Jai apie išdykusį vilką pasakojo tėtis, dabar istorijas apie šį personažą porinantis anūkei Vakarei.

„Aš jo ilgai bijojau. Kai senelis man įrengtoje verandoje pakabino dekoraciją su Raudonkepuraite ir vilku, joje būti kategoriškai atsisakiau“, – su šypsena kažkada itin tikroviškai skambėjusius pasakojimus prisiminė E. Straleckaitė.

Gana atvirai apie vaikus bei jų atsiradimą tėvai kalbėjo su tapytoja Ginte Ramutyte ir televizijos gelbėtoja Gerda Žemaite.

„Pasakoti, iš kur atsiranda vaikai, sūnui Oskarui nebereikės. Jis, laukdamas po daugiau nei mėnesio gimstančio broliuko, apie leliukus viską perskaito enciklopedijoje. Oskaras labai domisi mažyliu ir jo pokyčiais, kurie įvyksta kas savaitę. Su mumis pasidalina tuo, ką sužinojo ir nekantrauja išvysti būsimą grupės narį“, – sakė būsima mama, dainininkė Aušra Difartė.

Kai šokėjui Sauliui Skambinui buvo šešeri, jis tapo vyresniuoju šeimos vaiku.

„Man niekada nekilo klausimo, iš kur atsiranda vaikai. Tas paveikslas dėliojasi po truputį, kol, kažkuriuo gyvenimo momentu, imi viską ir supranti“, – sakė S. Skambinas.

Žinoma šokėja Sandra Kniazevičiūtė prisiminė vaikystėje girdėjusi istorijas apie gandrus ir vaikus. Tuo tarpu jos dukrelė Lukrecija vis užsimena žinanti, kad broliuką ar sesutę gali padovanoti Kalėdų senelis.

„Kol kas ji tvirtina besidžiaugianti, kad vaikučiai senelio dirbtuvėlėse „baigėsi“, nes jei jis sugalvotų per šventes įteikti broliuką, tai mažylis kambariuose padarytų netvarką, o to Lukrecija nenorėtų“, – juokdamasi pasakojo pašnekovė.

Ji, kaip ir kiti žinomi žmonės, dalyvavo Gandrinių tema vienoje švenčių bei renginių studijoje surengtoje fotosesijoje. 

Gandrą lietuviai laikė šventu, laimę nešančiu paukščiu. Buvo tikima, kad jis gali paimti žmonių ligas ir, nunešęs į klampias balas, gilius raistus, jas ten pražudyti. Manyta, kad sodyboje gandrui susisukus lizdą, namų šeimininkų laukia geras derlius. Mažojoje Lietuvoje, norėdami į naujai paruoštą lizdą prisišaukti gandrą, jį būtinai keldavo kovo 25 d. Kad gandrai lizde pasiliktų, į jį dar reikėjo įdėti sidabrinį pinigą.

Kažkada Gandrinės laikytos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną buvo svarbūs spėjimai ir manymas, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie bus ir visas derliaus laikas.

Tikėta, kad pirmą kartą pavasarį pamatytas gandras gali nulemti visą sezoną. Jei jį išvysti skrendantį – tai gerai, nes tais metais darbus spėriai nudirbsi, tik šeimininkės daug puodų netyčia sudaužys. Jei tupintį – vangiai viskas seksis.

Netekėjusios merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, o tupintis – kad dar užsibus savo tėvų namuose.

„Iš visko sprendžiant, senovės lietuviams Gandrinės buvo su pavasario lygiadieniu susieta ūkinių, o gal net ir kalendorinių, metų pradžios šventė. Keičiantis kartoms ir žmonių gyvenimo būdui, pamažu nugrimzdo užmarštin šios šventės reikšmingumas, – pasakojo studijos įkūrėja Eglė Merkytė. – Tačiau ir dabar apie šią dieną užklaustas vyresnis žmogus, nors ir nežinodamas kodėl, atsakys, kad ši šventė tokia svarbi, kad tądien net paukštis lizdo nesuka“.

Kovo 25-ąją prasideda šiltasis metų pusmetis. Sugrįžęs gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos akcentus. Buvo tikima, kad sugrįžtantis gandras ant uodegos parnešąs „ledspirą“ – baltąją kielę, kuri baigia išspardyti nuo balų paskutiniuosius ledokšnius.

Beje, gandrai vieninteliai iš visų paukščių turi dvi „savo“ šventes: Gandrines pavasarį ir išlydėtuves rugpjūčio 24-ją, per šventą Baltramiejų.