Visada traukė

Šiluva – mažas miestelis šalia Raseinių, kur jau nuo XVI a. minios tikinčiųjų traukia švęsti atlaidų. Didieji srautai čia pasirodys rugsėjo pradžioje, o paskutinį vasaros sekmadienį kelyje į Šiluvą visi kviečiami įkvėpti laisvės oro kaip ir prieš 35 metus, kai stojome į Baltijos kelią.

Paradoksalu, tačiau Šiluva per daugelį amžių laisvės nematė. Priešingai, tai būdavo vieta, kur susitikdavo dvi priešingos jėgos – laisve alsuojantys ir bandantys juos užgniaužti. Taip – per visas okupacijas. Nuo pat carinės, kai valdžia kėsinosi nusavinti aikštę Šiluvoje ir ten pastatyti savo šventovę, o per atlaidus užrakino jos pakraštyje iškastą šulinį maldininkams atsigerti, iki sovietinės okupacijos, kai saugumiečiai stabdydavo į Šiluvos pusę važiuojančius žmones, demonstratyviai užrašydavo automobilių numerius, fotografuodavo, filmuodavo, vaikydavo ir net bausdavo.

„Neretai manęs klausia, kaip anais laikais viską atlaikydavome ir iš kur buvo tiek entuziazmo? Buvome jauni, kupini energijos ir paprasčiausiai elgėmės taip, kaip dera jaunam žmogui, – norėjome būti laisvi ir alkome tiesos, į kurią tenka brautis pro įvairias barikadas. Už tiesą, laisvę ir tikėjimą visada reikia kovoti ir visai nesvarbu, ar prieš galingai atrodančią sistemą, ar prieš patogaus gyvenimo iliuziją“, – viename savo interviu kalbėjo kunigų Juozo Zdebskio, Sigito Tamkevičiaus ir  Alfonso Svarinsko talkininkė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė sesuo Regina Edita Teresiūtė.

Įsirėžė: nors prabėgo daug metų, kardinolo S. Tamkevičiaus prisiminimai apie pirmąsias eitynes itin ryškūs. / Vilmanto Raupelio, E. Cickevičiaus nuotr.

Inicijavo eitynes

1975-aisiais Eucharistijos bičiuliams ir Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolei seseriai Gemai Jadvygai Stanelytei kilo mintis surengti eitynes į Šiluvą. Tų metų rugpjūčio 30-ąją susirinko apie 0,5 tūkst. tikinčiųjų, po metų – dvigubai tiek.

Kardinolas S. Tamkevičius prisiminė tikinčiųjų minią, einančią švęsti Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidų. Bene gausiausiai žmonių į atlaidus susirinko rugsėjo 10–11 d. Toks tikinčiųjų aktyvumas ir sparčiai augančios jų gretos tapo galvos skausmu saugumiečiams. Apsirūpinę kameromis ir fotoaparatais, jie medžiojo pasauliečius, plūstančius į Šiluvą. Tai darė slėpdami savo veidus – pro tamsintus automobilių langus buvo matyti tik įranga, kuria jie fiksavo visą veiksmą. Po eitynių ne vienas jos dalyvis buvo tardomas, dalis jaunų žmonių buvo pašalinti iš ugdymo įstaigų. R. Teresiūtei taip pat buvo užtrenktos durys į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją.

„Draugovininkai gaudė devocionalijų pardavėjas, krėtė net privačius namus, kur buvo nužiūrėję esant devocionalijų. Moterys rožinius pardavinėjo bažnyčioje prie durų, bet ir čia įžūlūs draugovininkai jas gaudė. Rugsėjo 8 d. vienas kunigas išvijo iš bažnyčios tris draugovininkus, gaudžiusius devocionalijų pardavėjas. Milicija gaudė fotografus, bandžiusius fotografuoti ar filmuoti besimeldžiančias žmonių minias ir vedė juos pas Raseinių rajono saugumo viršininką, kuris buvo įsirengęs būstinę prie Šiluvos bažnyčios“, – pasakojo kardinolas S. Tamkevičius.

Sparčiai plėtėsi gretos

1978-aisiais į Šiluvos atlaidus susirinko kur kas daugiau žmonių nei ankstesniais metais, todėl 1979-ųjų rugpjūčiui saugumiečiai ėmė ruoštis iš anksto – nutraukė susisiekimą autobusais, baugino žmones, kad šie liks be darbo. Pastangos buvo bergždžios. Tikinčiųjų gretų tai nepraretino, o prie jų prisijungė dar ir kunigas Kastytis Petras Krikščiukaitis, sovietmečiu aktyviai gynęs tikinčiųjų teises, organizavęs eitynes ir religines šventes.

„1979 m. rugpjūčio 26 d. į tradicinį Eucharistijos bičiulių žygį susirinko apie 1 tūkst. žmonių, daugiausia jaunimo. Nuo Tytuvėnų bažnyčios patraukėme į Šiluvą. Eidami kalbėjome rožinį, litanijas, giedojome giesmes. Trumpai pasimeldę koplyčioje, visi susirinkome į bažnyčią šv. Mišių, kurias aukojo žygyje dalyvavęs kunigas. Tūkstantinę minią vienijo viena intencija: permaldauti Eucharistinį Kristų ir Mariją už tautos nuodėmes ir prašyti, kad gelbėtų Lietuvą nuo alkoholizmo ir moralinio supuvimo, kaip kadaise ją išgelbėjo nuo protestantizmo, – anot S. Tamkevičiaus, sudėjus gėles ant Marijos kojų, žygis nesibaigė, o tik prasidėjo. – Mes išsiskirstėme po Lietuvą nešdamiesi didelę svajonę. Kokią? Kovoti už savo pačių dvasinę pažangą.“

Jau kitą dieną S. Tamkevičius buvo iškviestas į prokuratūrą ir griežtai įspėtas nutraukti veiklą, kuri buvo įvardyta nusikalstama. Antraip bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 68 straipsnį. Pagrindinis nusikaltimas – dalyvavimas Katalikų komiteto veikloje. Tiesa, tais metais po eitynių buvo suimta viena organizatorių – sesuo Gema. Jai buvo skirti treji metai lagerio.

Gausa: metropolitas skaičiavo, per Šilines kasmet išdalijama apie 30 tūkst. komunikantų. / Vilmanto Raupelio, E. Cickevičiaus nuotr.

Gaudė saugumiečiai

Jau kitąmet eitynių iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimą ir koordinavimą į savo rankas perėmė Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas Mečislovas Jurevičius ir dvasininkas, dėstytojas Vytautas Vaičiūnas. Procesijai ruošėsi ir saugumiečiai. Jie stabdė iš Tytuvėnų link Šiluvos einančią minią, reikalavo skirstytis, fotografavo ir gaudė žmones.

Tačiau žmonės nieko nepaisė – ėjo paskui kryžių. Po šios procesijos buvo suimtas ir V. Vaičiūnas, ir M. Jurevičius. Abu jie buvo išvežti į Čeliabinską. Už savo neramų būdą ne sykį buvo pričiupta ir R. Teresiūtė. 1980-ųjų rugpjūčio 24 d. eitynėms, aprašytoms „Kronikoje“, žmonės ruošėsi dar išvakarėse. Rinkosi Tytuvėnuose, kur, apžiūrėję bažnyčią ir pasimeldę, visi būriu patraukė ežero link. Budrios saugumiečių akys tikinčiuosius stebėjo nuo ankstyvo ryto, miestelyje važinėjo milicijos automobiliai. Tytuvėnų gyventojai maldininkus sutiko maloniai, žadėjo jiems pastogę virš galvos ir nakvynę. Milicininkams tai nepatiko. Jie beldėsi į vietinių duris ir klausinėjo, kas pas juos apsistojo, iš kur ir kokiu tikslu atvyko.

Po rytinių pamaldų dalyviai pradėjo rikiuotis eitynėms. Vaikinai stovėjo su kryžiumi ir vėliavomis rankose, šalia jų – tautiniais kostiumais pasipuošusios merginos ir liturgiškai apsirengę du kunigai. Miniai pasukus į centrinę gatvę, kelią jai užkirto saugumiečiai ir milicininkai. Vieno jų lūpose pasigirdo reikalavimas visiems išsiskirstyti, esą eitynės nesuderintos su vykdomuoju komitetu. Tačiau tikinčiųjų minia buvo nesustabdoma. Filmuojami ir fotografuojami iš automobilių tamsintais langais, tikintieji ėjo į priekį. Visame kelyje iki Šiluvos koplyčios buvo kalbamas rožinis, giedama. Jaunimas puošė pakelėse esančius kryžius.

„Graudu buvo matyti, kaip žmonės, pamatę eitynes, suklupdavo ant kelių, vyrai traukė nuo galvos kepures, o dažnas ir ašarą nubraukdavo. Visus jaudino, kad eitynėse daugiausia dalyvavo jaunimas ir vaikai“, – kalbėjo Laisvės premijos laureatas, kovotojas už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys, pogrindinės „Kronikos“ steigėjas ir redaktorius kardinolas S. Tamkevičius.

Tam tikra prasme tai yra nauji metai, nes daug kas nuo rugsėjo pradeda naujus etapus.

Išgalvojo marą

Bandydami sustabdyti eitynes, saugumiečiai ėmėsi įvairių veiksmų. 1981 m. „Kronika“ užfiksavo, kad rugpjūčio 9 d. Kaune iš veterinarijos darbuotojų pasklido žinia, esą respublikinė Veterinarijos valdyba įsakė Žaiginio tarybinio ūkio pavaldiems darbuotojams „surasti“ Tešeno ligą – virusinę kiaulių ligą ir paskelbti karantiną dėl kiaulių maro. Stabdydami galimą jos plitimą, saugumiečiai uždarė kelius, pastatė barikadas, išrikiavo milicininkus.

„Aišku, didžiosioms eitynėms tai sutrukdė, bet maldos iš širdies niekas neišplėšė. Į Šiluvos atlaidus plūdo minios“, – R. Teresiūtė ankstesniame savo interviu „Kauno dienai“ pasakojo, kaip su keliomis dešimtimis jaunuolių tąsyk bandė slapta patekti į Šiluvą.

Išėję vidurnaktį, paryčiais visi jie buvo prie Lyduvėnų tilto, saugomo kariuomenės. Ten kelionė baigėsi – paėję dar kelias dešimtis kilometrų, visi eitynių dalyviai buvo sugaudyti ir išvežti į Raseinius tardyti. Vienam jaunuoliui pavyko pasiekti tikslą. Tą patį bandė padaryti ir sesuo Edita. Deja, ją sučiupo saugumiečiai ir keliolikai parų pasodino į areštinę.

„1981-aisiais per Šilines susirinko jaunimas ir keliais ėjo iš Bazilikos į koplyčią“, – nuo tada, anot R. Teresiūtės, rožinis pradėtas kalbėti kas mėnesį, o tikintieji į Šiluvą važiuoja ne tik per didžiuosius Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus, bet ir kiekvieno mėnesio 13 d.

Tomo Raginos nuotr.

Tarsi padėka

Anot kardinolo S. Tamkevičiaus, paskutinį rugpjūčio sekmadienį keliauti į Šiluvą tikintieji pradėjo dar tuomet, kai šio pasaulio galingieji planavo sukurti visuomenę be Dievo. Komunizmo kūrėjai mąstė, kad Dievas yra nereikalingas ir jo vietą galįs užimti žmogus.

„Šio žmogaus leidžiami įstatymai turėjo sukurti šviesų žmonijos rytojų. Religija, ypač krikščionybė, buvo nepageidaujamas reiškinys ir siekta ją uždaryti tarp keturių bažnyčios sienų. Dėl to ir piligrimystės buvo draudžiamos. Anuomet vieša piligrimystė į Šiluvą reiškė ne tik savo tikėjimo viešą išpažinimą, bet ir neįvardytą laisvės siekį. Okupacinė valdžia to bijojo, todėl teismais ir lageriais bandė visa tai stabdyti“, – jiems, kardinolo S. Tamkevičiaus teigimu, nepasisekė, nes kova prieš Dievą visuomet pasmerkta pralaimėti.

Anuomet kovoję už laisvę, tikintieji nesiliauja dėkoti už ją. Rugpjūčio 25 d., sekmadienį, piligrimų eitynėse tikintieji darys tą patį – dėkos už Lietuvos laisvę ir mels pasauliui taikos. Šia proga rengiamos tradicinės piligrimų eitynės nuo Katauskų gyvenvietės ir nuo Tytuvėnų. Pastarosioms eitynėms vadovaus Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Piligrimus nuo Katauskų gyvenvietės lydės Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.

Piligrimai, keliaujantys pėsčiomis pagrindiniu keliu iš Raseinių pusės, dalį kelio link Apsireiškimo koplyčios galės keliauti per šilą, melstis prie keturiolikos Kryžiaus kelio koplytėlių, apmąstyti Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo istoriją, o drauge pagerbti ir savo kančių kryžius nešusius tautiečius: carinės ir sovietinės okupacijos aukas, tremtinius, persekiotus dvasininkus ir kitas laisvės kovų aukas.

Du savaitgaliai

Kauno arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas įsitikinęs, kad Šiluvos atlaidai, kurie šiandien suburia tūkstančius tikinčiųjų, – paveldėtos, gražios ir didelės tradicijos susirinkti bendros maldos, tąsa. Pati piligrimystė yra labai simboliškas dalykas.

„Gyvenimas – kelionė, kuri apmąstoma per gražų simbolinį ėjimą su malda nuo vieno iki kito taško. Žinoma, su intencija, ko norėtume Dievo paprašyti, už ką padėkot. Būna, kad bėgikai bėga su intencija rinkti lėšų kenčiantiems žmonėms. Bėgimas yra ne tik bėgimas pats savaime – jis neša kažkokią žinią. Šių eitynių esmė taip pat yra žinia“, – ji, nepaisant bėgančių metų, anot Kauno arkivyskupo metropolito K. Kėvalo, beveik nepasikeitė. Anksčiau žmonės prašė laisvės Lietuvai, dabar meldžia, kad laisvės neprarastume. Įvykiai Ukrainoje maldas dar labiau sustiprina.

„Mes meldžiamės už taiką pasaulyje, nes matome, kaip viskas trapu“, – metropolito K. Kėvalo teigimu, žmonės į Šiluvą atvyksta ir su asmeninėmis intencijomis.

Tėvai jaudinasi dėl vaikų, sutuoktiniai – dėl santykių, slaugantys ligoniams prašo sveikatos. Sunku suskaičiuoti, kiek tiksliai stebuklu tikinčių žmonių kasmet atvyksta į Šiluvą. Pagal išdalytus komunikantus, kuriuos paima kas trečias žmogus, galima spėti, kad skaičius siekia apie 100 tūkst.

„Širdį guodžia ta didžiulė ir draugiška minia. Nepaisant, kad visi žmonės – iš skirtingų kampelių, jausmas toks, tarsi būtume šeima, susirinkusi į tikėjimo tėviškę pabūti drauge, – to dar nepatyrusius arkivyskupas K. Kėvalas kvietė nedvejoti. – Šiluvos atlaidų šventimas yra labai geras impulsas prieš naujus akademinius, politinius metus. Tam tikra prasme tai nauji metai, nes daug kas nuo rugsėjo pradeda naujus etapus.“

Didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje šiemet bus išskirtiniai, nes tikintieji maldai galės skirti net du šeštadienius ir du sekmadienius. Prasidėję rugsėjo 6-ąją Didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai baigsis rugsėjo 15 d.