O Lietuva, pabrėžia jis, – nedidelis ir mažiau patrauklus taikinys žmonėms, kurie nori daryti įtaką pasaulinei politikai, tad nėra jokių indikatorių, kurie rodytų, kad teroristiniai išpuoliai Lietuvoje yra tikėtini.

– Kaip jūs, dirbantis su terorizmu susijusiomis bylomis, apibrėžtumėte terorizmą XXI a.?

– Kas yra terorizmas XXI a. – 64 milijonų vertės klausimas. Manau, kad jį apibrėžiant galima kalbėti apie egzistuojančius skirtingus susiliejančius požiūrius. Viešojoje sąmonėje terorizmas XXI a. yra toks pats, koks jis buvo visada – kai civiliai žmonės, siekiantys politinių tikslų, tai daro smurtiniu būdu. Toks terorizmo apibrėžimas galioja maždaug visose kalbose, visose visuomenėse.

Problema, kurią matome dabar, yra ta, kad terorizmo apibrėžimas milžiniškai išsiplėtė. Dabar jis nebėra pagrįstas tik smurtu ar prievartos baime – jis įtraukia tokius reiškinius, kaip komunikacijos trikdymas, laužimasis į duomenų bazes, atvejus, kai vien tik tai, kad žmogus savo nuosavybėje turi tam tikrų knygų ar įvardija savo idėjas, kartais klasifikuojama taip pat, kaip terorizmas. Taigi egzistuoja debatai: aš esu vienoje pusėje, kiti – kitoje, tad kokia žodžio laisvės prigimtis, jei knygas ar diskusijas paverčiame nusikaltimu?

– Girdime svarstymų, kad vienas terorizmo tikslų – skleisti baimę ir ja pasinaudojant siekti kontrolės. Akivaizdu, kad teroristai tokį tikslą pasiekia, žmonės apimti siaubo po teroristinių atakų, kurios vis įvykdomos tai vienoje, tai kitoje šalyje. Kaip manote, kokių ir racionalių, ir neracionalių terorizmo baimių egzistuoja visuomenėje?

– Paprastai galutinis terorizmo tikslas yra politinis. Skleisti baimę nėra tikslas savaime. Tai – mechanizmas, įrankis, kuriuo teroristai naudojasi siekdami politinio pranašumo, nors tam ir yra išimčių. Bet, kalbant apie iracionalumą, mes, kaip valstybės, negalime kontroliuoti teroristų veiksmų. Galime mėginti apriboti jų galimybes imtis tam tikrų veiksmų, bet kontroliuoti negalime. Terorizmo esmė yra ieškoti silpnų vietų ir jas išnaudoti. Taigi mūsų apsaugos tarnybos, policija čia visada žingsniu atsiliks.

O mūsų iracionalios baimės susijusios su tuo, kaip mes reaguojame ir kaip kontroliuojame savo reakcijas į tai, kas vyksta. Taigi, kai matome, kad tam tikra grupė žmonių, tam tikros kilmės, tam tikros ideologijos ir tam tikrų politinių tikslų, atakuoja mus, mūsų iracionali reakcija yra už tos grupelės žmonių veiksmus kaltę priskirti milžiniškai grupei žmonių. Konkretus pavyzdys – „Charlie Hebdo“ redakciją užpuolė ISIS, bet kai kurios Europos šalys linkusios kaltę už išpuolius priskirti visiems musulmonams.

Arba Andreso Breiviko atvejis. Jis sėjo savo nuodingą ideologiją religiniais ir rasistiniais terminais, tačiau šiuo atveju jį suvokiame kaip beprotį, vienišą vilką, užuot vertinę jį kaip viso religinio, kultūrinio paveldo atstovą. Taigi mums reikia visus terorizmo aktus vertinti kaip panašius savo prigimtimi ir tinkamai bei adekvačiai į juos reaguoti.

– Kurios – racionalios ar iracionalios – baimės giliau įsišaknija, po to, kai Europos visuomenės nuolat susiduria su teroro išpuoliais?

– Tiesą sakant, maždaug per paskutinius 16 metų mes susidūrėme su iracionaliomis ir neproporcingomis reakcijomis žmonių iš Vidurinių Rytų atžvilgiu, bet, laimei, dabar matome kažką panašaus į gijimo procesą, tarkim, Jungtinėje Karalystėje neseniai sostinės meru pirmą kartą Vakarų pasaulyje išrinktas musulmonas. Tai neapibrėžia to, kas jis yra, bet labiau atskleidžia, kaip visuomenė žvelgia į religijos, kilmės stereotipus, o Vakarų demokratijoje jiems reikšmė nebeteikiama.

Žinoma, Vakarų pasaulio demokratijos teorija ne visada atitinka praktiką. Pavyzdžiui, moterų ir lygių teisių aspektas – valdžioje ar versle moterims nėra proporcingai atstovaujama. Taigi mes visada vejamės teoriją, bet požymiai, simptomai yra geri, einame brandžios demokratijos link ir, manau, šiuos iššūkius įveiksime.

– Ar Europa įgali išspręsti pabėgėlių krizę, „ateivių“ bendruomenių, gyvenančių mūsų visuomenėje, problemas? Kokias regite kliūtis, kad įvairovės ir daugiakultūriškumo idėjos mūsų visuomenėse būtų įgyvendintos?

– Apskritai, kalbant apie tai, kaip pavyko įtraukti kitoniškumą į mūsų visuomenes, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, manau, kad Europoje tai buvo padaryta gana sėkmingai. Net Lietuva, kuri gana homogeniška, turi ilgai siekiančią ir sėkmingą tradiciją į savo kultūrą integruojant musulmonus – kalbu apie totorius. Jie Lietuvoje taikiai gyvena daugiau kaip 700 metų. Taigi tai rodiklis, kad daugiakultūriškumas yra įmanomas ir tokiose kultūrose, kurios gana homogeniškos.

Dabar dėl technologijų turime galimybę lengvai keliauti iš vienos vietos į kitą, kas šiandien finansiškai yra prieinama daugeliui. Taigi stebime ypač didelį judėjimą. Vyksta debatai, ar atvykę pabėgėliai iš Sirijos sukels problemų? Atsakymas – taip, nes bet koks žmonių judėjimas kelia iššūkių. Tiesą pasakius, Didžiojoje Britanijoje turėjome tokius pačius debatus, kai atsivėrė ES sienos ir į šalį masiškai plūstelėjo lenkai ir lietuviai. Tai taip pat mus atvedė prie „Brexito“ ir klausimo, ar turėtume pasilikti ES, ar iš jos išstoti. Šie debatai nėra nepanašūs, bet jie turi vykti.