Secesijos mada išlaisvino moteris iš korseto

Nuo nežemiškos būtybės iki emancipuotos moters. Nuo korsažo suspausto liemens iki visiškai laisvo drabužio. Nuo vandens spalvos suknelių iki ryškiai gėlėtų. Ištisą secesijos mados kaleidoskopą Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje pateikė žinomas mados istorikas, teatro dailininkas, kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas.

Konkurentas gyvena Čilėje

Paprastai rudenį mados gerbėjus A.Vasiljevas pradžiugina nauja paroda iš savo kolekcijos. Šį kartą – „Secesijos mada“, kuri veiks iki 2013 m. spalio.

Pasidžiaugęs, kad ši paroda jau buvo eksponuota Venecijoje, o praėjusią vasarą Rygoje sulaukė ypatingo susidomėjimo (ją aplankė 35 tūkst. žiūrovų), savo mieląsias damas kolekcininkas pakvietė į ekskursiją po muziejaus sales. Vien jau vaikščioti su juo tarp eksponatų ir klausytis, kaip kiekvieną mados dešimtmetį žinovas sudėlioja į atskirus stalčiukus, – nepaprastai įdomu. O ką kalbėti apie gerai pagaląstą liežuvį – kokie palyginimai, apibūdinimai, eksponatų istorijos, kad prieš akis tiesiog išnyra ano meto Paryžius, mados namai, jų klientės, pažyra briliantai ir pinigai, pinigai, pinigai.

A.Vasiljevas – mados kolekcijų banginis. Jo kolekcija, kurioje per 10 tūkst. eksponatų, – didžiausia pasaulyje. (Paryžiaus mados muziejuje saugoma 40 tūkst. eksponatų.) Menininkas neslėpė, kad didžiausius savo konkurentus pažįsta.

„Vienas jų gyvena Čilėje. Kai mirė jo tėvai tekstilės magnatai, sūnus paveldėjo fabrikus. Viską pardavė ir visus pinigus išleidžia suknelėms. Už savo pinigus pastatė mados muziejų, ištaigingas saugyklas. Ir puikiausias sukneles man nušvilpia iš po nosies, – pasiguodė A.Vasiljevas. – Mudu pažįstami, jis – simpatiškas žmogus. Tiesa, jis pats niekur nevažinėja, nėra toks pėdsekys kaip aš. Sėdi sau prie kompiuterio, o pamatęs grobio nuotrauką skambina aukciono organizatoriams – viską tvarko telefonu.“

Tokių kolekcininkų yra ir Japonijoje, Italijoje, Prancūzijoje.

Į pokylį – su šokių knygele

Parodoje „Secesijos mada“ eksponuojama per 100 vienetinių secesijos stiliaus suknelių. Jos sukurtos garsiuose Europos madų namuose – „Worth“, „Doucet“, „Paquin“, „Cheruit“, „Rouff“, „Poiret“, „Babani“, „Fortuny“, kuriuose dirbo talentingiausi to meto modeliuotojai, siuvėjai ir siuvinėtojai. Suknelės išpuoštos nėriniais, aplikacijomis, siuvinėtos karoliukais, blizgučiais. Kas geriau, jei ne blizgučiai, išgaus nakties efektą? Parodoje apstu mados priedų – skrybėlaičių, vėduoklių, papuošalų, rankinukų, kvepalų flakonų ir dar kalnai visokių daikčiukų, kurie tada buvo tiesiog būtini moters garderobui.

Kiekviena dama turėjo pokylių knygelę, į kurią susirašydavo, kuriam kavalieriui kokį šokį pažada: vienam – valsą, kitam – mazurką, trečiam – polonezą. Populiariausių damų knygelės dar pokyliui neprasidėjus jau būdavo pilnos įrašų. Kavalieriams rūpėjo, su kuria dama kokį šokį šoks. „Apgailestauju, aš užimta – visi šokiai jau pažadėti“, – atsakydavo kilminga gražuolė maldaujamu žvilgsniu ją skrodžiančiam aristokratui.

„Aišku, gražios damos su gražiomis suknelėmis sukeldavo ažiotažą – prie jų bėgdavo visi vyrai“, – linksmai to meto papročių mozaiką dėliojo A.Vasiljevas.

Suknelės grožis ir tragedija

Kiekviena suknelė – tai atskira ją dėvėjusios moters gyvenimo istorija, o neretai – ir tragedija. Vienas vertingiausių kolekcijos eksponatų – prašmatni smėlio spalvos suknelė, priklausiusi grafienei Stroganovai. Moters likimas sudėtingas – ją sušaudė bolševikai 1920 m. namuose Ukrainoje, Nemirovo mieste. Stroganova gamino degtinę „Nemiroff“ – iki šiol yra tokia ukrainietiška degtinė.

„Tačiau šią suknelę ji buvo palikusi Romoje, kur Stroganovai turėjo rūmus. Ten buvo didelis jos garderobas. Duktė pabėgo į tuos rūmus ir liko Romoje. Tą suknelę man pardavė anūkė, – pasakojo A.Vasiljevas. – Tačiau dažnai nežinome, kas buvo tų daiktų savininkas. Net dabar žmonės sako: “Nesakysime pavardės. Nenorime, kad kiti žinotų, jog tapome neturtingi ir esame priversti parduoti.„ Dažniausiai tai būna aristokratai, žinomos šeimos. Bet kartais aplinkiniais keliais pavyksta sužinoti jų pavardes.“

Paskui kolekcininkas rodė į kitą eksponatą: „Labai elegantiška suknelė iš Paryžiaus, 1908 m. Epocha šios suknelės nepagailėjo – ją draskė katės ir dar kažin kas. Daugybė daiktų čia – maksimaliai restauruoti. Išsaugoti tokią kolekciją – milžiniškas darbas. Ir milžiniški pinigai.“

Viskuo kaltas Eifelio bokštas

Pasak A.Vasiljevo, į palyginti ramų, be karų, revoliucijų, karinių perversmų metą, vadinamą gražiąja epocha – la belle époque (1890–1914 m.) įsiterpė art nouveau stilius, lengvai ir žaismingai atsiskleidęs 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Tiesa, jo vilnijimas buvo juntamas jau XIX a. paskutinį dešimtmetį. Kiekvienoje šalyje šis stilius buvo truputį kitoks. Vadino jį irgi įvairiai: vokiečiai ir latviai – jugendu, rusai – modernu, o austrai, lenkai ir lietuviai – secesija.

Secesijos ekspoziciją A.Vasiljevas pradėjo būtent paveikslu su Eifelio bokštu, kuris Paryžiuje iškilo minėtos Pasaulinės parodos proga. Eifelio bokštas, A.Vasiljevo manymu, buvo pirmasis moderno stiliaus pastatas.

„Pagrindinis 1890-ųjų mados siluetas: korsetas, siaura talija, aukšta apykaklė, nes moteris neturėjo atrodyti erotiškai. Vėliau daug kas keisis dėl Sigmundo Froido įtakos – esą moteris turi išsilaisvinti“, – dėstė A.Vasiljevas.

Secesijos stiliui būdinga ornamento asimetrija, stilizuotos gamtos (ypač vandens augmenijos, jūrų gyvūnijos) formos. Susidomėta gyvūnais, paukščiais, kartais – ir gyvate. Tai – nuodai, mirtis.

„Modernas labai artimas dekadansui – XIX a. pabaigai. Amžių sandūroje žmonės visada galvoja apie mirtį. Mistika, spiritizmas – tai temos, kuriomis susidomėjo to meto menininkai“, – toliau dėstė A.Vasiljevas.

Per dieną persirengdavo 6 kartus

XIX a. pabaigoje buvo madingi pastelinių gamtos spalvų drabužiai – vandens, debesų, smėlio, jaunos žolės, pirmųjų pavasario gėlių. Padūmavęs tiulis, rūko spalvos muslinas, pieno putų baltumo nėriniai, neryškūs žiedai – visa tai turėjo kurti nežemiškos moters įvaizdį.

Nežemiška tų laikų būtybė (aišku, turtinga) turėjo kalnus drabužių. Atsikėlusi apsivilkdavo peniuarą. Paskui – namų, tada – vizitų, vėliau – pasivaikščiojimams skirtą suknelę. Tada – arbatos gėrimo ceremonijai skirtą suknelę, po jos – vakarinę, pagaliau – puotoms skirtą.

„Tie persirenginėjimai užtrukdavo po pusantros valandos. Vyrai tiesiog siusdavo: “Kiek galima? Kodėl taip ilgai?" – šmaikštavo A.Vasiljevas.

Visos ano meto suknelės buvo pilnos daugybės raištelių, kabliukų, mažyčių sagų. O po suknelėmis – daugybė taip pat sudėtingų apatinių drabužių. „Visi šie drabužiai buvo užsagstomi nugaros pusėje – moteris pati negalėjo nei apsirengti, nei nusirengti. Jai turėjo padėti tarnaitė, vyras, meilužis. Dabar jūs galite ir apsirengti, ir nusirengti per pusantros sekundės – štai kur esminis moterų emancipacijos laimėjimas“, – šmaikštavo A.Vasiljevas.

Buvo būtina pabrėžti liemens lieknumą. Vidutinė talijos apimtis – apie 52 cm., apkūnios moters – 57 cm, storos – 65 cm. Tačiau moterys nebuvo aukštos – vidutinis ūgis 1,55–1,6 cm. Moterys smulkios buvo dėl to, kad maitinosi natūraliai, be hormonų, ir nesportavo.

Be pirštinaičių, skrybėlaitės nebuvo galima išeiti į gatvę. „Gyvenimas susidėjo iš daugybės smulkmenų, apie kurias šiandien net neįsivaizduojate“, – sakė mados žinovas.

Prostitutes užversdavo briliantais

Tuo laiku net anekdotai sklandė, kaip moteris ištroškusi kraujo, kiek paukščių ji gali nudaigoti, kad tik puikios šių plunksnos atsidurtų ant naujos jos skrybėlės. Turtingos aristokratės ypač mėgo stručio plunksnas. Kai kurie aksesuarai priminė gyvatę – moterys visada troško gąsdinti vyrus.

„Vyrai jų bijojo, klaupėsi ant kelių ir dovanojo briliantus. Žinomoms artistėms, žvaigždėms ir toms, kurias Paryžiuje vadino “horizontaliomis moteris„. Šios horizontaliai praleisdavo daugiau laiko nei vertikaliai, nes toks buvo jų “darbas„. Jos būdavo užverstos briliantais, nes iš vyrų reikalaudavo ne pinigų, o dovanų“, – Paryžiaus kuluarais keliavo žodžio kišenėje neieškantis vyriškis.

Įdegis tada neegzistavo – moteris turėjo būti baltos odos. Kodėl? Ji turėjo pabrėžti nežemišką savo esybę. Moteris – tai ne ta būtybė, kuri vaikšto žeme. Toks yra vyras. Ji – ta, kuri skrieja virš žemės, kuri plaukia jūra ir išnyra iš bangų kaip undinė. Ar išbėga iš miško kaip nimfa.

„Secesijo meto moteris – visada efemeriška. Liekna talija, ilgi plaukai, ant galvos – paukščiai. Ji ir toliau skrajojo, kvėpinosi žibuoklių kvepalais ir prausėsi žibuoklių muilu. Ji buvo skirta tam, kad ja visi gėrėtųsi, ir ja visi gėrėjosi“, – secesijos laikų moterį liaupsino mados istorikas.

Negalima rengtis rūku ir vandeniu

„Tačiau XX a. pradžioje keičiasi moterų likimas, o su juo – ir jų kostiumo mada. Pirmosios moterys ieško darbo – prasideda moterų emancipacijos periodas. Nuo 1900 iki 1914 m. moterys pasiekė labai daug: jos gavo teisę balsuoti rinkimuose, rūkyti viešose vietose, paduoti skyryboms ir mokytis aukštosiose mokyklose, – pasakojo A.Vasiljevas. – Todėl drabužiai tampa praktiškesni – palaidinė ir sijonas.“

1906 m. secesijos madoje įvyko senų tradicijų griūtis. Paryžiaus dizaineris Paulas Poiret pakeitė moters drabužių siluetą – sukneles susiaurino, o liemens liniją pakėlė aukščiau. Moteris buvo išvaduota iš korseto. Šiuo žingsniu mados novatorius išsprendė daugybę problemų.

Moterys sirgo migrena, stokojo energijos. Gydytojai sakydavo: „Korsetas – tai bjauru. Tai kenkia virškinimui, gimdymui. Dėl to moterys nervingos, serga.“ Taip pat jie kalbėjo apie tai, kad spalva žaloja moters psichologiją. Jos dėvi blankias, apatiškas sukneles, todėl joms trūksta pozityvių emocijų.

Drabužiai – pradedant rožine spalva – ryškėjo, tamsėjo. Tam padarė įtaką gydytojų agitacija, kad moteris negali rengtis tik rūku ir vandeniu. Taip pat įtakos turėjo ir Sergejaus Diagilevo Rusų baleto spektaklių kostiumų spalvos. Baleto gastrolės Paryžiuje prasidėjo 1909 m. ir tęsėsi iki 1929-ųjų.

„Moterų mada labai evoliucionavo, vyrų – ne, – aiškino A.Vasiljevas. – Secesijos stilius drabužiuose prasidėjo pastelinėmis spalvomis, o baigėsi ryškiomis gėlėmis. Didžiulės skrybėlės tapo nebemadingos – į madą atėjo mažučiai galvos apdangalai. Valsas tapo nebemadingas – jį pakeitė tango. Pradėjo formuotis naujas moters tipažas.“

Suknelės paslaptį nusinešė į kapus

A.Vasiljevas atkreipė dėmesį į ispanų kilmės italų dizainerio Mariano Fortuny sukurtą plisuotą suknelę. Kai tėvas, žinomas dailininkas – taip pat Mariano Fortuny – mirė, sūnui paliko didžiulį kapitalą. Jis su motina atsikraustė į Italiją, Veneciją, ir įsigijo XV a. rūmus. M.Fortuny vadino Venecijos burtininku.

„Jis sukūrė naują modelį – plisuotą suknelę. Tai – pirmoji plisuota suknelė pasaulyje. Iki tol jas darydavo senovės Graikijoje, bet VI a. prieš Kristų – antikos laikais! Paskui nebuvo pliso – tai užmiršo. M.Fortuny buvo pirmasis, kuris pabandė plisuoti šilką rankomis. Ši suknelė vadinasi “Delfus„ – pavadinimas kilęs nuo Delfų miesto. Tai buvo geriausiai parduodamas jo modelis. Suknelių buvo įvairių spalvų: raudonų, mėlynų, žalių, oranžinių. Masinė jų gamyba prasidėjo 1903 m. ir tęsėsi net 40 metų – iki 1943-iųjų. Kai M.Fortuny mirė, nusinešė į kapus to plisavimo paslaptį“, – pasakojo A.Vasiljevas.

Į Bruklino muziejų – pačiu laiku

Baigęs trijų valandų ekskursiją aplink modelius ir savo mieląsias damas nuvaręs nuo kojų, A.Vasiljevas stabtelėjo su jomis dar paplepėti ir atskleidė keletą paslapčių.

Eksponatus jis perka Londono, Paryžiaus ir Niujorko aukcionuose. Daugumą modelių, aksesuarų įsigijo Niujorke, Bruklino muziejuje, per išpardavimą. „Muziejus juos ilgai rinko, tačiau per krizę buvo priverstas parduoti, o aš laiku ten atvažiavau. Ir iki šiol perku. Jie pardavinėja ištisomis kolekcijomis, pavyzdžiui, žalių suknelių kolekciją – ir iš karto man“, – pasakojo modelių pėdsekys.

Vidutiniškai suknelė kainuoja 3–5 tūkst. eurų. P.Poiret sukurta suknelė – ne mažiau kaip 10 tūkst., M.Fortuny – 12 tūkst. eurų.

„Tačiau kitas reikalas, už kiek aš jas nupirkau. Žinau, kiek jos kainuoja, bet man jos atiteko pigiau. Kita vertus, daug daiktų nupirkau nerestauruotų. Nerestauruotos ir restauruotos suknelės kaina – skirtinga. Vienokia kaina dėmėtos suknelės, kitokia – kai ji ant manekeno“, – palygino kolekcininkas.

Tačiau už kiek sukneles jis nupirko, neatskleidė, – esą tai asmeninė jo virtuvė.


Šiame straipsnyje: Aleksandras Vasiljevasmada

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių