Rašytojo darbas – be dividendų

Skaitydamas jaunosios kartos rašytojo Andriaus Jakučiūno knygą „Lalagė“, literatūros mylėtojas pasijunta tarsi pats būtų bendraautoris. Ne veltui ji pripažinta kūrybiškiausia 2011 m. knyga.

Mintimis apie knygos išskirtinumą, kūrybos aspektus, šių dienų literatūrą rašytojas ir publicistas dalijosi Kauno viešojoje bibliotekoje susitikęs su kauniečiais knygų mylėtojais.

„Pradėdamas rašyti tu jauti, kad visas tiesiog sprogsti nuo jausmų, nuo emocijų, nuo kažko, bet tekste to nėra. Galiausiai ten atsiranda tik viena tūkstantoji dalis to, kas tave tuo metu sprogdina“, – apie kūrybos procesą ir rezultatus sako rašytojas.

– Pirmosios dvi jūsų knygos: „Servijaus Galo užrašai“ ir „Sokrato gyvenimas arba mirtis“ – sukoncentruotos į antikinį laikotarpį, o pastarosios dvi – jau šiuolaikiškesnės. Kaip pakeitėte knygų kryptį iš senųjų laikų į dabartinius?

– Kiekvienam aišku, kad visos knygos jų rašytojams tarsi įprasmina vieną ar kitą jų gyvenimo epochą. Tam tikra prasme šių knygų laiko įvairovė gana puikiai atspindi mano paties slinktį ir kažkuria prasme parodo, kaip aš gyvenau vienu ar kitu savo gyvenimo tarpsniu. Pavyzdžiui, pirmoji knyga atsirado tada, kai aš dar uoliai studijavau universitete klasikinę filologiją. Mano kasdienybė buvo lotynų ir graikų kalbų kalimas. Dieną – lotynų, graikų kalbos, o vakare – vyno butelis su draugais kur nors Sereikiškių parke. Ir tai buvo viskas. Toks gyvenimas formavo antikines nuotrupas ir tai buvo visiškai natūrali to meto būsena. Apskritai sunkiai galiu nutylėti klasikinės kultūros reikšmę sau kaip literatui, nes vėlesnėse mano knygose skiriama daug dėmesio pačiai kalbai, vidiniam kalbėjimo būdui. Na, o kalbant apie „Tėvynę“ – ten esama netgi autobiografinio dėmens, nes mano gyvenime būta pernelyg artimo santykio su alkoholiu. „Tėvynėje“ būtent ir vaizduojami alkoholiko išgyvenimai: žmogaus, drybsančio lovoje ir negalinčio iš jos ilgą laiką pakilti, monologas. Bet jis baigiasi viltingai.

Tėvyne romane ir yra vadinama lova, bet, skaitant romaną, tai neatrodo taip ironiška, kaip nuskamba ištraukus iš konteksto: „autorius Tėvyne vadina lovą“. Romane tai labai dviprasmiška, nes ten pabrėžiama, kad pagrindinis herojus, būdamas bejėgis ir nukankintas, būdamas beveik gemalo būsenos, drybso toje lovoje, kurioje ir buvo pradėtas.

– Kuria knyga, jūsų manymu, jums pavyko pasakyti viską iki galo?

– Niekam dar nėra pavykę visko iki galo išsakyti. Jei galiausiai kas nors imtų taip teigti, galėtume užrakinti sales ir bibliotekas, nes mes jau žinotume, kaip viską pasakyti ir be knygų. Žinoma, parašęs knygą, jautiesi nusimetęs naštą nuo pečių, bet žinai, kad netrukus vėl pradės kažko trūkti. Rašytojystė nėra svaigus užsiėmimas, kaip daugeliui atrodo. Yra tokių literatūros mėgėjų, kurie visomis keturiomis veržiasi į literatūrą įsivaizduodami, kad tai yra kažin kas. Bet jeigu jie suvoktų, kaip tai vargina ir neduoda dividendų, jie turėtų nustoti veržtis. Būti rašytoju yra siaubingai daug darbo ir labai mažai atpildo. Jo yra tiek, kad, žinoma, kažkurią knygos rašymo akimirką imi jausti, kad būtent šią akimirką tau vyksta kažkas labai gero. Tai, ko tu nepajėgi įvardyti, bet nuo ko priklauso kažkas daugiau, nei tik tavo rašomas tekstas. Tą trumpą akimirką pabūni neadekvatus, bet tas neadekvatumas tave be galo džiugina – čia aš savaip nuvainikuoju patį įkvėpimo momentą, kurį visi bando vaizduoti neįtikimai dvasingą. Ta akimirka yra tikroji ir didžiausia vertė, kurią galima išvesti iš meno. Dėl jos verta paaukoti labai daug naktų. Bet be viso to dividendų daugiau nėra.

– Pakalbėkime apie naujausią knygą „Lalagė“. Pirmiausia į akis krenta jos struktūra ir keistas puslapių numeravimas, bet galbūt pirmiausia turėčiau perskaityti knygos nugarėlę?

– Apie knygos struktūrą galima sakyti, kad tai yra vienas iš tų išskirtinių atvejų, kai tekstą ant nugarėlės perskaityti tiesiog būtina. Tai pagrindžia visą knygos koncepciją, paaiškina, kodėl viskas yra būtent taip. Knygoje yra keletas keistybių, keletas fiktyvių klaidinimų, kurie padaryti tyčia, kad būtų išsakyta dar viena mintis. Čia aš pasakoju apie savo paties kūrybos procesą ir netgi ironizuoju, pats save gaudau už pakarpos. Ši knyga labiausiai yra apie kalbą, apie tai, kaip iš kalbos atsiranda literatūra. „Lalagėje“ yra 9 apsakymai, kuriuose susilieja ir mąstymas apie kūrybą, ir pats aprašymas, ir jie drauge sutapdami parodo, kad tarp gyvenimo ir kūrinio skirtumo yra daug mažiau, negu mes esame įpratę matyti. „Lalagė“ yra apsakymų vainikas, nes skaitymo pradžioje skaitytojas jau yra viską sužinojęs ir atsiranda šansų skaitytojui atsidurti rate. Tai hortus conclusus, kuris rodo nepertraukiamą kūrybos tikslą – nepertraukiamą skaitymo ratą. Pradžia būtų aiškesnė, jeigu būtų perskaityta dar kartą, nes tada atrodo, kad skaitai visai kitą tekstą. Dėl to man kartais priekaištaujama, kad aš iš skaitytojo noriu per daug. Dar negaliu būti visiškai objektyvus „Lalagės“ atžvilgiu – ši knyga dar nespėjo nuo manęs pakankamai nutolti.

– Kodėl knyga vadinasi „Lalagė“? Lalagę knygoje randame kaip tarnės vardą, kurį herojus yra skaitęs Horacijaus eilėraštyje.

– Taip, tai labai gražus Horacijaus meilės eilėraštis tiek turinio, tiek formos prasme. „...Švelniai besijuokiančią Lalagą mylėsiu...“ Šioje knygoje stengiausi parodyti, kad herojus eksploatuoja tai, ką yra skaitęs pats. Yra ir kitų klasikinių romanų motyvų: meilė, neapykanta, mirtis; kaip klišė figūruoja deimanto pagrobimas, nunuodijimo klišė – visa tai rodo herojaus apsiskaitymą, nes visi tie dalykai minimi klasikiniuose romanuose.

– Minėtasis Horacijaus eilėraštis taip pat yra knygoje, bet originalo kalba – lotyniškai. Ar nekilo mintis jį išversti, kad visi skaitytojai galėtų jį suprasti?

– Taip būčiau ir padaręs, bet buvau švelniai supykdytas „Tėvynės“ skaitytojų pastabų, nes joje po kiekviena lotyniška pastaba pasiūliau išnašą. Skaitytojai Vakaruose man sakė: „Nejaugi laikote mus kvailais?“ Tada aš nusprendžiau, kad „Lalagėje“ išnašų nereikia. Nors šiaip išversti Horacijaus kūrybą yra viena mano svajonių ir aš tikiu, kad kada nors man tai pavyks padaryti, bet kol kas, kol turiu pakankamai minties kurti originalią literatūrą, jaučiuosi neturįs teisės užsiimti vertimu. Vertimas – viena iš senų mano svajonių, kuriai reikia labai daug atsidėjimo. Reikia pastūmėti vertimo galimybes į naują lygį, kaip A.Jonynas pastūmėjo jas išversdamas Gėtės „Faustą“. Galbūt tai būsiu ne aš, bet jei kas nors šioje srityje gerai padirbėtų, būčiau labai jam dėkingas.

– Ar skaitote kitų rašytojų knygas ir kaip jas vertinate? Esate kompetentingas pašnekovas šia tema, nes esate dalyvavęs komisijoje renkant 2011 m. knygą, buvote tos komisijos pirmininkas.

– Mane piktina kartkartėmis spaudoje pasirodantys apokaliptiniai vaizdiniai, esą kokie mes esame menki su savo mažos šalies literatūra, lyginant su kitomis šalimis. Bet pasižvalgius į kitas šalis, tos ypatingos didybės kažkaip nematyti. Visi išgyvename tam tikrą dekadansą ir šiuo laikotarpiu lietuvių literatūra nėra išskirtinai prasta. Žinoma, gal ji ir negali būti pirmoje vietoje, bet nėra ir autsaiderė. Aš labai neblogai vertinu tą veiksmą, kuris dabar vyksta lietuvių literatūroje, ir netgi įžvelgiu keletą privalumų. Kadangi mūsų literatūra yra jauna, kaip ir mūsų dabartiniai rašytojai, autoriai susiduria su daugiau iššūkių. Atrandame, kiek daug dar turime sukurti. Dėl to mūsų galimybėmis reikia džiaugtis ir naudotis. Taip pat negalima pamiršti, kad turime ir neišnaudotą kalbą su fantastiškomis galimybėmis ir struktūra, kurioje galima ieškoti daug erdvės ir, ją radus, tinkamai išnaudoti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių