Vytauto Didžiojo universiteto docento Bernaro Ivanovo nuomone, mes ir vėl stebime politinio narcisizmo fenomeną, kai ambicijos ir įsivaizdavimas, kad esi nepakeičiamas, gožia viską, o politikai, manydami, kad jie nepaprastai populiarūs ir nepaprastai svarbūs, bando kurti kažkokias partijas, kurių pagrindinis tikslas – iškelti save.

Socialdemokratų elgesys kelia ironišką šypseną

„Patys atskilėliai iš pradžių kalbėjo, kad nauji politiniai dariniai nebus kuriami, bet ambicijos užgautos labai stipriai ir niekas nenori rimtai galvoti apie politinės karjeros saulėlydį, todėl buvo nuspręsta daryti tokį atsaką. Bet, mano požiūriu, jis gali atnešti pasitenkinimo labai trumpam“, – apie atskilusių socialdemokratų ketinimus kurti naują partiją sako Mykolo Romerio universiteto lektorė R. Urbonaitė.

Kita vertus, mano ji, destrukcija politinės kairės pusėje naudos neatneš niekam, nes Gintautas Paluckas kol kas nepadarė kažkokių itin reikšmingų žingsnių atnaujinant socialdemokratus, o naujas darinys tik maišys visas kortas.

„Manau, kad tai ir rinkėjų apgaudinėjimas, nes net pavadinimai kuriami beveik identiški, o iš tų žmonių girdėti pareiškimus, kad jau jie bus ta tikroji kairė, mažų mažiausiai keista. Jei pažiūrėtume į tų žmonių ilgametę politinę karjerą, pamatytume, kad jie patys, deja, buvo tikrai labai mažai kairieji. O dabar, kai prasidėjo rungtynės, kas čia labiau kairieji ir socialdemokratiški, net keistai atrodo ir kelia ironišką šypseną“, – pastebi R. Urbonaitė.

Lietuvos partinei sistemai būdingas politinis narcisizmas

Vytauto Didžiojo universiteto docento B. Ivanovo nuomone, mes ir vėl stebime Lietuvos partinei sistemai būdingą politinio narcisizmo fenomeną, kai ambicijos ir įsivaizdavimas, kad esi nepakeičiamas, gožia viską, o politikai, manydami, kad jie nepaprastai populiarūs ir nepaprastai svarbūs, bando kurti kažkokias partijas, grupes, kurių pagrindinis tikslas – iškelti save.

Bet atėjo niekam nežinomas Kęstutis Smirnovas ir A. Butkevičiui teko nuryti labai karčią piliulę.

„Bet mūsų politinių partijų istorija rodo, kad tai dažniausiai būdavo nesėkmingi projektai (pvz., dar labai senas Gedimino Vagnoriaus bandymas atsiskirti nuo konservatorių). Tada tie lyderiai smarkiai nusivylė ir galiausiai suprato, kad galvojimas apie save kaip apie labai svarbų lyderį, nepasiteisina“, – primena B. Ivanovas.

Kad galima kalbėti apie užgautas ambicijas, sutinka ir R. Urbonaitė, – pvz., ir atskilę socialdemokratai galvojo, kad patrauks visą partiją: „Narcisizmo, žinoma, yra, politikai labai dažnai nesugeba realiai įvertinti savo galimybių ir situacijos. O paskui realią situaciją parodo rinkėjai.“

Politologės nuomone, atskilusiems socialdemokratams irgi reikėtų gerai pagalvoti, ar tikrai jau jie tokie nepamainomi, nes tas pats Algirdas Butkevičius per praėjusius rinkimus nesugebėjo laimėti net Vilkaviškyje (turbūt jis tikėjosi, kad jam net važiuoti nereikia – Vilkaviškis vis tiek už jį balsuos).

„Bet atėjo niekam nežinomas Kęstutis Smirnovas ir A. Butkevičiui teko nuryti labai karčią piliulę. Kitaip tariant, tie žmonės, ką pasėjo, tą šiandien ir renka. Jie labai greitai pamiršo, kas nutiko su visa Socialdemokratų partija. O dabar tie patys žmonės staiga nori pasirodyti labai šaunūs ir kurti tikrą socialdemokratiją“, – kalba R. Urbonaitė.

Liberalams būtinas naujas lyderis

Nors prastoje padėtyje atsidūrė ir liberalai, Petras Auštrevičius tiki, kad jų laidotuvės dar ankstyvos, ir sako, kad nekartos socialdemokratų padarytų klaidų. Tačiau B. Ivanovas mano, kad toks optimizmas būtų pamatuotas tuo atveju, jeigu nematytume to, kas vyko iki šiol.

Visų pirma problema yra pačių rinkėjų pasyvumas. Pasyvus elektoratas niekaip negali nukreipti partinės sistemos raidos teigiama linkme.

„Geras dalykas turbūt tas, kad visgi Lietuvoje yra gana stabilus nuošimtis (maždaug 6 proc.) rinkėjų, pasiruošusių beatodairiškai balsuoti už liberalus. Tai įkvepia tikėjimo, kad galbūt liberalusis spektras dar visiškai nedegraduos, kaip dabar yra su socialdemokratiniu spektru“, – svarsto politologas.

Bet, pabrėžia jis, keisti partijos formatą ar pavadinimą kainuotų brangiai ir didelis klausimas, ar apskritai dabar verta tai daryti. „Kita vertus, senas pavadinimas ir sena istorija turi negatyvų šleifą, kas irgi nėra gerai. Reikia naujo ir labai ryškaus lyderio, bet kol kas jo nematau. Taigi be lyderio sunku mąstyti apie kažkokią šviesesnę ateitį“, – pastebi B. Ivanovas.

Labiausiai pralaimi rinkėjai

Kaip pastebi R. Urbonaitė, po 2012 m. rinkimų politologams kilo minčių, kad galbūt partinė sistema civilizuojasi, bet 2016 m. rinkimai visas viltis sudaužė. O tai, kas vyksta dabar, apskritai neleidžia daryti prielaidų, kad mūsų partinė sistema galėtų labiau konsoliduotis, būti stabili.

„Dabar mes matome labai gerą nišą ir naujų partijų kūrimui. Kai tradicinės arba seniai sistemoje esančios partijos užsiima savo pačių destrukcija, vyksta nuolatinis partinės sistemos judėjimas, kaita, kas rinkėjui nėra gerai. Būtų labai gerai, jei partijos turėtų stuburą, aiškų identitetą, bet tai turbūt svajonė, ir sunkiai labai pasiekiama“, – svarsto R. Urbonaitė.

Jos nuomone, liberalams kol kas gerai, nes jie neturi rimtos konkurencijos dešinėje liberaliojoje, o socialdemokratai patys sau kuria konkurenciją. Kita vertus, labiausiai iš to ir pralaimi rinkėjai, nes jie vėl gali mestis į naujų gelbėtojų glėbį.

B. Ivanovo teigimu, politinių partijų žemėlapis galėtų keistis tik tuo atveju, jei rinkėjai imtų kitaip mąstyti ir ne tik per rinkimus bandytų daryti įtaką partijų raidai, o aktyviau įsijungtų į partijų kūrimo procesą tarp rinkimų.

„Visų pirma problema yra pačių rinkėjų pasyvumas. Pasyvus elektoratas niekaip negali nukreipti partinės sistemos raidos teigiama linkme, todėl norėtųsi palinkėti rinkėjams ne tik per rinkimus aktyviau įsijungti į politinius procesus. Tik taip gali kažkas pasikeisti“, – pabrėžia B. Ivanovas.