Jo teigimu, ilgai brandinta politinės jėgos idėja nėra nukreipta prieš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partiją, tačiau, kartu pabrėžia jis, komunikacija su krikdeminiu šios partijos sparnu vyksta. V. Sinica tvirtina, kad dalis šiuo metu įtakingiausiai opozicinei partijai priklausančių politikų, įsteigus naują krikdeminę partiją, patys išreikš norą prie jos prisijungti.

Nors vienas partijos steigime dalyvaujančių lyderių – profesorius Vytautas Radžvilas – vasarą vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose gerais rezultatais džiaugtis negalėjo, o prezidento rinkimuose dalyvavęs panašiai konservatyviai politinei minčiai atstovaujantis filosofas Arvydas Juozaitis taip pat žymesnės gyventojų paramos nesugebėjo pritraukti, V. Sinica į perspektyvas žvelgia optimistiškai. Jo teigimu, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje esama pavyzdžių, kai vos per kelis mėnesius niekam nežinomos partijos tampa dominuojančios išrinktuose parlamentuose.  

– Ar įmanoma įkurti naują krikdeminę partiją, kuri turėtų realų politinį svorį, stabilią, be legionierių apsieinančią frakciją?

– Netikėtume, kad tolia galimybė yra, to tikrai nedarytume. Manau, kad galimybė yra, ir ji gana reali. Daug kas ir iki šiol stumdydavosi Lietuvos partiniuose žemėlapiuose. Tad, aš manau, kad yra prielaidų ir toliau stumdytis.

Nors, ko gero, į viešąjį kalbėjimą apie galimą būsimą partiją pats įvedžiau šį žodį (krikdemiškas. – ELTA), dabar galvoju, ar teisinga yra sakyti krikdemiška partija. Pats kalbėjimas apie krikdemišką partiją iš karto sukuria tokį stumdymąsi dėl nišos su Tėvynės sąjunga, o tai yra ne visai tai, ką čia norima padaryti.

Mintis yra ta, kad principams, kuriuos išvardijome prisistatydami (siekį steigti partiją. – ELTA), jiems visuomenė jaučia poreikį, jie nėra ir girdimi, ir nėra atstovaujami. Nesugebu išlipti iš politologo vaidmens ir noriu tam suteikti analitinį terminą, ir tam arčiausiai būtų krikdemiškumas. Tačiau tai nėra tikslas užimti krikdemiškos nišos, tikslas yra gebėti profesionaliai pateikti tas idėjas, jas iškomunikuoti visuomenei.

– Jūs dabar tarsi bandote pasakyti, kad lyg ir nebekrikdemais būsite, nors pati ideologinė linija bus krikdeminė. Jūs kalbate šeimos klausimu, tautiškumo konservatyvumo klausimu... Vis dėlto partija bus krikdeminė?

Pats kalbėjimas apie krikdemišką partiją iš karto sukuria tokį stumdymąsi dėl nišos su Tėvynės sąjunga, o tai yra ne visai tai, ką čia norima padaryti.

– Politologiškai, be abejo, taip.

– Prie to dar grįšime. Kas davė pagrindinę kibirkštį tai krikdeminei, ar kaip jūs ten pavadintumėte, jėgai atsirasti? Toks tarsi jausmas susidaro žiūrint į politinio proceso logiką – ponas Rimantas Dagys išeina iš konservatorių partijos ir iškart atsiranda poreikis kurti krikdemišką partiją. Tai susiję dalykai?

– Rimantas Dagys prisijungė prie šio projekto, ir tai svarbus indėlis, bet jis tikrai nebuvo pradžia ar koks nors iniciatorius. Ne vienus metus visuomeninėje veikloje, bendraujant su šeimos, tėvų organizacijomis – tiek krikščioniškomis, tiek nekrikščioniškomis, tiek patriotinėmis kirbėjo ir sukosi tas poreikis, kad atsirastų ta politinė jėga, kuri kitaip žiūrėtų pirmiausia į vertybinę, bet kartu ir į ekonominę dimensiją. Tam poreikiui drąsos impulsu buvo pavasario rinkimai, kur tiek paties Vytauto Radžvilo komitetas, nors ir neperlipo 5 proc., bet visiems išmanantiems politiką tai buvo malonus nustebimas, kaip įmanoma be didelių finansų, be partijos per kelis mėnesius surinkti tai, ką jis surinko. Aš manau, kad ir esamiems politikams, kurie sunkiai drįsta būti savimi, atsirado daugiau tikėjimo, kad yra įmanoma tokiai jėgai atsirasti.

– Jūs sakote – net tiek balsų surinko profesorius Radžvilas, kai kas pasakys, kad tik tiek balsų sulaukė jis. Ir iš ties, jeigu žiūrėsime į EP rinkimus, profesorius surinko 3,17 proc. nuo atėjusių dalyvauti rinkimuose, jei paimtume tam tikrą analogą, kurio kalbėjimas buvo panašus – filosofą Arvydą Juozaitį – tai jis prezidento rinkimuose nesurinko nei 4 proc. balsų. Ar tai nėra indikatorius, rodantis, kad štai tokios ir yra lubos konservatyviai idėjai reikštis?

– Aš manau, kad lubas rodo ne visuomeninės apklausos apie partijas, o (apklausos. – ELTA), ką visuomenė mano įvairiais klausimais. Galima matyti, kad būtent tos pozicijos, kur yra labai vieningas visuomenės sutarimas, ar tai būtų ekonomika, ar tai būtų šeima ir t.t., kad tos pozicijos nėra atstovaujamos, nors visuomenė sutarė priešingai (...). Tai čia yra lubos - tiek, kiek tavo skelbiamos pažiūros sutampa su visuomenės.  Žmonės, kurie ne tik žiūri į politiką, bet yra ir patys susidūrę su rinkimais, nemano, kad tai yra maži rezultatai, nes jie pirmiausia rodo išteklių ribotumus – kiek yra turėta žmonių, kiek yra turėta pinigų, kiek yra turėta galimybių žiniasklaidoje pasireikšti. Radžvilo procentai rodo, kad tų resursų per tą pusmetį spėta sukaupti nedaug. Tačiau Radžvilo komitetas tėra pavyzdys, viena iš daugelio srovių, sutekančių į šią iniciatyvą, ir jeigu tas sroves pavyks sutelkti, tokia partija turėtų būti ne ieškanti nišos, o potencialiai priimtina absoliučiai daugumai šalies piliečių. Visada prisiminkime, kad tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje partijų populiarumas per kelis mėnesius ne sykį yra pakilęs keliais kartais.