Už tai siūlančias jo pateiktas Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisas antradienį po pateikimo balsavo 46 Seimo nariai, 48 buvo prieš, 12 parlamentarų susilaikė. 57 balsais jos buvo atmestos.

Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis priekaištavo buvusiam Vyriausybės vadovui, kad jis esą paliko valstybę pačioje blogiausioje pandeminės situacijos vietoje, o dabar siūlo  įstatymo pataisas, kurios trukdytų dabartinei  Vyriausybei sėkmingai  dirbti. „Skiriu jam dešimtuką už cinizmą“,- pareiškė K. Masiulis.

Tuo tarpu S. Skvernelis sakė norįs, kad į tokius neatsakingus  ir melagingus teiginius sureaguotų Seimo Etikos ir procedūrų komisija, į kurią jis pažadėjo kreiptis.

Jei karantinas tęsiamas ilgiau kaip keturis mėnesius, S. Skvernelis siūlė įstatyme įtvirtinti, kad visoje Lietuvos teritorijoje ar keliose savivaldybėse Seimas skelbtų ir atšauktų teritorijų karantiną, tvirtintų jo dydį, ribas, trukmę ir režimą.

Įvertinę aktualią žmogaus konstitucinių teisių ribojimo karantino metu problemą, tai siūlančias Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisas parengė   Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai – ekspremjeras Saulius Skvernelis, Algirdas Stončaitis ir Lukas Savickas.

„Situaciją stabilizavus ir pasireiškus laukiamiems įvesto karantino rezultatams, darytina pagrįsta prielaida, kad keturių mėnesių laikotarpis yra daugiau nei pakankamas kraštutinių priemonių taikymui. Todėl tikslinga grįžti prie parlamentinės respublikos valdymo ir suteikti teisę Seimui, tautos atstovybei, spręsti dėl karantino režimo ir jį lydinčių apribojimų“, – sako projekto autoriai.

Pasak jų, Konstitucija imperatyviai numato, kad pagrindines žmogaus teises Konstitucijoje numatytais pagrindais gali riboti tik Seimas ir tik įstatymu.

Įstatymo pataisų autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės nutarimais „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ įtvirtinti ribojimai praktiškai atitinka tuos, kurie yra įtvirtinti Nepaprastosios padėties įstatyme (transporto priemonių judėjimo apribojimas, draudimas be specialaus leidimo atvykti į teritoriją, laikinas įmonių darbo režimo pakeitimas ir pan.).

„Labai svarbi asmens teisių garantija nepaprastosios padėties atveju yra Nepaprastosios padėties įstatymo nuostata, kad ši nepaprastoji padėtis negali būti įvesta ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui. Jam pasibaigus klausimą pakartotinai privalo svarstyti Seimas. Šios asmens teisių garantijos karantino atveju nėra. Taigi nors Vyriausybė paskelbdama karantino režimą veikia pagal jai suteiktus įgaliojimus bei Vyriausybės nutarimais nustatytomis ribojančiomis priemonėmis siekiama konstituciškai pagrįstų ir teisėtų tikslų, vertinant išdėstytus argumentus, pagrįstai manytina, kad klausimą dėl karantino tęsimo ilgiau kaip keturis mėnesius privalo svarstyti Seimas. Parlamentinė kontrolė itin svarbi, kai sprendimai daro esminį poveikį asmenų teisėms ir laisvėms“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Jame pažymima, kad įvesti karantino ribojimai turėjo itin skaudžių neigiamų pasekmių Lietuvos ekonomikai ir gyventojams, todėl valstybės valdžios veiksmų teisėtumas skelbiant/tęsiant karantiną šioje situacijoje yra labai svarbus.

„Siūlomu nauju teisiniu reguliavimu Seimui deleguota teisė užtikrintų veiksmingesnę karantino metu taikomų apribojimų kontrolę, taip pat suveiktų kaip puiki prevencinė priemonė prieš galimus ateities ieškinius valstybei, kadangi jau dabar susiduriama su fizinių ir juridinių asmenų skundais dėl valstybės institucijų taikytų priemonių, kurios galimai neproporcingai apribojo arba net paneigė tam tikras žmogaus teises“, – sako parlamentarai S. Skvernelis, A. Stončaitis ir L. Savickas.

Šiuo metu galiojančiame įstatyme numatyta, kad teritorijų karantino trukmė gali būti ne ilgesnė kaip 3 mėnesiai. Jei pasibaigus šiam laikotarpiui išlieka poreikis riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, teritorijų karantinas gali būti kiekvieną kartą pratęsiamas dar ne daugiau kaip vienam mėnesiui. Teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina visoje Lietuvos teritorijoje ar keliose savivaldybėse – Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu; vienos savivaldybės teritorijoje – Vyriausybė bendru savivaldybės administracijos direktoriaus ir sveikatos apsaugos ministro teikimu.