– Ar visada visus naujus pasiūlymus priimate iš karto? Juk kai Audrius Giržadas pasiūlė tapti vienu iš „Eurovizija.lt“ vedėju – nedvejojote nė minutės?

– Nedvejojau. Man visada patinka nauji iššūkiai. Jei tik viduje kyla jausmas, kad noriu, kad įdomu, tai stengiuosi iš karto ir sutikti.

– Šiuo metu radijuje „LRT Opus“ vedate net dvi laidas – „Be Problemų“ ir „Muzikos žinios“. Ar darbas radijuje ir televizijoje labai skiriasi?

– Labai… Visų pirma, tekstus radijo laidoms rašaisi pats, o LRT televizijoje tu gauni jau parašytą scenarijų. Gali jį šiek tiek pasikoreguoti, bet iš esmės viskas padaryta už tave.

Antra, radijuje tekstą, jei nori, gali skaityti, gali laisvai kalbėti – niekas nemato, tuo metu televizijoje neatrodo labai gražiai, jei kas sekundę žvilgčioji į savo užrašus.

Trečias dalykas, kuris man buvo naujas, – tai žiūrėjimas į kamerą ir įsivaizdavimas, kad ten yra žmogus, kuriam tu viską pasakoji. Kai vedžiau pirmąją „Eurovizija.lt“ atranką, net nežinojau, kad reikia žiūrėti į kameras ir sekti raudonas švieseles. Laimei, režisierius greitai man viską išaiškino.

– Televizinė patirtis jums naujiena, bet kaip renginių vedėjas debiutavote jau būdamas 14-os metų. Studijuodamas taip pat vedėte renginius – vaikų šventes, suaugusiųjų gimtadienius, vėliau – įmonių vakarėlius. Vadinasi, scenos naujoku jūsų nepavadinsi?

– Tikrai ne. Teatro būrelius lankiau nuo mokyklos laikų. Net svarsčiau į aktorinį, bet aplinkybės nebuvo mano naudai – tais metais teatro režisierius Jonas Vaitkus rinko rusakalbių aktorių kursą, o rusų kalbos aš visiškai nemokėjau, todėl nusprendžiau stoti į psichologiją. Baigęs nedirbau pagal specialybę, bet studijų metais įgytos žinios galvoje liko ir kartas nuo karto gyvenime vis praverčia.

M. Gudzinevičiaus, G. Jauniškio, J. Stacevičiaus, P. Žižliausko, E. Blažio, D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, LRT, R. Černiausko asmeninio archyvo nuotr.

– Reziumuoju: scenoje – ne naujokas, televizijoje – jau padus apšilęs, tad kokį pažymį sau, kaip „Eurovizija.lt“ nacionalinių atrankų vedėjui, parašytumėte, likus savaitei iki finalo?

– Save vertinti labai sunku. Žiūrėdamas atrankų laidas savyje mačiau daug dalykų, kuriuos norėčiau taisyti. Tiesą sakant, tai ir dariau – taisiau tam tikrus momentus, kurie manęs netenkino. O dėl pažymio? Susumavus visas laidas, kuriose pasirodžiau, manau, rašyčiau sau stiprų aštuonetą. Jaučiuosi įdėjęs į šį reikalą daug pastangų ir darbo. Ruošiausi iš anksto – ne paskutinę minutę, todėl savimi esu visiškai patenkintas.

– Cituoju: „Mano pirmas prisiminimas apie „Euroviziją“ – grupės „Skamp“ pasirodymas 2001-aisiais, kai buvau gal 10-ies ar 11-os metų. Finalą žiūrėjome su seneliu ir nors man jau buvo metas miegoti, kantriai išlaukiau mūsų atstovų ir galėjau ramiai eiti į lovą.” Ar kurių nors metų „Eurovizija“ dar įstrigo į atmintį taip ryškiai, kaip ši?

– Iš tiesų pamenu daug „Eurovizijų“... Ir visas jas esu žiūrėjęs labai skirtingomis aplinkybėmis. Puikiai pamenu suomių grupės „Lordi“, grojusios teatrinį sunkųjį metalą, pasirodymą, kurį žiūrėjau su tėvais, o paskui mokykloje su klasiokais mėgdžiojome jų dainą.

Save vertinti labai sunku. Žiūrėdamas atrankų laidas savyje mačiau daug dalykų, kuriuos norėčiau taisyti. Tiesą sakant, tai ir dariau – taisiau tam tikrus momentus, kurie manęs netenkino.

Kai dalyvavo Andrius Pojavis, jau studijavau, ir žiūrėjau „Euroviziją“ universiteto skaitykloje, rašydamas kursinį darbą.

Pamenu ir tuos metus, kai Lietuvai atstovavo duetas – Vaidas Baumila ir Monika Linkytė. Tada dirbau padavėju restorane ir konkursą stebėjau tik akies krašteliu, nes teko aptarnauti lankytojus.

Iš pernykštės „Eurovizijos“ labiausiai įstrigo… aišku, kad Lietuvos atstovas – Silvester Belt. Įdomu, kad jei prieš tai man sakydavo, neva esu panašus į V. Baumilą, tai po pernykštės „Eurovizijos“ ir Silvestro pasirodymo tapau labai panašus ir į jį (juokiasi).

– Ar dėl garbanotų plaukų?

– Turbūt dėl jų. Beje, labai smagu, kad garbanių sparčiai daugėja. Paauglystėje dėl savo garbanų kiek kompleksavau – netgi esu miegojęs su kepure, kad plaukai pasidarytų bent kiek tiesesni. Smagu, kad pagaliau išlaukiau laiko, kai garbanos yra ant bangos.

M. Gudzinevičiaus, G. Jauniškio, J. Stacevičiaus, P. Žižliausko, E. Blažio, D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, LRT, R. Černiausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kiekvienais metais šventai tikite, kad Lietuva laimės šį konkursą. Vadinasi, arba jūs esate begalinis optimistas, arba…

– Arba… man tiesiog nuoširdžiai susidaro toks įspūdis. Iš pradžių lietuvių komisijos, žiūrovų išrinkta daina man gali nė nepatikti, tačiau, kol prabėga keli mėnesiai nuo atrankų iki didžiosios „Eurovizijos“ scenos, aš ir vėl labai nuoširdžiai patikiu, kad jau šiais metais tai tikrai tikrai!

Kai lūkesčiai nepasiteisina? Ne, didelio nusivylimo nejaučiu, nebent visai į finalą nepatenka. Pamenu, taip nutiko, kai Lietuvai atstovavo grupė „In Culto“. Man su draugais ji taip patiko, kad norėjome net važiuoti į oro uostą pasitikti...

– Kasmet vis mažiau garsių mūsų šalies atlikėjų, grupių bando laimę nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje – turiu omeny, kad į šį konkursą veržiasi daugiau jaunų ir platesnei auditorijai nelabai žinomų veidų. Kodėl?

– Šiuo klausimu turiu keletą minčių. Viena – kad tie veidai ir vardai, kurie, kaip sakote, platesniam žmonių ratui nėra pažįstami, iš tiesų yra gerai žinomi jauniems žmonėms. Galbūt čia susiduria kartų požiūris? Kita vertus, kas tas garsus atlikėjas?

– Sakykime, tas, kuris neseniai praūžusiuose „M.A.M.A.“ apdovanojimuose gavo bent vieną statulėlę ir buvo pagerbtas bent vienoje nominacijoje…

– Man rodos, jei jau esi savo šlovės viršūnėje, tuomet „Eurovizija“ tau nebeturi kuo padėti. Situaciją ji gali tik pabloginti.

Garsus atlikėjas pasiskaičiuoja, kad jei prastai pasirodys nacionalinėje atrankoje arba tarptautinėje „Eurovizijoje“, gali susigadinti savo, kaip populiaraus atlikėjo, reputaciją.

Todėl į šį konkursą eina žmonės, kurie jaučia, kad jų žvaigždė po truputį jau blėsta, arba tie, kurie klausytojams dar mažai pažįstami. Jų tikslas – ne laimėti, bet parodyti save ir savo kūrybą. Juk pernykštę „Euroviziją“ laimėjęs Silvester Belt ir antroje vietoje likusi grupė „Shower“ didžiajai daliai Lietuvos žmonių išvis nebuvo žinomi… O pažiūrėkite – abu gavo „M.A.M.A.“ apdovanojimus!

Beje, grupė „Shower“, kiek žinau, visai nenusiminė likusi antra, nes vyrai groja tik gyvai, o, kaip žinia, tarptautinėje „Eurovizijos“ scenoje gyvų instrumentų būtų tekę atsisakyti: ten gyvai gali skambėti tik vokalas.

M. Gudzinevičiaus, G. Jauniškio, J. Stacevičiaus, P. Žižliausko, E. Blažio, D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, LRT, R. Černiausko asmeninio archyvo nuotr.

– Pradėjęs dirbti „LRT Opus“ radijuje, supratote, kiek daug Lietuvoje yra dar niekam nežinomų atlikėjų, kurie dainuoja ne vien pogrindyje, bet rengia koncertus, pristato savo muziką klubuose, kitose erdvėse. Ar todėl pernai išsikėlėte sau tikslą – nueiti į 100 tokių koncertų?

– Savo tikslą aš pasiekiau – per metus aplankiau lygiai šimtą koncertų, taip pat ir labai garsių atlikėjų bei grupių. O poreikis tai padaryti iš tiesų atsirado pradėjus dirbti „LRT Opus“ radijuje. Norėjau tuos žmones ne tik savo laidoje pakalbinti, paklausyti jų muzikos, bet ir pažiūrėti, kaip jų dainos skamba natūralioje aplinkoje, kaip tie muzikantai groja ir dainuoja gyvai.

Prisiklausiau visko – nuo sunkiojo roko iki elektroninės muzikos. Galima sakyti, dariau žurnalistinį tyrimą – norėjau pasižiūrėti, kokie žmonės renkasi į jų koncertus, kaip vyksta pasiruošimas renginiui ir t. t. Lankiausi ir tų atlikėjų, grupių koncertuose, kurie atlieka nebūtinai man patinkančio stiliaus muziką.

Nauda didžiulė! Prasiplėtė ne tik mano muzikinio pažinimo ribos, bet įgijau daug naujų pažinčių, kurios galbūt lėmė ir mano atsiradimą ant nacionalinių atrankų scenos.

A. Giržado, kuris pasiūlė man darbą, tuose koncertuose nebuvau sutikęs (juokiasi), bet kitiems parodžiau save kaip žmogų, kuris domisi pačia įvairiausia muzika.

– Lietuviai nėra nacionalistai, bet, kaip matome iš įvairių televizinių konkursų, jei dalyvauja kitatautis ir lietuvis, – dažniausiai laimi lietuvis. Klausimas būtų, ar atlikėjas Anyanya, kurį drauge su Petunija, Juste Baradulinaite ir kitais eurovizinių atrankų finalininkais išvysime vasario 15 d. „Žalgirio“ arenoje, turi šansų atstovauti mūsų šaliai?

– Nesutikčiau su jumis, kad visada laimi lietuviai. Juk tas pats Anyanya laimėjo „Lietuvos balso“ konkursą!

Kai vedžiau pirmąjį eurovizininkų susitikimą, žinote, ką pasakė Anyanya? Kad „Eurovizija“ yra kaip futbolas – t. y. žmonės nusivilia, jei nelaimi jų komanda ir išsilieja ant varžovų komandos žaidėjų, nors viduje ir supranta, kad jie geri žaidėjai. Anyanya tikino, kad jam nesvarbu, kas laimės „Eurovizija.lt“ finalą – svarbu, kad nugalėtojas atvežtų pergalę Lietuvai ir būtent – iš didžiosios Eurovizijos.

– Ar jau turite širdyje potencialų Lietuvos atstovą, kuris Bazelyje galėtų atstovauti mūsų šaliai?

– Kai akimis prieš visus filmavimus perbėgau dalyvių sąrašą, jau tada žinojau, ką palaikysiu. Nes jame buvo atlikėjų, kuriuos mėgstu, kurių klausausi, kaip antai – Petunija, Katarsis, Goda Yorke… Šiuos žmones pažįstu iš „LRT Opus“ laidų. Kiti kandidatai manęs irgi nenuvylė. Iki tol nieko nebuvau girdėjęs apie Justę Baradulinaitę, kuri mane labai maloniai nustebino.

M. Gudzinevičiaus, G. Jauniškio, J. Stacevičiaus, P. Žižliausko, E. Blažio, D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, LRT, R. Černiausko asmeninio archyvo nuotr.

– Negaliu nepaklausti, nors ir šimtąjį kartą, – tai koks gi „Eurovizijos“ laimėtojų sėkmės receptas?

– Cha… Ir pats šito klausiau atlikėjų (šypsosi). Visi turėjo po kažkokį savo receptą.

Mano nuomone, receptas galėtų būti toks: tuščiai nesivaikyti eurovizinių madų, nes kiekvienais metais „Euroviziją“ laimi vis kitokio muzikinio žanro atlikėjai. Jei tai roko atstovai, po metų, jau kitame konkurse, padaugėja roko grupių ir pan. Šita logika, kiek stebiu, absoliučiai nepasiteisina, nes kasmet konkursą laimi vis kitoks kūrinys.

Norėčiau ir toliau taip įdomiai gyventi, kaip lig šiol – kad darbinė aplinka ir mano darbas nekeltų nuobodulio.

Kas tarp laimėtojų, mano galva, galėtų būti bendra? Kad tie žmonės išlieka patys savimi tiek gyvenime, tiek ir scenoje. Jie be galo myli muziką, kurią atlieka. To man labiausiai ir norisi iš Lietuvos atstovų. Kad jie būtų tiesiog autentiški.

– Vedant renginius, sėdint prie radijo pulto turbūt nutinka įvairiausių netikėtų situacijų, iš kurių vėliau smagiai pasijuokiate. Ar ant liežuvio galo yra bent viena tokia istorija?

– Filmuojant „Eurovizijos“ atrankas viskas ėjosi sklandžiai, tačiau ne per seniausiai, kai dirbau radijuje, papasakoti apie savo kūrybą užsuko tokia charizmatiška rokenrolo grupė „Twin Dive“. Tai jos vokalistas bekalbėdamas netyčia apvertė vandens stiklinę ir apipylė studijos įrangą. Mano kompiuterio ekranas staiga tapo juodas ir aš nebežinojau, ar mes vis dar eteryje ir ar klausytojai mus vis dar girdi. Kadangi neturėjau galimybės patikrinti, tai lyg niekur nieko, bet viduje visai sutrikęs, kalbėjausi su svečiais toliau, o pokalbiui pasibaigus greitai prišokau prie kito kompiuterio ir įjungiau rezervinį grojaraštį. Viskas baigėsi gerai – klausytojai nieko nesuprato, teko pakeisti tik kompiuterio ekraną.

– Jūsų gyvenime daug tokių situacijų, kai viena galimybė atvėrė kelią kitai. Tarkim, kai 2019-ais dalyvavote TV projekte „Aš – laidos vedėjas“. Konkurso nelaimėjote, bet sulaukėte skambučio iš radijo stoties „ZIP FM“ – pradėjote karjerą radijuje, o, būdamas „LRT Opus“ laidų vedėju, pagaliau įgyvendinote ir seną savo svajonę – patekote į televiziją…

– Šiuo metu esu labai patenkintas tuo, ką veikiu. Buvo laikas, kai norėjau tapti laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėju, bet kai dabar tenka eiti į studiją ankstyvais rytais ir pristatyti alternatyvios muzikos naujienas, tai… gal ir gerai, kad vis dėlto juo netapau (juokiasi).

Norėčiau ir toliau taip įdomiai gyventi, kaip lig šiol – kad darbinė aplinka ir mano darbas nekeltų nuobodulio.

M. Gudzinevičiaus, G. Jauniškio, J. Stacevičiaus, P. Žižliausko, E. Blažio, D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, LRT, R. Černiausko asmeninio archyvo nuotr.

– O koks jūs namų aplinkoje?

– Daug pasakoti nenorėčiau. Turiu dukrytę Eleną, kuriai greitai bus treji. Įdomus amžius. Ji jau kalba, ginčijasi, o man tenka nuolat sugalvoti, kaip ją pergudrauti ir su ja susitarti.

Abu mėgstame žaisti lego, magnetinėmis kaladėlėmis. Užsidedame kokią vinilinę plokštelę ir vakarais statome pilis.

Mėgstu išbandyti naujus dalykus. Šiuo metu mokausi skraidyti su FPV (angl. First-person view) dronu, kuris valdomas dėvint specialius akinius. Juose pilotas mato tai, ką mato dronas.

Domiuosi elektronine muzika. Turiu modulinių sintezatorių kolekciją. Kartais vakarais užsidedu ausines, junginėju spalvotus laidukus ir taip iš to formuoju garsą.

Dar noriu užsirašyti į kariuomenės kursus, gauti licenciją.

– Kokį patarimą, kaip diplomuotas psichologas, artėjant finalui duotumėte „Eurovizija.lt“ dalyviams?

– Nelabai drįsčiau vadini save psichologu: juk nepraktikuoju – dar kolegos supyks.

O patarimas? Manau, tiek man pačiam, tiek dalyviams jis galėtų būti toks: paskutinę naktį prieš finalą – nepersistengti! Siūlau gerai išsimiegoti ir į sceną lipti kokybiškai pailsėjus. Tikiu, kad bus smagu visiems – tiek arenoje, tiek ir prie televizorių ekranų!