– Alina, jau keletą metų esi kino režisieriaus Šarūno Barto komandoje. Kaip joje atsidūrei? Kokia buvo tavo pažintis su režisieriumi?

– Tuo metu dirbau laisvai samdoma vaizdo montuotoja. Su geriausiu draugu Andrejumi Motorichevu turėjome studiją Vilniaus centre. Buvo laikas, kai mums iš jos reikėjo išsikraustyti, o naujų patalpų surasti nepavyko. Kaip tik tada paskambino Aneta Bublytė, su ja susipažinome per kino filmo „Šerkšnas“ kastingą, ir paklausė ar nenorėčiau prisijungti prie ekspedicijos į Ukrainą. Tai turėjo būti trijų mėnesių avantiūra. Su „Kinema“ studija esu jau trejus metus.

– Pasakojama, kad dirbti su Šarūnu yra ypatingas reikalas – niekada nežinai, ką teks daryti. Pradėjai nuo režisieriaus asistentės, vėliau padėjai platinti filmą „Šerkšnas“, filmui „Sutemose“ rinkai aktorius ir fotografavai kino aikštelę, netgi prisidėjai prie filmo montažo. Ar šis režisierius priverčia žmones patikėti, kad nėra nieko neįmanomo?

– Jūsų išvardinti darbai telpa į režisieriaus asistento pareigas. Režisieriaus asistentas yra tas žmogus, į kuri galima remtis visuose filmo gamybos etapuose - nuo scenarijaus, pasiruošimų filmavimui, filmavimo iki montažo, baigiamųjų darbų ir, galiausiai, platinimo bei pristatymo. Kiekvienas iš šitų etapų skiriasi savo dinamika ir darbais. Iš čia ir kyla darbų įvairovė.

Paslaptis - nuoseklume. Sudėtingiausios užduotys, išskaidytos į mažus, aiškius žingsniukus tampa įveikiamos. Šarūnas supranta žmones, suvokia jų galimybes bei ribas. Būdamas pagrindinis strategas ir vadovas, darbus paskirsto įvertindamas kiekvieno iš mūsų asmenines savybes ir įgūdžius.

Jei kas priverčia patikėti, kad nėra nieko neįmanomo, tai Jurga Dikčiuvienė – ilgametė Šarūno bendražygė. Neįtikėtinos jėgos, valios ir žavesio turinti moteris.

– Kokios patirtys likę iš filmavimų? Kuo „Šerkšnas“ tau buvo ypatingas filmas?

– „Šerkšnas“ buvo mano pirmasis filmas, pirmoji artima pažintis su „Kinema“, o tai neišvengiamai filmą paverčia ypatingu projektu.

Ukrainoje pirmą kartą akis į akį susidūriau su kare dalyvaujančių žmonių kasdienybe. Pamenu, kai filmavome Krasnogorovkoje, nusiaubtame mažame miestelyje Donecko srityje. Žiūrėdama į nuniokotus daugiabučius bandžiau įsivaizduoti kas būtų, jeigu čia gyvenčiau su savo šeima ir mus ištiktų toks likimas. Stingdantis siaubas!

Užaugau saugioje aplinkoje, nepriklausomoje valstybėje. Karas, apie kurį mus mokė mokykloje ir apie kurį kasdien rašoma spaudoje, man buvo ir vis dar yra visiškai nesuvokiamas reiškinys, toks pats nerealus, kaip Žiedų Valdovas.

Šiandien neramina suvokimas, kad šie ramūs laikai yra labiau išimtis, negu taisyklė ir kad bet kurią minutę mūsų kasdienybė gali sugriūti. Dvidešimtojo amžiaus pradžios perversmai ir suirutės - puikus to pavyzdys.

– Ar gali papasakoti apie „Sutemose“ kino aikštelės atmosferą? Filmavote ankstyvą pavasarį, buvo niūru ir šalta...

– Filmuoti pradėjome vėlyvą 2018 rudenį, tačiau intensyvūs darbai prasidėjo gerokai anksčiau, dar vasarą. Pasiruošimas filmavimui yra ne ką mažiau sudėtingas ir varginantis etapas su sava logistika, departamentais ir užduotimis.

Apie dekoracijų filmui gamybą būtų galima parašyti visą epą, juk kalbame apie istorinį filmą, kuriame reikia permąstyti kiekvieną detalę. Vien tvarto skiedrų stogui mūsų dailininkai turėjo paruošti, nudažyti, pasendinti ir sumontuoti apie 10000 gontų. Ir jie - tik maža milžiniško paveikslo dalis.

– Ką tau pačiai kalba „Sutemose“? Ką sužinojai apie šalį, kurioje gyveni? Kaip giliai į visa tai įsitraukei?

– Pažintis su šalies ir pasaulio istorija yra nuolat besitęsiantis procesas. Kai rašėme scenarijų, į šį laikmetį gilinomės nuosekliau, natūraliai tai buvo kasdienis apmąstymų fonas. Su Jurga valandų valandas žiūrėjome dokumentinius filmus apie Antrąjį Pasaulinį karą, peržvelgėme krūvas archyvinių nuotraukų.

– Ar tavo šeimoje dar likę pokario istorijų? Ar esi ką girdėjusi iš savo senelių, gal prosenelių?

Mano šeimai pavyko ramiai išgyventi karus ir pokarį. Ir mama ir tėvas augo karo nepaliestuose atokiuose kaimuose. Jie pasakoja, kad tik retsykiais čia užbrisdavo vokiečių kareiviai paprašyti pieno ir kiaušinių.

– Ar esi save atradusi kine? Ar darbas kine tapęs tavo profesija?

– Mano profesija… Neturiu profesijos. Niekad nežinau, kaip atsakyti į šitą klausimą. Per tiek nedaug laiko buvo tiek staigių posūkių, kad dabar net nesivarginu sieti save su kuria nors viena sritimi.

Paauglystę praleidau šokių salėje. Dabar jau gerai žinoma, tada dar tik pradedanti choreografė Airida Gudaitė - Žakevičienė rinko šokėjų komandą, kurią ruošė pasirodymams ir konkursams. Penkeri, šokyje praleisti metai buvo vienas šviesiausių gyvenimo etapų. Būtent repeticijų salė išmokė priimti sunkų darbą kaip vienintelį būdą pasiekti aukštą rezultatą.

Šokiai mane paskatino paimti kamerą į rankas ir montuoti - su Andrejumi filmuodavome draugus šokėjus ir kurdavome klipus. Pamažu perėjome prie mados, pradėjome bendradarbiauti su žurnalais ir prekių ženklais.

Į jokį universitetą nestojau, baigusi mokyklą, keletą metų keliavau po pasaulį. Pasaulis toks platus ir margas, norėjau juo kvėpuoti, jį patirti, mokytis iš randų, o ne iš klaidų popieriaus lape. Galvojau, geriau turėti kelis išmintingus žmones šalia, kurie su manimi dalintųsi žiniomis, globotų ir saugotų po sparnu. Esu laiminga tai atradusi.

– Tavo nuotraukos iš filmavimų – gana tamsios. Ar specialiai norėjai atspindėti niūrią pokario atmosferą?

– Fotografavau, kai buvo laisva minutė tarp kitų darbų, o ir nuotraukas nuodugniai peržiūrėjau tik praėjus geram mėnesiui po filmavimo. Fotografija ne tapyba - nenufotografuosi to, ko nėra.