Buvęs JAV gynybos ministras Robertas Gatesas savo memuaruose klaida pavadino skubotą Baltijos bei buvusio Varšuvos pakto valstybių – Vengrijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos - priėmimą į Šiaurės Atlanto aljansą.

„Skubotas buvusių sovietinių satelitų priėmimas…į NATO buvo klaida“, - konstatuoja buvęs Pentagono šefas netrukus pasirodysiančioje knygoje „Pareiga: karo sekretoriaus atsiminimai“ (Duty: Memoirs of a Secretary of War), kurios ištraukas paskelbė radijo „Amerikos balsas“ (VOA) svetainė.

„ Šis procesas turėjo vykti lėčiau. Amerikiečių susitarimas su Rumunijos ir Bulgarijos vyriausybėmis dėl karių rotacijos per jų bazes buvo nereikalinga provokacija“, - pažymi jis.

R.Gatesas taip pat mano, kad „bandymas pakviesti į NATO Gruziją ir Ukrainą buvo perdėjimas“.

„Rusų imperijos šaknys eina iš Kijevo, taigi tai buvo milžiniška provokacija, - rašo jis. - Ar europiečiai, jau nekalbant apie amerikiečius, buvo pasirengę siųsti savo sūnus ir dukteris ginti Gruzijos ar Ukrainos? Vargu bau. Taip kad NATO plėtra buvo ne gerai apgalvotas karinis įsipareigojimas, o politinis aktas, kuris žlugdė Aljanso tikslus ir (kuriuo) neatsakingai buvo ignoruojama tai, ką rusai laikė savo gyvybiškai svarbiais nacionaliniais interesais“.

R.Gatesas, kuris pagal išsilavinimą yra sovietologas ir priklauso Respublikonų partijai, dirbo su keturiais JAV prezidentais.

Jo nuomone, „santykiams su Rusija kenkė nevykęs vadovavimas nuo pat to laiko, kai „(prezidentas George'as Bushas (Džordžas Bušas)) 1993 metais paliko savo postą“.

„ Amerikiečių valdininkų, mokslininkų, verslininkų ir politikų, kurie nurodinėjo rusams, kaip jiems tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, arogantiškumas nulėmė didelį ir ilgalaikį atmetimą ir įnirtimą“, - rašo R.Gatesas.

Jis taip pat mano, kad Vladimiro „Putino neapykanta Įprastinės ginkluotės Europoje sutarčiai (ĮGES) buvo suprantama – derybos su Rusija vyko jos silpnumo akimirką ir sutartis varžė Rusijos galimybes perdislokuoti pajėgas savo pačios teritorijoje“.

„Kaip vėliau pasakiau Putinui, aš nebūčiau pakentęs savo galimybių perdislokuoti pajėgas iš Teksaso į Kaliforniją suvaržymo“, - knygoje rašo buvęs Pentagono vadovas.

Tuo pačiu jis mano, kad daug Vašingtono ir Maskvos santykių problemų posovietiniu periodu kelia Rusijos lyderių mėginimai vaizduoti JAV, NATO ir Vakarus kaip grėsmę Rusijai, ir bauginti kaimynines šalis.

Jis prisimena, kaip Miuncheno konferencijoje 2007 metais sėdėjo netoli Rusijos ir Ukrainos prezidentų V.Putino ir Viktoro Juščenkos.

"Kai (Vokietijos kanclerė Angela) Merkel užlipo ant pakylos atidaryti konferencijos, ji paliko tuščią kėdę, kuri skyrė Juščenką ir Putiną, - rašo R.Gatesas. - Iš savo vietos ... mačiau, kaip Juščenka žvelgia į Putiną su neslepiama neapykanta. Esu įsitikinęs, kad tie jausmai buvo abipusiai".

Toje konferencijoje V.Putinas kritikavo JAV ir pareiškė, kad Vašingtonas bando eksploatuoti vienpolį pasaulį ir kad jo dominavimas nulėmė didesnį pasaulio nestabilumą, be to, paskatino konfliktus bei ginklavimosi varžybas.

"Bendrai Putino pareiškimų poveikis, ypač - dalyviams europiečiams, buvo palyginamas su šaltu dušu", - pasakoja R.Gatesas.

"Kai Putinas grįžo į savo vietą, jis priėjo prie manęs, nusišypsojo, paspaudė ranką ir pakartojo (tuometinio Rusijos gynybos ministro Sergejaus) Ivanovo kvietimą apsilankyti Rusijoje", - rašo jis.

"Amerikos balsas" priminė, kad R.Gatesui kalba Miuncheno konferencijoje buvo jo, kaip gynybos ministro, pirmoji užsienyje pasakyta kalba. Kaip pats pripažino, jis po V.Putino pastabų ją perrašė.

"Nusprendžiau neatsakyti Putinui jo stiliumi ir kaip ginklą panaudoti humorą", - savo knygoje rašo R.Gatesas.

Radijas taip pat priminė, jog tuometinis JAV gynybos ministras tada pareiškė, kad "vieno Šaltojo karo pakako" ir kad jis priima kvietimą atvykti į Rusiją.

R.Gatesas savo knygoje toliau rašo, kad vėlesnis jo susitikimas su V.Putinu Maskvoje buvo daug šiltesnis, nors pokalbį tada nutraukė pranešimas apie Boriso Jelcino mirtį.