„Ieškodama savęs visokius darbus esu išbandžiusi ir tik padėjusi tašką supratau, kad niekas nevyksta per prievartą: gyvenimo stebuklai atsiskleidžia, kai leidžiame širdžiai mus vesti“, – aiškina laiminga moteris, šiuo metu su vyru Laimonu, dukromis Urte ir Agota atostogaujanti Kalifornijoje.

Svetur – laimės ieškoti

Odetos istorija panaši į daugumos emigrantų, kai ieškodami geresnio gyvenimo lietuviai traukė būriais į užsienį, nes atrodė, kad pinigai ten ant medžių auga.

Į Londoną paskui savo pirmąjį vyrą ji išvyko kartu su devyniu mėnesių dukrele Urte. „Išvykome per 2010-ųjų ekonominę krizę, kai pasidarė nebeįmanoma išsilaikyti Lietuvoje. Sėdint čia atrodė, kad ten rojus, o nuvykus į vietą realybė buvo visiškai kitokia“, – pirmuosius metus Londone prisimena emigrantė, ten praleidusi septynis metus.

Iš pradžių Odeta nedirbo – augino namuose dukrą. Vėliau keletui dienų per savaitę įsidarbino lietuvių parduotuvėje, kur ir susipažino su antruoju savo vyru Laimonu.

Laimonas iki tol gyveno Ispanijoje, o į Londoną atvažiavo norėdamas išbandyti dar vieną šalį ir palyginti, kur geriau. „Pirmoji mano santuoka jau buvo ant iširimo ribos, tuo tarpu su Laimonu pajutome meilę iš pirmo žvilgsnio. Buvęs vyras niekaip nenorėjo paleisti. Skausmingos skyrybos truko apie metus“, – pasakoja Odeta ir priduria nenorinti kapstytis praeityje – jai kur kas smagiau žiūrėti į ateitį.

Pagyvenę keletą metų Londone, Odeta su Laimonu nusprendė kelti sparnus į kur kas lėtesnę savo gyvenimo tempu Ispaniją. „Anglijoje viskas buvo labai brangu, visi kubėjo, dideli kamščiai. Važiuodami į darbą žmonės prarasdavo daug laiko, tad mes nusprendėme pamėginti kurti bendrą ateitį pietų Ispanijoje“, – dalinasi pašnekovė.

Pirmajai dukrai Urtei tada buvo septyneri. Retamare ji pradėjo lankyti dvikalbę mokyklą, kur pamokos vyko anglų ir ispanų kalbomis. Padedama geranoriškų mokytojų mergaitė greitai pritapo, išmoko kalbą. Šiek tiek sunkiau su ispanų kalba sekėsi Odetai, bet dabar, sako, jau gali nesunkiai susišnekėti ir su gydytojais, ir su banko ar parduotuvės darbuotojais.

Antroji Odetos dukra Agota pasaulį išvydo jau Ispanijoje. Po gimdymo paaiškėjo, kad mergaitė turi Dauno sindromą. Prasidėjo nesibaigiantys vizitai pas gydytojus, neleidę Odetai galvoti apie save, užsiimti trokštama savirealizacija.

Asmeniška: „Vienų žmonių mandalos sušvinta kvadratais, kitų – suskamba varpeliais“, – paaiškina mandalų kūrėja, kiekvienam žmogui parenkanti vis kitas spalvas ir raštus. / O. Jurgėlaitės asmeninio archyvo nuotr.

Troško kūrybinės veiklos

Iki pat Agotos gimimo Odeta intensyviai ieškojo savęs. Moteris išbandė daug veiklų – nuo grožio srities (priaugindavo moterims blakstienas, lankė depiliacijos kursus, mokėsi laminuoti nagus) iki tinklinio marketingo. Apie taškavimą tada dar nebuvo jokių minčių. Tiesa, sekė vienos vokietės instagramą, kuriame menininkė rodė savo darbus, atliktus taškavimo technika.

„Faktas, kad Agota gimė su Dauno sindromo diagnoze, mane labai sukrėtė. Pasinėriau į ezoterinę literatūrą, ėmiau gilintis į sąmoningumo dalykus. Panašiu metu nusipirkau ir taškavimo įrankius, dažus“, – dalijasi Odeta ir priduria, kad sulig pirmuoju padėtu tašku jai niekas nesigavo: trūko informacijos, įgūdžių, praktikos. Todėl įrankiai atsidūrė stalčiuje.

Atverti širdį – nereiškia būti silpnam, tai labiau drąsa gyventi pilnatvėje.

„Taip norėjau kokios nors veiklos, savo uždirbtų pinigų, todėl nutariau išmokti daryti nagus. Daug investavau į mokymus, iš Ispanijos skraidydavau į Lietuvą, bet vos tik, būdavo, užsirašau kokią klientę, taip mažoji Agota ima ir suserga. Atrodė, kad pats likimas kaišo pagalius man į ratus“, – ramiu balsu pasakoja O. Jurgėlaitė, ilgainiui net bijodavusi ieškoti klienčių, nes vis tiek galiausiai kas nors nutikdavo ir grožio procedūros likdavo nepadarytos.

Laikas nuo laiko išbandydama naujas veiklas, Odeta nepamiršo ir taškavimo. Traukė įrankius iš stalčiaus ir praktikavosi. Galiausiai sulaukė valandos, kai informacija apie šį meną ėmė plaukti natūraliai.

„Išmokau gražiai padėti tašką, potėpiai išdailėjo, ranka išlaisvėjo“, – džiaugiasi ji, kurį laiką dar nesupratusi, kad būtent taškavimas jai gali atstoti išsvajotąją savirealizaciją.

Juolab, kad pati visada buvo meniškos sielos: patiko rankdarbiai, reikalaujantys smulkmeniškumo. Keletą mėnesių net bandė lankyti dailės mokyklą, bet tekdavo iš Juknaičių kaimo autobusu važinėti į Šilutę. Pamokos baigdavosi vėlai vakare, o žiemą būdavo tamsu, baisu… Tiek tos dailės mokyklos ir telankė.

Gal būtų ir toliau savęs ieškojusi, kol vieną dieną netikėtai suvokė, kad taškas yra jos pasaulis, jog nuostabiai jaučiasi būtent taškuodama. „Tai darydama juočiuosi tėkmėje, vadinamoje palaimos būsenoje. Kūryba man tapo ne tik veikla, bet ir sielos erdve, kurioje radau ramybę, džiaugsmą, vidinę pilnatvę“, – prisipažįsta mandalų kūrėja, nuo tos akimirkos vos spėjusi gaudyti informaciją apie šią meno rūšį.

Fonas: savo kurtas mandalas Odeta mėgsta fotografuoti prie jūros – saulei tekant ar leidžiantis. / O. Jurgėlaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pasikliauja nuojauta

Vietinis stalius iš 1,5 cm storio plokštės išpjovė dešimt skirtingo dydžio apskritimų. „Parveža vyras juos man namo, o visi kraštai banguoti. Teko imti švitrinį popierių ir gerai pašveisti. Sukūrusi savo pirmąją mandalą, aprašiau, ką ji man reiškia, apie ką ji kalba. Ilgai dvejojau, ar pridėti „ši mandala ieško namų“, kol galiausiai apsisprendžiau ir... jau po dešimties minučių ji buvo parduota“, – džiaugiasi O. Jurgėlaitė.

Gavusi patvirtinimą, kad pagaliau yra teisingame kelyje, moteris negalėjo patikėti savo sėkme. Pirmoji mandala kalbėjo apie aistrą gyvenimui ir darbui, tuo tarpu antroji buvo ramesnė – reiškė harmoniją, pusiausvyrą.

„Per pusvalandį buvo rezervuota, o kitą dieną ją panoro įsigyti ta pati moteris, kuriai atiteko ir mano pirmoji mandala“, – šypsosi kūrėja, kurios trečioji mandala rado šeimininkę dar nė nebaigta. „Pasidalijau kūrimo procesu feisbuke ir išsyk gavau žinutę, kad kūrinys suvirpino vienos mano pažįstamos ispanės širdį“, – prisimena sėkmingą pradžią Odeta.

Taip ėmė rastis vis daugiau norinčiųjų, kad ji sukurtų asmenines mandalas iš pajautimo. „Mažiausių apskritimų skersmuo – 40 cm, didžiausių – 80 cm. Baigusi darbą visada parašau, ką išjaučiau kurdama“, – dalijasi pašnekovė.

Kiekvienam žmogui skirtos vis kitos spalvos ir raštai. Juos Odeta renkasi intuityviai – sako, taip, kaip iškrinta. „Pasižiūriu į to žmogaus nuotrauką, į jo akis – ir keliauju pirkti dažų. Už kurių užkliūna ranka, tuos ir imu. Intuityviai. Jei žmogus turi viziją, tarkim, nori saulės mandalos centre, aš ją sukuriu, bet man labiausiai patinka, kai galiu kurti iš pajautimo ir kai žmonės mano kūrybinei energijai leidžia tekėti laisvai“, – atvirauja kūrėja.

Skirtingos vibracijos

Paprastai dėmesio sutelkimas į mandalos kūrimą prilygsta meditacijai – padeda nuraminti sąmonę, tačiau jei mandalą sukūrė kas nors kitas – ar žiūrint į tą kūrinį galima pajausti tą patį?

„Vienareikšmiškai – taip, – nė sekundės nedvejoja Odeta. – Kai kuriems žmonėms mandala gali tapti intuityviu ir galingu įrankiu. Tai ne tik kūrybos forma, bet ir meditacija, leidžianti sustoti, atsikvėpti, praeiti minčių srautui. Bet kartais, kai mes atsiduriame pasaulyje, kupiname triukšmo ir chaoso, galime nesugebėti priimti šios tyros erdvės. Mandala tada pasirodo kaip tylus kvietimas, kuris, jei nesame jam pasirengę, gali likti tiesiog piešiniu. Ir tai normalu“, – dėsto savo mintis ji.

Odeta tikina, kad kartais mandalos kūrimą išjaučia net iki fizinio lygmens. Sykį, kol kūrė vienam žmogui darbą, ją visą laiką pykino, o kitą kartą neapleido jausmas, kad yra ne savo ar tėvų namuose, o kito lygmens Namuose – pas Kūrėją.

O. Jurgėlaitės asmeninio archyvo nuotr.

Vienų žmonių mandalos sušvinta kvadratais, kitų – suskamba varpeliais. Kiekviena mandala vibruoja skirtingai, lyg turėtų savitą sielos balsą, kuris skleidžiasi per atitinkamas spalvas ir formas.

Kai Odeta baigia kurti mandalą, pasistato ją priešais save ir kalbasi mintimis. Jei pajaučia, kad žmogui, kuriam taškuoja mandalą, trūksta energijos – naudoja daugiau raudonos spalvos, jei trūksta moteriškumo – rožinės.

Mandala yra lyg veidrodis, per kurį žmogus gali išgirsti, ką kalba jo siela. „Tai vyksta per mano pajautimą. Juokauju, kad esu tarsi sielų gydytoja. Turiu pajausti, ko kiekvienam reikia“, – tikina ji, kartais puošianti savo mandalas ir natūraliais akmenimis. Vienam tinka gintaro gabalėlis, kitam – kalnų krištolas, trečiam gal – avantiūrinas.

Dažnai žmonės rašo, kad niekaip negali išsirinkti: visos Odetos kurtos mandalos jiems atrodo gražios. Kūrėjos nuomone, taip yra todėl, kad tie darbai ne apie juos: „Jei kurčiau asmeniškai, žmogus išsyk suprastų, kad tai – jo. Nes kiekvieną mandalą aš išjaučiu konkrečiam žmogui“.

Tenka ir įtikinėti

Eskizų ji nedaro, nedirba ir su trafaretais. Simetrijai išgauti naudoja tik liniuotę, skriestuvą ir pieštuką. Be to, niekada iš anksto nežino, kas gausis ant medžio skritinio. Tikina: jei linijos taip susijungė, vadinasi, taip ir turi būti – to reikia konkrečiam žmogui.

Kartais Odeta padeda pirmąjį tašką ir laukia, kas bus toliau. „Sykį padėjau pirmąjį tašką ir užsiblokavau: negaliu nieko daryti. Tuomet supratau, kad tas žmogus tiesiog neprisileidžia manęs energetiškai. Garsiai jam pasakiau: „Atėjau su gerais ketinimais. Noriu tau padėti“. Po šių žodžių taškai pasipylė kaip iš gausybės rago, o centre iškrito nematomos linijos, kurias sujungusi gavau žvaigždę“, – pasakoja kūrėja.

Nusiuntusi moteriai audio įrašą apie šią mandalą, ji gavo patvirtinimą, kad žvaigždės tai šeimai labai svarbios. „Argi tai ne magiška?! – susižavėjusi šūkteli ji. – Neturiu šiems dalykams logiško paaiškinimo.“

Kartais, kai atsiduriame pasaulyje, kupiname triukšmo ir chaoso, galime nesugebėti priimti šios tyros erdvės. Mandala gali likti tiesiog piešiniu.

Paklausta, kiek laiko trunka kūrybos procesas, O. Jurgėlaitė sako, kad mažas mandalas kuria apie savaitę o dideles – apie dvi.

Mažajai Odetos dukrelei irgi labai patinka, kai mama taškuoja. Anksčiau, sako, visko būdavo, bet dabar Agota jau žino, kad jei mama dažo – trukdyti negalima.

„Duodu ir jai lapą popieriaus, pieštukų, kad galėtų piešti, bet Agota labai judri, ilgai neišbūna vienoje vietoje“, – juokiasi mama.

Ji labai patenkinta kaip ispanų vyriausybė rūpinasi šią įgimtą ligą turinčiais žmonėmis. Agotai penkeri, ji lanko bendrojo lavinimo mokyklą. Almerijos mieste yra ir Dauno sindromo asociacija, kuriai priklauso lietuvių šeima. Odetai džiugu, kad valstybė padeda tokioms šeimoms ir finansiškai.

„O kokie geranoriški mano dukrelei yra gatvėje sutikti žmonės. Agota dažnai prie jų prieina ir prašo apsikabinti“, – pasakoja mama ir tikina, kad žmonės su Dauno sindromu Ispanijoje nėra atskirti nuo visuomenės: jie dirba vynuogynuose, prekybos centruose, degalinėse, daržovių pakavimo skyriuose ir kitur.

O. Jurgėlaitės asmeninio archyvo nuotr.

Permąsto, už ką yra dėkinga

Su Odeta kalbamės prieš pat Naujuosius metus, jai su šeima keliaujant po Kaliforniją. Kelionė už Atlanto buvo sena visos šeimos svajonė, kuriai įgyvendinti reikėjo laiko. „Laukėme, kol mažoji paaugs!“ – šypsosi ji.

Didelių sąžinės sąskaitų ir senųjų metų apžvalgos ji nedaro – tiesiog permąsto, už ką yra dėkinga visatai.

Planai? Vizija, sako, visada yra svarbi – ji suteikia kryptį ir įprasmina žmogaus kelią. Tačiau norint, kad svajonės taptų tikrove, būtina veikti, augti ir išdrįsti patikėti savo jėgomis. „Tu gali norėti labai daug, bet jei sėdėsi žemose vibracijose – nieko neturėsi“, – įsitikinusi ji.

Iš saulėtos Ispanijos kraustytis gyventi atgal į tėvynę lietuviai neketina, nors ir neatmeta tokios galimybės.

„Dabar mums gerai taip, kaip yra. Ispanijoje turime butą. Čia geras klimatas, daug saulės. Pats gyvenimo tempas yra kur kas lėtesnis. Per savo neskubėjimą ispanai tarsi mėgaujasi gyvenimo akimirkomis. Čia viskas manjana (liet. – rytoj), nors tas rytoj gali išaušti ir po kelių savaičių“, – šypsosi Odeta.

Pasijuokiame, kad jos mandalų raštai labai panašūs į gyvatės odos margumynus, o juk 2025-aisiais karaliaus ji.

„Labai gerai, nes gyvatės simbolika – labai graži. Ji tarsi palieka tai, kas sena, nebereikalinga ir su nauja oda keliauja į naujus metus. Tai praverstų mums visiems – paleisti senus dalykus ir atlaisvinti vietą naujiems, keliauti į priekį nesižvalgant atgal“, – linki asmeninių mandalų kūrėja.