– Iki laidos „Rytas su LNK“ labiau save vadinote radijo žmogumi?

– Radijuje dirbu jau septyniolika metų, pastaruosius dvylika – radijo stotyje „M1“. Mano laidos ten yra visiškas „softas“: pramoginės-muzikinės naujienos, pikantiškos žinios, pokalbiai, žaidimai. Televizijoje debiutavau prieš penkerius metus. Buvo tokia laida „Rytas su LNK“. Pasibaigus šiam projektui, kuris truko apie metus, atsisveikinome, sakydami „iki greito“. Nuojauta kuždėjo, kad kada nors dar čia sugrįšiu.

Pastaruosius porą metų teko būti žinių vedėju kitoje televizijoje. Tuomet pirmoje dienos pusėje pramogaudavau radijuje, o antroje – apsivilkdavau švarką ir tapdavau rimtu žinių vedėju. Šiuo metu mano dienos rutina labai panaši: rytas lieka radijui, o nuo pirmadienio iki penktadienio, lygiai 16.30 val., su kolege kviečiame žiūrovus į informacinį-pramoginį pokalbių vakarą, kurio temų spektras platus. Tai ne vien žinios, bet ir kelionės, ir pramogos, tad tenka pasmailinti visas savo kompetencijas.

– Kaip po ilgokos pertraukos jautėtės LNK televizijos studijoje? Ar jau iš šalies pažiūrėjote savo debiutą laidoje „Labas vakaras, Lietuva“?

– Turiu vieną tokią savybę, kurios galbūt ir nereikėtų turėti... Nelabai mėgstu žiūrėti laidų su savimi. Esu labiau linkęs kliautis draugų, pažįstamų nuomone, o jie tąkart sakė, kad buvo visai neblogai (juokiasi). Pirmiausia noriu labiau apšilti televizijoje, kad galėčiau į save žiūrėti visiškai atsipalaidavęs. Kodėl? Žinau, kad ten bus daug momentų, apie kuriuos galvosiu, kuriuos norėsiu taisyti… Trumpai tariant, kol kas dar jokios analizės nebuvo, nes esu gana savikritiškas, tad laukiu, kol šiek tiek patobulėsiu, o tada jau žiūrėsiu.

M. Bružo asmeninio archyvo nuotr.

– Draugystę su LNK pradėjote nuo rytinės laidos, o šiuo metu dirbate vakarais. Ar dieninis, ar vakarinis žmogus labiau esate?

– Manyčiau, kad labiau vakaro. Tiesa, yra tekę vesti rytines laidas radijo eteryje. Supliusavus visą mano rytinę patirtį gal išeitų kokie dveji ar treji metai darbo rytais, bet kur kas labiau mėgstu vakarus.

– Įsijausti į vakarinės laidos vedėjo amplua vasaros metu jums padeda kolegės Karolina Liukaitytė ir Eglė Šantaraitė. Ar duetu dirbti lengviau?

– Esu dueto žmogus. Dirbant dviese atsiranda pokalbio dinamika, atsiveria galimybė įpinti ir kažkokį humoro elementą. Be to, kol kolegė kalba, galima apgalvoti būsimus žodžius ir nepulti į kitą sakinį stačia galva. Su Karolina esame pasiskirstę darbais: ji rūpinasi orų informacija, o mano pareiga pasiruošti žinioms, kurias turime laidos pradžioje. Dirbant su Egle, vaidmenys skiriasi: aš rengiu orų informaciją, ji – žinias. Tolesnę laidos eigą mums praneša prodiuseris – t. y. viskas, ką mato žiūrovai, vyksta tiesiog pačios laidos metu. Kartais atsiranda papildymų, o kartais kažkas iš jos išimama.

– Sklando gandai, kad esate rimtas taikomosios matematikos specialistas. Tai kaip atsidūrėte radijuje ir televizijoje? Pritaikėte kažkokią žurnalistinę formulę?

– Net nežinau, ar čia padėtų kokia formulė (juokiasi). Jei atvirai, matematiku niekada nenorėjau būti, tačiau neslėpsiu – paskutinėse klasėse šis dalykas man puikiai sekėsi. Nežinojau, kur stoti, buvau sutrikęs. Vaikystėje daug kuo būti norėjau: pradedant troleibuso vairuotoju ir baigiant Lietuvos atstovybės diplomatu. Paskui ilgą laiką neturėjau vieno ryškaus įsivaizdavimo, ką turėčiau veikti gyvenime.

Tikriausiai čia bus mano matematikos mokytojos įtaka, kuri leisdavo mane į visas olimpiadas ir įžvelgė manyje didį matematiką. Kadangi pats niekaip neapsisprendžiau, tai ji patarė stoti į Vilniaus universitetą, taikomąją matematiką, sakydama, kad matematikos ant pečių niekada nenešiosiu – pravers. Deja, per tuos ketverius metus neišmokau nieko, ką naudoju dabartiniuose savo darbuose, užtai perėjau tikrą išgyvenimo mokyklą. Kuria prasme? Studijos buvo be galo sudėtingos.

M. Bružo asmeninio archyvo nuotr.

– Į radiją patekote, ištaręs burtažodį?

– Turbūt (juokiasi). Jei rimtai, būdamas trečiame kurse ieškojau galimybės užsidirbti. Kadangi buvau dieninio skyriaus studentas, darbuotis galėjau tik vakarais. Atsitiktinai pamačiau skelbimą, kad regioninė radijo stotis ieško vakarinės radijo laidos vedėjo. Nuėjau į pokalbį, atlaikiau tris atrankos etapus ir… mane pasirinko. Paskui mane išgirdo kitas radijas – pakvietė dirbti, dar po kiek laiko tapau „M1“ radijo laidų vedėju. Žodžiu, prieš septyniolika metų man labai pasisekė – išsiunčiau vienintelį savo CV ir laimėjau!

– Jūsų radijo laidose skamba daug muzikos. Ar laisvalaikiu irgi jos klausotės, o gal net pats bandote muzikuoti?

– Jei ir norėčiau, turbūt nelabai pavyktų. Matyt, dramblys bus ausį numynęs. Močiutė, pamenu, bandė mane nuvesti į muzikos mokyklą, bet po pirmos pamokos supratau, kad joje tikrai nepasiliksiu. Atrodo paradoksalu: juk radijuje dirbu su muzika, tačiau apie absoliučią klausą ir dainavimą verčiau patylėsiu.

Visai kas kita – klausytis muzikos. Ausinuke ar automobilyje ji mane lydi gana dažnai. Tačiau tikrai neturiu vieno atlikėjo, o juo labiau kažkokio vieno patinkančio muzikos stiliaus. Per tas 20 minučių, kurias važiuoju iki namų, klausausi daug ko: tiek klasikos, tiek šokių, tiek ir lietuviškos muzikos ar repo. Darau tai per internetinę „Spotify“ platformą arba „YouTube“ kanalą.

Anksčiau dar turėjau įprotį klausytis radijo tik tuomet, kai kalbėdavo kokių nors radijo laidų vedėjai. Grynai dėl profesinių interesų. Tiesiog šitaip zonduodavau, kas vyksta pas konkurentus ar kolegas (šypsosi).

– Cituoju: „Laisvalaikį leidžiu aktyviai – išvykos į gamtą, žygiai, metant kelią dėl kiekvieno takelio, man tinka“. Esate žygeivis?

– Nežinau, iš kur, bet turiu poreikį eiti. Štai ir dabar kalbuosi su jumis ir einu. Tada geriau dėliojasi, generuojasi mintys. Tas mano ėjimas tikrai nėra dėl sveikatos, ištvermės ar kardiotreniruočių – tiesiog eidamas labai gerai jaučiuosi psichologiškai.

Net nežinau, kaip tą savo pomėgį pavadinti – aktyvus laisvalaikis ar aktyvi tarpinė materija tarp darbų? Kasdien stengiuosi kuo daugiau judėti, eiti ar važiuoti dviračiu. Masiniai ėjimo žygiai man netinka. Aš darau lygiai tuos pačius dalykus, tik vienas arba su keliais artimiausiais žmonėmis. Štai visai neseniai nuėjome apie 25 km pažintiniu Dūkštos taku.

M. Bružo asmeninio archyvo nuotr.

– Prisipažinote, kad vienintelis gyvas augintinis jūsų namuose šiuo metu yra kambarinė palmė, kuri atkakliai meta lapus ir labiau primena pagalį vazone. Neturite net šuns?

– Esu gana atsakingas žmogus ir labai mėgstu gyvūnus, bet bijau, kad įsigijus šunį ta mano atsakomybė nebus deramai realizuota. Matote, mano dienos ritmas labai dinamiškas: anksti išeinu, vėlai grįžtu. Kas tą šunį vedžios? Turbūt priežastis, kodėl ligi šiol namuose neturiu net šuns, yra neturėjimas kažkokios aiškios dienos rutinos. Jei ji atsirastų, gal atsirastų ir koks augintinis.

– Šiais laikais beveik kiekvieno lietuvio kieme stovi grilius, o kiekvienas bent kiek gaminantis kulinaras mėgėjas leidžia savo receptų knygą. Gal ir jūs ne išimtis?

– Turiu jus nuvilti. Dažnai gyvenu su į namus atvežamu maistu. Kulinarija mane mažai domina. Tačiau, sutinku, kartais užeina ūpas kažką gaminti. Tuomet renkuosi arba labai paprastą variantą, arba jau tokį sudėtingą, kad tenka pirkti net specialią įrangą, kurią po to mano vienkartinio šedevro dažniausiai išnešu į rūsį. Tarpinių variantų nėra. Aš net nesu tikras, ar sugebėčiau normaliai išsikepti kiaušinienę (juokiasi). Esu visiškai negaminantis kulinaras su kartais užeinančias užplaukimais. Maistą mėgstu valgyti, bet ne gaminti.

– Ar nuo to laiko, kai tapote viešu veidu ir kasdien vaidenatės televizijos ekrane, jums rūpi, kuo apsirengęs išeisite iš namų? Gal domitės mada, turite savo stilių, mėgstamą aksesuarą?

– Man svarbiau, kad išeidamas iš namų nebūčiau kažkuo apsitaškęs. Tikrai nesu madistas ir turbūt didžiausia mano svajonė būtų, kad spintoje drabužiai patys atsinaujintų, išsiskalbtų ir išsilygintų. Ir kad labai neprasilenktų su mada... Galėtų koks nors spintos nykštukas tai daryti.

Apsipirkinėti? Irgi nemėgstu. Mažiau pavargęs jausčiausi turbūt nubėgęs maratoną nei praleidęs pusvalandį drabužių parduotuvėje. Kaip atsinaujinu? Dažniausiai internetu. Kaip turbūt ir daugelis, turiu keletą pamėgtų prekės ženklų – tiek drabužių, tiek ir avalynės. Jei matau, kad, tarkime, kokie batai gerai nešiojasi, perku tokių tris poras, kad užtektų trims sezonams.

Svarbiausia, kad man gerai tiktų ir dar būtų patogūs. Esu girdėjęs, jog ir Stevenas Jobsas mėgdavo turėti po dešimt vienodų kedų, džinsų ir marškinėlių. Tuomet būdavo visą laiką švarus, kvepiantis ir tvarkingas. Taupant laiką juk labai patogu – nereikia nieko derinti, kas rytą rengiesi patikrintą variantą.

– Jei reikėtų įvardyti vieną geriausią ir vieną blogiausią savo charakterio savybę, kokia ji būtų?

– Hmm… Galbūt esu tas žmogus, kuris ne visada moka pasakyti „ne“. Nemoku kitiems atsakyti, todėl užsikraunu darbų, įsipareigojimų, pasižadėjimų, kurie sukuria tiek man, tiek ir tiems kitiems žmonėms nemažai streso. Tenka verstis per galvą, daryti ne viską 100 proc.

Kiek tų stovinčių darbų šiuo metu? Na, pirmiausia turiu apsispręsti dėl atostogų – t. y. kuris pasiūlymas man tinka. Tėvams dar esu šį tą pažadėjęs – nuvežti, sutaisyti, padėti. Kad ir tie patys susitikimai su draugais. Derinamės, kada susitiksime, bet tai užtrunka mėnesį ir ilgiau.

Viena geriausių savybių? Sunku apie save kalbėti, bet aš jaučiu atsakomybę. Jei kažkam kažką pasižadu – tas žmogus gali būti ramus. Net jei kitas man pateiks kur kas geresnį ar pelningesnį pasiūlymą, – atsisakysiu. Negaliu apvilti žmonių. Esu atsakingas įmonei, kuriai dirbu; žmonėms, kurie man tikrai svarbūs. Tad jei labai trumpai, manau, kad esu patikimas žmogus.

M. Bružo asmeninio archyvo nuotr.

– Tolimiausia šalis, kurioje esate buvęs?

– Jaučiu gerą emociją keliaudamas, bet dažniausiai tai darau Lietuvoje. Nors gimęs ir augęs Vilniuje, dievinu Lietuvos pajūrį ir stengiuosi ten ištrūkti beveik kiekvieną vasaros savaitgalį.

Visada pagalvoju, kad turėčiau dažniau keliauti į užsienį. Ne tik dėl poilsio, bet ir dėl kito matymo kampo sugrįžus į savo šalį, į savo būvį, į savo veiklas. Tolimiausia šalis – Jungtinės Amerikos Valstijos, esu išbandęs visas tradicines lietuvių pamėgtas kryptis – Egiptą, Turkiją ir pan.

Gaila, bet vis dar neturiu kažkokios egzotinės patirties. Nesu keliavęs su kuprine po Aziją ar Pietų Ameriką. Juk tam reikia mažiausiai trijų savaičių ar net viso mėnesio. Iš kur gauti tiek laiko?! Kol kas su savo netobulu organizuotumu nesugebu tokių atostogų susidėlioti, bet vilties neprarandu.

– Ar esate labai priklausomas nuo socialinių tinklų, jei kalbėtume ne apie darbo reikalus, bet apie laisvalaikį?

– Oi, daug. Ne kartą esu pamąstęs, kad reikėtų riboti tą buką „skrolinimą“, visus tuos „reelsus“ ir pan. Juolab kad po tokių valandėlių telefone jaučiuosi emociškai išsekęs, blogesnės nuotaikos. Stengiuosi tai mažinti.

Anksčiau, būdavo, jei turiu kokią laisvą tarpelį radijuje, išsyk čiumpu telefoną – lyg per tą vieną minutę būtų galėję kažkas tokio įvykti. Šiuo metu bandau su savimi susitarti ir įsivesti kažkokį režimą, kad tai daryčiau ne nuolat, bet, tarkime, kas kelias valandas.

Neseniai viena mano kolegė buvo tylos stovykloje, kurios dalyviai turėjo atiduoti telefonus. Vien klausytis jos apie tai, kaip ji gyveno be socialinių tinklų, buvo gera. Norėčiau ir aš pamėginti.

– Naujieji metai dar toli, bet juk galima kažką sau pažadėti kad ir nuo rugsėjo 1-osios. Tik ką?

– Norėčiau pasižadėti mažiau švaistyti laiką niekiniams dalykams, kurie manęs neturtina nei dvasiškai, nei psichologiškai. Aišku, vis pagalvoju ir apie tuos amžinus dalykus – sporto klubą, sveikesnę mitybą, kuriuos dažnai pasižadame artėjant Naujiesiems.

– Birželio 9-ąją jums sukako 38-eri. Ar mėgstate švęsti savo gimtadienius?

– Oi, gimtadienis man paprastai yra ta šventė, kurią norėčiau praleisti. Jei tai darbo diena, tikrai nuoširdžiai trokštu būti tuo metu atostogose ir sulaukti kuo mažiau dėmesio. Tikrai ne dėl to, kad bijočiau bėgančių metų…

Tą dieną gaunu daugybę sveikinimų iš daugybės žmonių, į juos reaguoju gana emocingai. Nors tie sveikinimai, palinkėjimai mane džiugina, aš galbūt nesugebu gerai jų absorbuoti – man jų vieną dieną gerokai per daug. Tądien mieliau bastyčiausi kur nors miškuose be ryšio.

Tačiau mokyklos laikais buvo visai neblogai: birželio 9-ąją prasidėdavo vasaros atostogos ir visi vaikai išsivažinėdavo kas kur. Studijų metais būdavo pats sesijos įkarštis. Dovanas aš mėgdavau, bet nemėgdavau staigmenų. Iki dabar jų nemėgstu. Nors, kita vertus, dažnai sakau draugams, kad kažko nemėgstu, bet kai mane išjudina, pasirodo, kad tai visai neblogas dalykas.

Ar pats sau kažką dovanoju? Jei turite omenyje kažkokį daiktą, – tai ne. Tačiau stengiuosi tą dieną padaryti truputį kitokią nei visos kitos.

– Paskutinis vasariškas pasispardymas. Ką esate suplanavęs rugpjūčio antrai pusei?

– Jei viskas vyks pagal planą, tai laukia du baidarių žygiai, o paskutinė rugpjūčio savaitė skirta Lietuvos pajūriui – Neringai. Nida, Pervalka, Preila, dviračiai, vaikščiojimas miškais ir buvimas su artimiausiais žmonėmis.