„Kai man buvo 6 metai, mama išvažiavo į Ameriką užsidirbti, o aš likau Kaune su sese ir tėčiu. Po 6 metų ji grįžo, pagyveno porą metų ir mane pasiėmė į Ameriką. Aš nenorėjau važiuoti, labai bijojau, nes visiškai nemokėjau kalbos. Mokykloje iš manęs šaipėsi. Pradžia buvo labai sunki“, – prisimena Rūta.

Moteris neslepia, kad jautėsi pačiu nelaimingiausiu vaiku ir kiekvieną dieną mamos prašydavo sugrįžti atgal į Kauną.

„Sėdėdavau kaip guminė. Nežinojau ką sakyti. Kadangi patekau į klasę, kur buvo 30 meksikiečių ir aš viena lietuvė, tai pasirinkimo neturėjau – pirmiausia ispanų kalbą išmokau, po to anglų. [...]

Bet man pasitaikė mokytoja, mokanti kalbėti 7 kalbomis, ir ji buvo lietuvė. Tai ji man išversdavo iš ispanų kalbos į lietuvių, ką sako meksikiečiai“, – pasakoja emigrantė.

Įsimylėjo lietuvį

Pirmą kartą laiminga Rūta pasijautė tada, kai sutiko savo būsimą vyrą – taip pat emigrantų iš Lietuvos sūnų. Jai tuo metu buvo vos šešiolika, jam keleriais metais daugiau. Susipažino jiedu internetu.

Tai buvo pati nuoširdžiausia jaunystės meilė, pagaliau Rūta jautėsi atradusi kažką savo, kažką lietuviško. Šalia to vaikino jautėsi saugi ir mylima. Moteris neslepia – jie nenorėjo nieko laukti, žaisti namus pradėjo dar būdami paaugliai.

„Jis buvo tamsesnio gymio. Iš pradžių galvojau, kad net ne lietuvis, galvojau, kad kažkas už jį rašo, kai atsiuntė nuotrauką. Paskui susitikome parkelyje, aš buvau lietuvių rate ir jis buvo. Pradėjome bendrauti, susitikinėti, po to išsinuomojom butą, tapom kambariokais, o paskui – ir šeima“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.

Pradėjo prekybos granitu verslą

Rūta sako, kad iš tėvų namų jie išėjo visiškai nieko neturėdami. „Aš dirbau dantistų centre trejetą metų, jis užsiėmė namų dažymu. Vėliau pradėjo pardavinėti granitą. Išsinuomojo patalpas, paprekiavo, užsidirbo, išsinuomojo didesnes patalpas, taip ir atidarė pirmą parduotuvę. Kadangi jau dukra buvo gimusi, reikėjo dar daugiau pinigų. Tada antrą parduotuvę atidarė. [...] O granitą išmoko pjaustyti grynai iš „YouTube“, mokslų nebaigė“, – sako Rūta.

Buvo tinkamu laiku tinkamoje vietoje – apie vyro sėkmę aiškina Rūta. Galėjo arba pasisekti, arba viskas skaudžiai sugriūti. Į granito verslą jiedu sudėjo visas savo santaupas.

„Iš pradžių turėjome vieną darbuotoją, bet paskutiniu metu išaugo iki 10. Šiandien gal 12“, – pasakoja moteris.

Atsiradus finansinei laisvei lietuvių poros gyvenimas stipriai pasikeitė: „Daugiau draugų prie jo atsirado, daugiau panelių ėmė suktis, nes pamatė pinigus, užuodė.“

Aptiko lėktuvo bilietą, pirktą kitai moteriai 

Būtent pinigai sugriovė mūsų santykius, neslepia Rūta. Ji teigia, kad tik praturtėjus namuose prasidėjo įtampa ir pykčiai.

Vienu metu situacija pasidarė tiesiog nekontroliuojama, Rūta pajautė, kad nuo jos judviejų santykiuose jau niekas nebepriklauso.

„Kai mūsų dukrai buvo 8 metai, dabar jai – 11, jau kažkoks įtarimas buvo, kad yra trečias asmuo. Po kurio laiko išsiaiškinau – kad lietuvaitė, trejais metais jaunesnė negu aš. Ji buvo irgi ištekėjusi. Ji savo vyrą paliko, mano vyras mane paliko, ir jie išėjo gyventi kartu“, – skaudžiu gyvenimo momentu dalijasi Rūta.

Moteris sako, kad niekada nesistengė sekti ir kontroliuoti vyro, ji jam davė daug laisvės, nes tikėjo nuoširdžia meile.

„Nelabai laiko buvo – darbas, užsiėmimai, vaiko būreliai. Tikrai nėra laiko sekti. Paskambinu – pakelia, bet tiesiog vieną dieną radau bilietą, kad kažkur skrido į Las Vegasą. Ir labai supykau. Kitą dieną pasamdžiau detektyvus“, – pasakoja emigrantė.

Būtent nuo netyčia rastų bilietų į Amerikos lošimų sostinę Las Vegasą prasidėjo vyro neištikimybės gaudynės.

„Bilietą radau elektroniniame pašte. Taip pat radau tos panelės vardą ir pavardę. Taip ir išsiaiškinau, kuri lietuvaitė. Aš žinojau, kad mes prieš du mėnesius važiavom dėl granito šou, o į antrą šou jis skrido vienas. Nes aš tuo metu dar dirbau logistikos kompanijoje ir negalėjau. Išskrido, viskas normaliai, skambino visą dieną. Bet paskui žiūriu – [...] antras bilietas. Jis nupirkęs jį iš savo kreditinės kortelės“, – prisimena Rūta.

Moteris sako, kad jų santykiai buvo idealūs, atrodė, kad amžinai bus kartu, net mažiausios smulkmenos nebuvo pykčiams: „Jis gerai mokėjo suvaidinti, visada ragelį pakeldavo, į žinutes atrašydavo, visas šventes švęsdavom kartu, [...] į bažnyčią važinėdavome, nes dukra chore dainuoja.“

Detektyvai pateikė net pokalbius

Viskas prasidėjo nuo privačių detektyvų. Būtent šios profesijos žmonės Amerikoje sprendžia daugybę su šeimų skyrybomis susijusių bylų. Jie savaitėmis, kartais mėnesiais ar net metais renka neištikimybės įrodymus, viską fiksuoja ir atėjus laikui pateikia medžiagą teisme.

Su detektyvų pagalba svajonių šalyje skiriasi kone 80 proc. šeimų. Rūta irgi nusprendė pasinaudoti šia paslauga. Padedama detektyvų Rūta žinojo apie kiekvieną vyro žingsnį ir ištartą žodį.

Susitikdavo su ja pas ją namuose po darbo ir grįždavo namo lyg niekur nieko.

„Susitikdavo su ja pas ją namuose po darbo ir grįždavo namo lyg niekur nieko. Ir su gėlėm – nė nenujaustum, kad taip įvyko. [...] Detektyvas pateikė viską – netgi pokalbius. [...] Įrašė, ką jie kalba, kada susitiks, kad susirašys, kai užmigs vaikas ar kai aš miegosiu“, – atskleidžia lietuvė.

Kai atėjo ta lemtinga tiesos akimirka, kai Rūta nusprendė vyrui prisipažinti, kad jis yra sekamas ir kad ji surinko visus neištikimybės įrodymus, vyras tai neigė: „Sako – ne, netiesa, nenusišnekėk, taip tikrai nėra, mes šeima ir viskas. Kai tai moteriai parašiau per „Facebook“, ji man pasakė: ne, ne to žmogaus ieškai. Bet tai ji ir buvo, tik tiek, kad kita pavarde „Facebook`e“ pasivadino.“

Vyras apkaltino smurtu

Vis dėlto pora dar bandė gelbėti šeimą – nuėjo pas šeimos psichologą: „Nuėjom ten, bendravom, viskas atrodė lyg ir nieko, galvojom – na, ir pasimirš. Praėjo mėnuo, gal mėnuo su puse ir vėl prie to paties – skambučiai, susirašinėjimai, jau net nebeslėpdavo, akivaizdžiai pradėjo bendrauti žinutėmis – nueina, prieinu aš, išjungia. Tiesiog matydavau. Ir pati pana buvo įsidrąsinusi, ji nuolatos kaltino, kad aš skambinėju ir grasinu, nors taip nebuvo.“

Viskas, ką toliau pasakoja Rūta, – dar labiau primena amerikietiškus filmus. Daugybė intrigų, nuolat augantys kaltinimai vienas kitam, net į šią istoriją įsikišusi policija.

„Jis nuėjo į teismą ir pasakė, kad aš esu agresyvi ir keliu pavojų jam ir dukrai. Tada atvažiavo šerifas ir sako – susikrauk daiktus, turi šiandien išeiti, nes mes gavome skundą, kad yra pavojingas žmogus namuose. Vyras pasakė esą jį sumušiau. [...] Šerifas liepė išsikraustyti mėnesiui, kol įvyks teismas. Ir aš išėjau mėnesiui pagyventi pas tuometinį patėvį“, – pasakoja Rūta.

Vis dėlto dukrą penktadieniui ir savaitgaliui vyras atveždavo: „Taigi teisme galai niekaip nesuėjo – aš neva esu pavojinga, bet penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais baliavojimo laikas ir vaikas pas mane. Galų gale nuėjus į teismą, teisėjas pasakė, kad netiki tais duomenimis, nes policija buvo atvažiavusi ir matė, kad sumušimų nėra. O jis teisme pateikė nuotraukas, kuriose buvo nusipiešęs fanarą. Tačiau visą tą bylą atmetė ir aš grįžau namo“, – išgyvenimais su „Emigrantais“ dalijasi moteris.

Nuo tos dienos jaunų emigrantų pora pasuko skirtingais keliais: „Tą pačią dieną, kai grįžau namo, jis išėjo ir pasakė: negrįšiu, gyvenk čia, kaip nori. Taip ir likau su dukra.“

Verslą perrašė mamai

Metus po vyro išėjimo buvo ramybė, iš vyro Rūta nuolat sau ir dukrai gaudavo finansinį išlaikymą. Toks modelis paliktai moteriai buvo priimtinas, tačiau staiga buvęs mylimasis persigalvojo.

Rūta sako, kad bandė reikalauti teisingumo – dalies verslo ar bent pinigų. Tačiau Amerikos įstatymai jai ir jos dukrai pasirodė nepalankūs: „Iš viso 42 teismai. [...] Jo istorija keitėsi. Iš pradžių sakė, kad jis yra parduotuvių savininkas, po to pasakė, kad verslo nėra, o galų gale išaiškėjo, kad mamai yra perrašęs abi parduotuves.“

Tiesiog žinau, kad palūžti nebegaliu, nes turiu užauginti dukrą.

Prieš porą savaičių teismas galutinai užbaigė lietuvių poros skyrybų procesą. Viskas, ką Rūtai pavyko prisiteisti, – tai alimentai dukros išlaikymui ir butas, kuriame jos liko gyventi.

„Tiesiog žinau, kad palūžti nebegaliu, nes turiu užauginti dukrą. Turiu viską pradėti nuo nulio. Nusprendžiau naują gyvenimą pradėti užsiimdama blakstienų priauginimu, kas dabar madinga. Jeigu neužteks, galbūt restorane padavėja dirbsiu. Esu dirbusi keletą metų logistikos kompanijoje, moku ir tai“, – sako Rūta.

Į Lietuvą kada nors sugrįš

Nors Čikagos priemiestyje Rūta jau keturiolika metų, ji įsitikinusi – į Lietuvą vis tiek grįš gyventi.

„Artėjant senatvei tikrai taip. Vis tiek norisi... Ir dukra visą laiką labai nori į Lietuvą, jai labai patinka. Šią vasarą buvo ketvirtas kartas, kai ji važiavo. Lietuvoje ji visiems prisistato kaip kaunietė, ten labai ją traukia, nori lietuvių kalbos. Jos svajonė būti dainininke, sako – aš Lietuvoj dainuosiu“, – pasakoja Rūta.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.