientai. „Kur stebima, priklauso nuo parduotuvės. Ta zona dalinai stebima. [...] Joje vagišių išradingumui nėra ribų. Kartais net pritaikomi rakteliai“, – neslepia R. Saulytė.

Jei kyla dvejonių, kad kur nors stebėjimo kameros įrengtos neteisėtai, A. Kunčinas pataria pasikonsultuoti Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje. Anot jo, specialistai padės išsiaiškinti, ar privatumas konkrečioje situacijoje tikrai gali būti pažeidžiamas, ir tuomet bus galima pateikti skundą.