Politologai: G. Landsbergio sprendimas vidaus politikos klausimais likti nuošalyje – pasiteisina

Užsienio reikalų ministru tapęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis vis rečiau įsitraukia į diskusijas dėl vidaus politikos klausimų. Vis dėlto politologai sutaria, kad toks konservatorių pozicijų išsigryninimas, kai komunikaciją vidaus politikos klausimais yra perėmusi premjerė Ingrida Šimonytė, bent jau kol kas pasiteisina. Jie akcentuoja, kad TS-LKD nuo kitų Lietuvos politinių partijų būtent ir skiriasi tuo, kad neturi vienvaldžio lyderio, todėl suteikia erdvės daugiau pasireikšti ir kitiems partijos veidams. Ekspertai atkreipia dėmesį ir į tai, kad G. Landsbergis yra vienas nepalankiausiai vertinamų politikų, todėl, jų nuomone, sprendimas partijos pirmininkui nesivelti į diskusijas dėl vidaus reikalų yra pakankamai pragmatiškas.

Konservatorių strategija G. Landsbergiui vidaus politikos klausimais likti nuošalyje – puikiai veikia

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas G. Landsbergio dingimo iš vidaus politikos nesureikšmina. Politologas mano, kad konservatorių lyderių pozicijų išsigryninimas, kai premjerė Ingrida Šimonytė yra atsakinga už vidaus politiką, o G. Landsbergis už užsienio politiką, yra prasmingas.

„Pozicijų išgryninimas, manau, yra ganėtinai prasmingas, nes būnant užsienio reikalų ministru reikia dėmesio, ir energijos tenka skirti tiems klausimams, kurie yra aktualūs tarptautiniu mastu bei Lietuvos užsienio politikai. Tai atitinkamai premjerė ir kai kurie kiti ministrai, kurie konkrečiai vidaus politika užsiima, jie savotiškai irgi yra susikoncentravę į vidaus politiką. Todėl G. Landsbergis netrukdo pačių konservatorių paskirtai premjerei vykdyti vidaus politiką, būti už ją atsakingai“, – Eltai teigė T. Janeliūnas.

„Tai šia prasme aš nematau kažkokios bėdos, kad G. Landsbergis, kaip partijos pirmininkas, nelenda į vidaus politikos kasdieninį aktualijų komentavimą“, – sakė jis.

Politologas įsitikinęs, kad TS-LKD pirmininko ir konservatorių deleguotos premjerės pozicijos vidaus politikos klausimais paprastai sutampa.

„Jeigu partijos viduje nėra akivaizdžių konfliktinių pozicijų arba partija bent jau tuos konfliktus suvaldo tiek, kad jie neišeitų į viešumą labai akivaizdžiai, tai toks komunikavimo pasidalinimas, aš manau, yra labai efektyvus būdas. Ir tikrai nereikia apie tą patį kalbėti keliems žmonėms, nes visada jie kalbės kažkiek skirtingai. Užtenka jau to, kad ir pati premjerė kartais keičia poziciją. Tai net ir vieno žmogaus kalbėjimas nebūtinai yra visą laiką nuoseklus. Kuo daugiau kalbėtojų apie tą patį dalyką, tuo didesnė rizika, kad jų interpretacijos skirsis“, – sakė T. Janeliūnas.

Todėl profesorius įsitikinęs, kad sprendimas susiaurinti kalbėtojų ratą, o specifines temas komentuoti palikti komitetų pirmininkams ar kitiems partijos atstovams yra teigiamas dalykas.

„Tada pati partija nepriklauso nuo vieno kažkokio lyderio ir turi didesnį politikų ratą, kuris yra žinomas rinkėjams ir kuris galbūt net ir vertinamas paskui rinkimuose. Toks komunikacijos išdalinimas, aš manau, konservatoriams visai neblogai sekasi“, – sakė jis.

Be to, T. Janeliūnas atkreipia dėmesį, kad TS-LKD strateginį sprendimą į pirmąsias fronto linijas statyti ne partijos pirmininką, o premjerę I. Šimonytę padarė dar prieš rinkimus. Jis mano, kad tai buvo pragmatiškas sprendimas, atsižvelgiant į tai, kad G. Landsbergis, remiantis visuomenės nuomonių apklausomis, yra vienas nepalankiausiai vertinamų politikų.

„Manau, kad Landsbergis elgiasi pakankamai pragmatiškai, jis nelenda ten, kur galėtų sukelti kritikos jau prieš visą partiją arba prieš visą valdančiąją daugumą. Jis, manau, gana sėkmingai atlieka savo kaip užsienio reikalų ministro pareigas šiuo metu. Galbūt žinodamas ir savo tokį kontroversišką vertinimą visuomenėje nenori per dažnai rodytis eteryje kitais klausimais, kurie yra aktualesni I. Šimonytei arba frakcijai“, – sakė jis.

„Aš manau, kad komunikacinė strategija, kuri galbūt jau buvo pasirinkta jau prieš rinkimus, dar pernai, ji visai neblogai veikia. Tikrai nėra būtinybės tik partijos pirmininkui visada būti pačiose pirmosiose fronto linijose visais klausimais“, – pabrėžė jis.

TS-LKD skiriasi nuo kitų šalies politinių partijų, nes neturi vienvaldžio lyderio

Savo ruožtu Klaipėdos universiteto lektorė politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili taip pat akcentuoja, kad G. Landsbergio šiuo metu užimamos užsienio reikalų ministro pareigos reikalauja daug dėmesio. Todėl, pasak jos, visiškai natūralu, kad vidaus politikos klausimai G. Landsbergiui šiuo metu yra ne pirmosios svarbos.

„Kaip bebūtų, bet santykinai dar vis tiek neilgai naujoji Vyriausybė dirba. Atitinkamai ir G. Landsbergio užimamos pareigos reikalauja labai didelio dėmesio, daug darbo, ir labai natūralus procesas, kad vidaus reikalai yra nustumiami lyg į antrą planą. Juo labiau, kad Vyriausybėje TS-LKD partijos atstovų yra pakankamai. To tikrai nereikėtų vertinti kaip didelės problemos dabartiniu laikotarpiu“, – Eltai teigė G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Politologė taip pat atkreipia dėmesį, kad TS-LKD partija skiriasi nuo kitų Lietuvoje veikiančių politinių jėgų tuo, kad neturi vieno visavaldžio lyderio.

„Matyti, kad jie yra pasirinkę nesirinkti to tradicinio kelio, kada yra vienas vienvaldis lyderis, o visgi turėti vienas kitą galinčius pakeisti žmones lyderio pozicijoje. Aš negaliu pasakyti, ar tai yra sąmoningai priimtas sprendimas, ar taip natūraliai susiklostė aplinkybės, kad tų galinčių lyderio vaidmens imtis žmonių yra pakankamai“, – atkreipė dėmesį ji.

Visgi G. Burbulytė-Tsiskarishvili atkreipia dėmesį į dėl tokio konservatorių sprendimo kylančias rizikas.

„Iš vienos pusės, taip, tai yra naudinga, nes darbai yra nesuverčiami ant vieno žmogaus pečių ir atsitikus ekstra atvejui yra didesnė tikimybė, kad visi darbai nesugrius. Bet iš kitos pusės, žiūrint, ką sako politikos mokslų teorija ir viešojo valdymo teorija, yra galima fragmentacija. Yra galimas nesusikalbėjimas, kada visi pradeda labai siaurai specializuotis ir pamirštamas bendras visuotinis vaizdas“, – pabrėžė ji.

Politologė teigia, kad pirmąsias šio pavojaus užuominas jau galima pastebėti tiek I. Šimonytės vadovaujamoje Vyriausybėje, tiek ir Seime.

„Šiek tiek to pavojaus mažyčių kibirkštėlių matome ir tuose procesuose, kurie dabar vyksta ir Vyriausybėje, ir parlamente, apskritai, visoje valdžioje plačiąja prasme. Kartais pritrūksta susikalbėjimo ir politinių subtilybių. Kartais yra įsikimbama į tą vadinamąjį ekspertinį vertinimą, profesionalizmą ir pamirštama, kad politika vis dėlto yra susitarimas“, – akcentavo ji.

G. Burbulytė-Tsiskarishvili mano, kad G. Landsbergio tam tikras atsitraukimas nuo vidaus politikos ir koncentravimasis į užsienio politikos barą nebūtinai yra atsitiktinis ar susijęs tik su jo kaip ministro atliekamomis funkcijomis. Politologės teigimu, G. Landsbergis bando stiprinti savo pozicijas užsienio politikoje ir santykyje su prezidentu.

„Šiuo atveju manau, kad mes matome ir tam tikrą labai subtilų politinį žaidimą, kada ypatingai į užsienio politiką susitelkęs, susikoncentravęs G. Landsbergis lyg ir bando išsikovoti pozicijas užsienio politikos klausimuose būtent santykyje su prezidentu. Ir reikia pažymėti, kad lygiai tą patį matome ir iš Prezidentūros pusės“, – atkreipė dėmesį politologė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Strategai

Strategai portretas
Klanas, kurio greit neliks.

Boo

Boo portretas
O ką Gabrielius šiandien valgė. O kavos ar gėrė? Kaip jam miegojosi? Ar Austėja naktį neknarkia? Vienu žodžiu, žurnalistai, turėkit truputį savigarbos.

Kęstas

Kęstas portretas
„Vienas iš aktualiausių ekonomikos klausimų yra tai, kodėl atlyginimai vidutines pajamas gaunantiems darbuotojams nuo aštuntojo dešimtmečio išaugo tik nežymiai, net ir padidėjus atlyginimams viršūnėse. Daugelį metų ekonomistų sutarimas buvo toks: nenumaldomos jėgos, tokios kaip technologijos ir globalizacija, paaiškino didžiąją šios tendencijos dalį. Bet naujame dokumente Lawrence'as Mishelis ir Joshas Bivensas, liberalaus Ekonominės politikos instituto ekonomistai, daro išvadą, kad kalta vyriausybė. „Tyčiniai politiniai sprendimai (tiek dėl veiksmų, tiek dėl neveikimo) sukėlė atlyginimų mažinimą“, - rašo jie. Lietuvoje klasikinis pavyzdys - būdami valdančiaisiais, socdemai atidavė žymią mūsų apmokamų atostogų dalį dardaviams, įvesdami dabar galiojantį Darbo kodeksą. Neveltui socdemams dabar jokie manevrai nepadeda vėl prasimušti į valdžią, net demagogė naujoji jų vadovė V. Blinkevičiūtė nepajėgia įsiprašyti į Landsbergių valdomą komandą. (Apie mokslą-studijas-ekonomiką).
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių