Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, švenčiama pagerbiant visus žinomus ir nežinomus Katalikų Bažnyčios šventuosius, kurie paliko žmonijai kilnaus krikščioniško gyvenimo pavyzdį.

Per pamaldas bažnyčiose skaitomi aštuoni Kristaus paskelbti palaiminimai – krikščioniškos dvasios programa. Po šventės pamaldų pradedamas maldų už mirusiuosius aštuondienis: giedamos psalmės, einamos procesijos su degančiomis žvakėmis, tvarkomi ir puošiami kapai – rengiamasi Vėlinėms.

Mirusiųjų atminimo diena – Vėlinės – nuo seniausių laikų minimos lapkričio 2-ąją. Katalikų bažnyčiose meldžiamasi tik už mirusiuosius, giedamos psalmės, kalbamos maldos, lankomi kapai.

Šiemet Lietuvoje daugėjant susirgimų COVID-19, o valstybei ėmusis papildomų priemonių gyventojų sveikatai apsaugoti, bažnyčios pasilieka atvertos tiek asmeninei, tiek bendruomeninei maldai. Tačiau Lietuvos vyskupų konferencija ragina dalyvaujant šv. Mišiose dėvėti apsaugines veido kaukes, dezinfekuoti rankas ir išlaikyti saugų, bent 2 metrų, atstumą.

D. Labučio / ELTOS nuotr.

Lietuvoje ilgai tikėta, kad per Vėlines žemėje lankosi mirusiųjų vėlės. Jos grįžtančios Visų šventųjų vidurnaktį ir visais keliais traukiančios į bažnyčią melstis. Devynioliktojo amžiaus viduryje Lietuvos kaimuose buvo paprotys Vėlinių išvakarėse gerai iškūrenti pirkią, kad grįžusios giminės vėlės galėtų sušilti. Joms būdavo paliekama ir vandens bei maisto.

Lietuvoje tvirta tradicija Vėlinių išvakarėse ir per pačias Vėlines lankyti ne tik savo artimųjų kapus, bet gėlės žiedu ar žvakute pagerbti labiausiai tautai ir valstybei nusipelniusių žmonių atminimą.

Vilniaus Rasų kapinėse žvakelės uždegamos ir ant tautos patriarcho Jono Basanavičiaus, dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kitų garsių žmonių kapų, pasimeldžiama prie žuvusių Tėvynės laisvės gynėjų memorialo Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Žmonės raginami uždegti žvakeles ir ant tų žemės kauburėlių, kurių jau niekas nebelanko, nes Vėlinės – gyvųjų ir mirusiųjų susitikimo šventė.