Atrodytų, kad Benedikto Petrausko visur pilna. Jį sutiksi įvairiuose uosto ir miesto renginiuose, menininkų autorinėse parodose, pamatysi Muzikinio ir Dramos teatrų spektakliuose, kino teatruose, kai demonstruojamas geras, istorinis filmas. B.Petrauskas ir pirmojo Klaipėdoje „Rotary“ klubo narys, aktyviai dalyvauja Pramonės, prekybos ir amatų rūmų, Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos, Klaipėdos ir Liubeko jaunimo ryšių skatinimo draugijos veikloje, dėsto Klaipėdos universitete.

Ypač jis vertina tai, kad yra pirmosios po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Klaipėdos miesto tarybos narys ir visus penkiolika metų iki šiol su nedidelėmis pertraukomis susijęs su miesto savivaldos veikla.

- Ar visuomeninė veikla netrukdo, o gal atvirkščiai - padeda tiesioginiame darbe „Transfosos“ bendrovės vadovo pareigose?

- Su visuomenine veikla esu suaugęs, ji neatskiriama mano gyvenimo dalis. Kartais pagalvoju, kad, dalyvaudamas daugelyje veiklos sričių, galbūt kai kur savęs nerealizuoji. Bet kiekvieną kartą kritiškai įvertinęs priimu sprendimą, kad geriau aktyviai veikti nei nusišalinti. Jei aplinkiniai, kurie kartu vykdo įvairią visuomeninę veiklą, mano, kad esu reikalingas, galiu būti kartu, tai man išeiti būtų nekorektiška. Visuomenine veikla užsiimsiu, kol galėsiu, kol leis sveikata. Neatmetu galimybės, kad ateityje tos veiklos gali atsirasti dar daugiau, nes gyvenimas labai dinamiškas. Manau, kad didelis draugų ir pažįstamų ratas ne trukdo, o padeda ir tiesioginiame darbe.

- Ką Jums reiškia darbas miesto taryboje, juk už jį pinigų nemoka?

- Dabar jau šiek tiek moka. Tačiau dėl to mano požiūris į tarybos nario darbą nė kiek nepasikeitė. Esu pirmosios miesto tarybos narys nuo 1990 metų kovo. Vėliau, kai mane pakvietė dirbti vicemeru ir meru nuo 1992 iki 1994 metų, įgaliojimai buvo panaikinti. Dėl didelio užimtumo nebuvau tarybos narys ir kai vadovavau Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai. 2000 metais vėl sugrįžau į miesto tarybą. Darbas savivaldybės taryboje atima daugiausiai laiko, palyginti su kita visuomenine veikla. Vadovauju Miesto ūkio komitetui. Tenka rengti daug pasitarimų, priiminėti gyventojus. Į tarybos nario ir komiteto pirmininko veiklą žiūriu labai atsakingai, stengiuosi pateisinti mane išrinkusių žmonių pasitikėjimą.

- Ar galima teigti, kad savivaldos veikla per penkiolika metų darėsi vis brandesnė?

- Per tuos metus savivaldybės veikloje buvo įvairių bangavimų. Dažnai keitėsi ir merai.

Pastaraisiais metais atsirado tam tikras nusistovėjimas. Dabartinėje taryboje yra daug narių, dirbusių ir pirmojoje taryboje. Darbuojamės kartu su pirmosios tarybos nariais Rimantu Taraškevičiumi, Povilu Vasiliausku, Kazimieru Vaišvila, Artūru Šulcu, Judita Simonavičiūte. Sakyčiau, yra daugiau kompetencijos ir tam tikras pagyvėjimas. Manau, kad ir miestiečiai jaučia, jog savivaldybės veikla tapo brandesnė. Tam padeda geriau subalansuotas biudžetas, patvirtinti strateginiai planai, tinkamos ir kryptingos investicijos.

- Dvylika metų dirbote autobusų parke, vėliau miesto meru ir vicemeru, Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje generaliniu direktoriumi. Kuris etapas įdomiausias?

- Labiausiai įsiminė darbas savivaldybėje. Po nepriklausomybės atkūrimo buvau antrasis Klaipėdos miesto meras. Vyko savivaldos kūrimo procesas, teko spręsti daug specifinių problemų, kurios atsirado nutrūkus planinės ekonomikos ryšiams su Maskva.

Norėjau, kad būtų tęsiama Baltijos prospekte pradėto sporto komplekso statyba. Deja, Vyriausybė negalėjo skirti pinigų, savivaldybė jų neturėjo, verslininkams tuo metu labiau rūpėjo sukurti savo pradinį kapitalą. Džiaugiuosi, kad tuo metu pavyko užbaigti delfinariumo statybą Kopgalyje, buvo atidaryta Jūrininkų ligoninė.

Tam tikrų nuosėdų paliko tuomet prasidėjusi privatizacija. Daug ko nenorėjome, kad būtų privatizuota, bet tai buvo daroma nepaisant savivaldybės pozicijų.

- Ką Jums davė darbas uoste?

- Tai taip pat vienas iš įsimintiniausių laikotarpių. Pradėjęs vadovauti KLASCO, pakankamai greitai perpratau uosto specifiką. Reikėjo uoste kurti naują sistemą, nustatyti santykius tarp valstybės interesų ir privataus kapitalo. KLASCO, kaip stambiausia uosto kompanija, taip pat prisidėjo, kad uoste funkcionuotų europinius ir pasaulio standartus atitinkanti sistema.

Darbas uoste man asmeniškai labai praplėtė akiratį. Smeltės pusiasalyje statant konteinerių terminalą, apsilankėme beveik visuose Europos, taip pat Japonijos, Pietryčių Azijos, Amerikos uostuose. Vizualiai uostai panašūs, bet darbo kultūra labai skiriasi. Daug ko galima pasimokyti iš užsieniečių, bet dabar jau ir iš mūsų kiti gali mokytis.

- Kaip Jūs visur suspėjate, kada keliatės, kada po darbo ir visuomenės veiklos grįžtate į namus?

- Keliamės šiek tiek po šešių. Iš ryto kava, sumuštinis ir to užtenka. Į darbą tiek aš, tiek žmona vykstame pusę aštuonių. Rytinis laikas man yra pats produktyviausias, todėl dažniausiai rengiu įvairius raštus. Dirbu pagal išankstinį kalendorių. Pavyzdžiui, pirmadienį iki pietų būnu pagrindinėje darbovietėje „Transfosoje“, po pietų - susitikimai savivaldybėje, kartu sprendžiu ir su tiesioginiu darbu savivaldybėje susijusius reikalus. Pirmadieniais vakare vyksta ir „Rotary“ klubo narių susitikimai. Į namus grįžtu apie aštuntą vakare. Panašiai ir kitomis dienomis, tik gal mažiau planinių susitikimų ir posėdžių. Vakarais taip pat dažnai tenka priimti svečius, verslo partnerius. Tik iš šalies atrodo, kad visur suspėju. Jau daug metų esu medžiotojų draugijos narys, bet kelerius metus šautuvas guli namuose suteptas ir nenaudojamas.

- Išeitų, kad Jūsų namuose visus kampus laiko žmona?

- Leidžiu jai tai daryti. Žmona Rita Uosto direkcijoje dirba ekonomiste, anksčiau grįžta, paruošia vakarienę ir tuos kampus prižiūri. Malonu grįžti į namus, kai tavęs laukia. Jei keisčiau gyvenimo būdą, tai yra - stengčiausi grįžti į namus anksčiau, reikėtų pradėti „dirbti valdiškai“. Aš taip nesu įpratęs.

Norėčiau padėkoti žmonai už toleranciją, kad taip vėlai grįžtu po darbų, ne tik pagrindinių, bet ir visuomeninių.

- O savaitgaliai, atostogos skirti šeimai?

- Savaitgaliais einame į teatrus, dažnai lankome mano tėvus, kurie ūkininkauja Priekulės seniūnijoje. Taip pat turime kolektyvinį sodą Dituvoje. Kartais nuvažiuojame į teatrą ar koncertus ir į Vilnių. Vienas iš šeimos pomėgių - pavaikščioti pajūriu. Savaitgaliais vyksta ir dažni šeimyniniai pietūs su sūnaus šeima. Sūnus Mindaugas Vilniaus universitete yra įgijęs teisininko specialybę, su savo šeima atskirai nuo mūsų gyvena Klaipėdoje, kaip ir aš, dirba uoste - „Limarko laivininkystės kompanijoje“. Dukra Vilija yra Vytauto Didžiojo gimnazijos abiturientė. Pastebėjau, kad turi organizacinių gabumų, Vilniuje ketina studijuoti vadybą.

Atostogauju dažniausiai kartu su žmona. Laiką esame priversti „gaudyti“ – kai mažiau darbo. Nebeprisimenu, kada iš karto turėjau visas atostogas. Paprastai jos yra skaidomos.

Dalį atostogų praleidžiame Lietuvoje, kitą dalį skiriame įvairių užsienio kraštų pažinčiai. Pernai poilsiavome Turkijoje, esame buvę Egipte, Maljorkoje, įsimintina kelionė į Romą. Nors esu aplankęs daug šalių, bet dar yra daug vietų Europoje, kur norėčiau nuvažiuoti.

- Ar perėjimas iš KLASCO į „Transfosą“ Jums nėra tarsi tremtis?

- Esu gimęs Sibiro tremtyje ir žinau, kas tai yra. Perėjimą į „Transfosą“ vertinu kaip pasitikėjimą. Iškelta labai aiški vadovybės užduotis – susiprojektuoti ir pastatyti naują, modernų keleivinių laivų terminalą. Tas uosto kampelis, kur yra „Transfosa“, nuo 1978 metų beveik neliestas. „Lifosa“ turėjo didelių planų, bet jie subliūško. Dabar kiti savininkai, kiti planai. Neseniai aplankėme Zasnico, Rostoko, Liubeko, Karlshamno, Malmės ir Treleborgo keleivinius terminalus. Ne blogesnį terminalą per 2-3 metus pastatysime ir Klaipėdoje. Jau rengiamas keleivių terminalo detalusis planas, kurį netrukus pristatysime. Manau, kad tas terminalas papuoš Klaipėdos uostą. Prie naujojo terminalo per dieną galėsime aptarnauti 5-6 laivus. Manau, kad priimsime ne tik ro-ro, bet ir kruizinius laivus, nes jų labai padaugėjo ir dar daugės, todėl visi nebesutilps prie Kruizinių laivų terminalo.

- Ar nėra kilę minčių dirbti sau, o ne būti samdomam darbuotojui?

- Momentas, kai galėjau pats dalyvauti privatizacijoje, jau praėjo. Buvau atsakingame poste ir nebuvo kada galvoti apie privatizaciją. Jei netekčiau samdomo darbo, įsigyčiau kokį nors objektą. Pradėti privatų verslą niekada nėra vėlu. Kol kas man tinka samdomas darbas. Dar norėčiau pastatyti bent vieną terminalą, kad galėčiau sakyti, jog pridėjau savo ranką ir protą.

- Ar esate turtingas žmogus?

- Pasodinau daug medžių, užauginau sūnų, baigiu statytis namą, užveisiau sodą, išmokau net ir medžius skiepyti. Pagal tą liaudies išmintį lyg ir viską gyvenime esu padaręs. Nelaikau savęs turtingu, labiau pretenduočiau į tą vidurinįjį sluoksnį, kurio, kaip teigiama, Lietuvoje nėra. Turiu gerai apmokamą darbą, santaupų, kai kurių akcijų, galiu gyventi savęs nevaržant, bet ir neišlaidaudamas. Neturiu pomėgio lošti ar sėdėti iki išnaktų baruose.

- Ką Jums reiškia Klaipėda?

- Nuo 1961 metų esu klaipėdietis, čia baigiau ir mokyklą. Nesigailiu nugyventų metų, savo žingsnių. Teigiama, kad kas 7-10 metų reikia keisti darbą tam, kad nenusibostų ir dirbtum kūrybingai. Mano gyvenimas ir ėjo pagal tą dėsnį.

Nesvajojau, kad dirbsiu uoste. Jaunystės laikais uostas buvo didelis tabu su aukštomis tvoromis. Labai džiaugiuosi, kad atsidūriau uoste. Manau, kad kiekvieno klaipėdiečio svajonė turėtų būti padirbėti uoste. Netgi Vilniuje pripažįstama, kad tikras klaipėdietis tas, kuris dirba uoste. Transporto sritis man visada buvo prie širdies – gal dėl to, kad tėvukas visą amžių dirbo vairuotoju. Pagal specialybę esu autotransporto inžinierius.

Klaipėda man brangi ir tuo, kad tai mano vaikų gimtasis miestas. Pastebėjau, kad jie tuo didžiuojasi. Gerbiu žmones, kuriuos pažįstu, susitikau Klaipėdoje. Visiems galiu drąsiai pažiūrėti į akis ir džiaugiuosi, kad kartu tenka kurti mums brangų miestą.