– Tai yra atminimo, prisiminimo diena. Tą naktį buvau prie Televizijos bokšto, atsimenu tą jausmą, kuris ten buvo. Jausmas buvo toks, kad nesvarbu, kas bus toliau, po šio įvykio niekas nebebus taip, kaip buvo, nepriklausomai nuo to, kas bus. Man ši diena yra atminimo diena. Tai dar nebuvo galutinės pergalės diena, nes vis tiek žuvo žmonės, Televizijos bokštas buvo užimtas. Tai yra persilaužimo diena. Buvo aišku, kad dabar kovosime iki galo.

– Jūsų nuomone, kieno gretose Sausio 13-oji yra gyvesnė – ar vyresnių žmonių, ar jaunimo, kuris apie Sausio 13-ąją neretai pirmą kartą išgirsta tik mokyklos suole?

– Sunku pasakyti, nemanau, kad yra galimas vienareikšmiškas atsakymas. Jaunimas galbūt atviriau reaguoja ir išreiškia emocijas. Vyresni žmonės labiau rezervuotai apie tai kalba. Pas vyresnius žmones labiau gyvas to įvykio, tos nuotaikos prisiminimas. Aš kartais prisimenu, kaip mano kartai kažkokie įvykiai, kurie buvo prieš mus, taip pat atrodė svarbūs. Manau, kad jeigu šį įvykį jaunimas priima teigiamai, reiškia, kad mes teisingai jį auklėjame. Istorinė atmintis, svarbūs istoriniai momentai jiems yra perduoti.

E. Rauluševičiaus / ELTOS nuotr. 

– Sausio 13-oji visada liks jūsų atmintyje, nes puikiai prisimenate, kas vyko tą dieną. Ką jūs pats visada prisimenate Sausio 13-ąją ir ką norėtumėte, kad ir po dešimties metų prisimintų tauta?

– Atsimenu, kaip atbėgome su draugais prie Televizijos bokšto. Jis jau buvo kažkiek apsuptas kareivių, bet aplink bokštą stovėjo žmonės, susikibę už rankų, ir dainavo. Tie kareiviai tuos žmones po truputį stūmė, kažką griovė, kažką daužė, kažką mušė. Atsimenu šviečiančias kulkas, kurios skrido į dangų, atsimušinėjo nuo Televizijos bokšto ir kažkur skrido. Kažkokie padriki vaizdai.

Kai kareiviai visus išvijo iš teritorijos, viską apsupo, mes stovėjome. Ten buvo tokia vielinė tvora, stovėjo du galingi vyrai, įsikibę į tvorą, ir verkė. Man tas įsiminė – jie verkia iš bejėgiškumo, jog negali apginti, nes atvažiavo su ginklais, tanku, tas tankas šaudė, nežinau, tuščiais šoviniais, bet garsas buvo didžiulis. Toks labai keistas, sumaišytas prisiminimas. Būnant ten, atrodė sunku patikėti, kad tai, ką tu matai, iš tikrųjų vyksta. Baisiau turbūt buvo žmonėms, kurie sėdėjo namuose ir klausė per radiją, kas vyksta. Būnant ten man atrodė nerealu, negali būti, kad tai, ką aš matau, vyksta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Visi, kurie savo akimis matė Sausio 13-osios įvykius, visada sako, kad reikia daryti taip, jog daugiau tai niekada nepasikartotų. Kaip jūs jaučiate, ar mes Lietuvoje pakankamai darome dėl laisvės?

– Manau, kad sąmoningoji visuomenės dalis daro pakankamai daug. Aišku, visada norėtųsi daugiau, geriau. Turime situaciją Ukrainoje – jau tris metus besitęsiantį karą. Nuo to karo baigties priklauso ir mūsų likimas, todėl dabar mūsų kova už laisvę yra pagalba Ukrainai, kiek tai įmanoma. Kaip pas juos pasibaigs, nuo to priklausys, koks bus mūsų gyvenimas po to. Gaila, kad ne visi žmonės tai suvokia. Tikiu, kad didžioji dalis suvokia.

– Taip, geopolitinė situacija iš tiesų komplikuojasi. Priešas už vartų vėl žvangina ginklais ir vis dar yra didelė nežinomybė dėl pasaulio policininkų vadinamų Jungtinių Amerikos Valstijų. Ar dėl to nėra baimės?

– Visada yra dėl ko pasibaiminti, yra kažkokie dalykai. Žinoma, kad seki tuos įvykius ir kartais galvoji, kodėl tokius pasirinkimus daro kai kurie politikai, kodėl Vakarai vis dar kažkaip, atrodo, nesupranta, su kuo turi reikalą. Dažniausias įspūdis, kad Vakarai vis tiek nesupranta, su kuo jie turi reikalą, kalbu apie Rusiją. Manau, kad kiekvienas privalome daryti tai, ką mes darome, geriausiai, kad mūsų bendras veikimas visose srityse būtų kuo geresnis. Yra dalykai, kurie nuo mūsų nepriklauso, kartais skaudu, kad negali turėti jiems įtakos, bet tada supranti, jog, visų pirma, privalai rūpintis tuo, kas nuo tavęs priklauso. Ten, kur tu esi, daryk geriausiai taip, kaip gali daryti.

– Ką norėtumėte palinkėti Lietuvai?

– Linkiu nepamiršti Sausio 13-osios. Tai yra svarbi diena. Tai yra diena, kai, man atrodo, galutinai supratome, jog norime būti laisvi, su kuo turime reikalą, koks yra tas priešas, ir kad norime gyventi savarankiškai. Norime būti laisvi.