– Kaip susibūrėte? Kokia buvo pradžia ir ko tada tikėjotės?

– Dažnai kiti mūsų grupės pradžia laiko pirmojo gabalo „Nelauktas“ išleidimą, tačiau patys taip nemanome. Kol susiformavo pirmoji sudėtis, teko šiek tiek paravėti šieno, tad per pirmuosius pasirodymus grupių konkursuose buvome truputėlį sutrikę. Viskas į savas vietas pagaliau sustojo per pirmąjį mūsų solo koncertą klube „Line up“ 2021 m. sausio 8 d. kartu su Būgnium ir Berniu – linkėjimai jiems. Koncertas prasidėjo nuo daugybės alaus bokštų ir pasiūlymo visiems apturėti prancūzišką bučinį žemiau juosmens. Mažiau nei valandos trukmės pasirodyme fiasko sugebėjome pasiekti tikrai ne vieną ir ne du kartus, bet kaip kitaip sužinosi, kas yra gėda? Deja, taip ir nesužinojome. (Juokiasi.) Kai tik pradėjome groti, grupės tikslai buvo labai paprasti: groti ir gerai leisti laiką. Jei kažkiek stebite mūsų veiklą, turbūt pastebėjote, kad niekas nepasikeitė.

Organizatorių nuotr.

– Kodėl TAS? Apie kokius dar grupės pavadinimus svarstėte?

– Kodėl TAS? O kodėl ne? Kai kūrėmės, dar svarstėme vadintis „Mano draugė nupirko biomakaronų už 10 eurų, ko jie bijo? Vargšų?“ arba „Užimtas“, bet jau buvo užimtas. (Juokiasi.)

– Kaip atrodė grupės kelias iki dabar? Kokius etapus išskirtumėte?

– Mūsų grupės kelionėje galėtume išskirti keturias stadijas: 1. Šūdrokis (ačiū Dievui, baigėsi), 2. „Tai kad jie kaip Nyrvana groja“ (albumas „Punktas“), 3. Senas geras pankrokas (f**k yeah!); tapome rimtesni (grunge metal?).

Dauguma žmonių labiausiai mėgsta dainas, sukurtas pirmaisiais metais.  Man kartais šiek tiek liūdna, nes parašėme daug naujos ir, mūsų nuomone, tūkstantį kartų geresnės muzikos, kuri dažnai paskęsta „Aš ir tu“ fone.  Antroji fazė buvo vieta, kur pradėjo formuotis tikrasis mūsų skambesys ir grupės požiūris. Buvo žmonių, kurie šiame etape pradėjo kritikuoti mus dėl įžūlaus elgesio ar idėjų, kurias projektuodavome.

A. Staneikos nuotr.

Trečioji yra labai labai smagi ir nerūpestinga fazė, kurią vainikuojame nauju EP, ir turu „Mam, tai buvo tik fazė“. Deja, bet kiekvienai paauglystei ateina pabaiga ir po visų nesąmonių ir galvos daužymų į sieną norisi daryti dalykus rimčiau. Turbūt galima tai įvardyti kaip brandą ar kažkokiu suaugusių žmonių dalyku.

Ketvirtoji, t. y. mūsų dabartinė, stadija skamba sunkiausiai iš visų. Tiksliai dar sunku apibūdinti, bet jei jau žurnalui – tai grunge metal rock. Greitai planuojame pradėti įrašyti albumą, kuris bus rimčiausias dalykas visoje grupės istorijoje.

– Keitėsi ir nariai, ir skambesys... Ar jau atradote savo skambesį? Ar sudėtis galutinė?

– Kaip užsiminiau, dabar esame visai rimtoje stadijoje. Pagaliau nusistovėjus sudėčiai ir gimus naujai, sunkesnei, muzikai, jaučiamės tvirtai. Sakydamas „rimtai“ ar „tvirtai“ neturiu omenyje, kad pakabinome į spintas savo klounų kostiumus ir dabar ant scenos visados stovime susiraukę su šliūbiniais kostiumais. Viskas vyksta po senovei, tačiau išties smagu kartais pačius save nustebinti tuo, kaip galime suskambėti šiek tiek pasistengę.

– Kaip įvardytumėte savo atliekamos muzikos žanrą? Kiek jums svarbu žanras ir kiek vadovaujatės jo taisyklėmis?

– Labai džiaugiuosi, kad prie vieno stiliaus per ilgai neužsistovime ir jau turime minčių, ką grosime po kito albumo. Grunge, punkrock, šūdrokis, bbžrokis... – keep them coming, jei tik smagu. Apie kokias jūs čia taisykles šnekate? Nebe klasicizmas, jaunimas.

– Kaip pasiskirstėte vaidmenimis grupėje? Kas jus vienija kaip grupę ir kaip draugus?

– Jei trumpai... Domis – problemiškas stebuklas. Pijus – spidermenas, laikantis krintantį nuo bėgių traukinį. Žygis – vaibo policija ir patirtis. Titas groja būgnais, nes daugiau nieko nemoka, bet užtat labai gerai moka. (Šypsosi.) Kaip ir visą žmoniją, mus vienija du paprasti dalykai – duona ir žaidimai.

– Kas sunkiausia pradedančiai grupei? Gal kaip tik kas nors netgi lengviau?

– Šiuo metu Lietuvos roko scena yra labai vieninga ir jaunomis grupėmis visi labai džiaugiasi, stengiasi joms padėti, kiek gali. Sunkesnis dalykas pradedantiems – išlaikyti žmonių susidomėjimą po pirmojo bumo. Nesame pienburniai, nesame ir pensininkai, tačiau vis tiek atrodo, kad turiu kažkam įrodyti, jog vis dar esu vertas dėmesio.

– Kokie patarimai padeda jums tobulėti kaip pradedančiai grupei? Gal pasidalysite tuo, kuris labai padėjo?

– Vienu metu buvome šiek tiek pametę galvas ir darėme dalykus, kurių nesigailime, bet ilgai taip turbūt nebūtume ištempę. Tuo metu kažkurį vakarą sutikau bare Beną (Beną Aleksandravičių iš ba.), kuris ir paprotino dėl visų tuo metu mums besisapnuojančių rokenrolų. Viskas labai smagu ir žaidimai liks žaidimais, bet tuo metu daug pastangų ir talento ėjo šuniui ant uodegos. Manau, dabar radome aukso viduriuką tarp „mums vis dar labai smagu, go crazy – go stupid“ ir „mes esam grupė su lašeliu atsakomybės“.

A. Staneikos nuotr.

– Vieni kūrėjai daugiau dėmesio skiria dainų tekstams, kiti – muzikai. Kaip jums sekasi išlaikyti pusiausvyrą? Nuo ko prasideda jūsų kūrybos procesas?

– Ankstyvesnėje kūryboje žodžiai nebuvo esminis dalykas. Tik paskui supratau, kokia graži lietuvių kalba ir kaip su ja galima žaisti. Mini albumo „Mam, tai buvo tik fazė“ dainų tekstai yra apie mūsų kvailas istorijas iš gyvenimo, tas to grožio neatspindi. (Juokiasi.) Šiuo metu, baigiant rašyti naujo albumo tekstus, stengiuosi mintis dėlioti sklandžiai, kad žodžiai nebūtų tik melodijos papildymas, bet atskiras kabliukas ausiai.

– Esate minėję, kad jums svarbūs gyvi pasirodymai. Koks, tavo galva, turėtų būti tobulas gyvas pasirodymas?

– Gyvuose pasirodymuose mums svarbiausia energija ir gerai leidžiamas laikas. Jei nebus smagu mums, kaip gali būti smagu kitiems? Vis dar turime svajonę surengti gyvą koncertą „Vichy“ vandens parke. Galėtume į būgnų setą įkristi nuo vandens čiuožyklos arba tiesiog visi pasikratytume, jei staiga užtrumpintų elektra. (Juokiasi.)

– Kokį matytą pasirodymą įvardytumėte kaip geriausią? Kas, tavo nuomone, iš lietuviškų grupių rengia geriausius pasirodymus?

– Pastarasis matytas koncertas, kuris paliko įspūdį, nors ir šiek tiek miglotą, buvo grupės „Dr. Green“ pasirodymas „Swampfeste“. Šiuo metu roko scenoje kaip niekada labai daug gerų grupių, kurios gyvai skamba dar įspūdingiau nei jų įrašai. Galėčiau išskirti šias grupes: „Manacles“, „Palėpė“, „Gėda“, „Frizz“, „con.txt“, „Sipas“, „Defektas“, „Degra“, „Egomašina“, na ir, žinoma, „MCLoud“ ir „Akli“.

– Kas jums yra rokenrolas? Kiek to rokenrolinio gyvenimo jūsų kasdienybėje ir grupės gyvenime?

– Mano akimis, rokenrolas yra važiavimas su pirkinių vežimėliu nuo stataus kalno į apačioje stovinčią mūrinę sieną – nors ir žinai, kokia pabaiga laukia, vis tiek labai smagu. Per metus grupėje išties buvo visokių, kaip jūs sakot, rokenrolų, bet apie tai gal geriau kažkada knygą reikės parašyti.

– Kuris iš kūrinių tapo jūsų vizitine kortele?

– Labai norėtume, kad išgirdę pavadinimą TAS žmonės atsimintų dainą „Pranašas“, o ne „Aš ir tu“ ar „Nelauktas“. Labai džiaugiamės kūriniu „Pranašas“ tiek dėl aranžuotės, tiek dėl skambesio.

– Esate išleidę EP „Porcelianas“ (2021 m.) ir ilgagrojį albumą „Punktas“ (2023 m.). Papasakokite truputį daugiau apie juos – kaip sekėsi kurti ir ką sudėjote į kūrinius?

– Galbūt su šiokia tokia branda atėjo ir svoris muzikoje. Pirmosios dainos buvo truputį apie nieką ir jas atliekant gyvai nejaučiu tokių pačių emocijų, kaip grojant naujas. Su albumu „Punktas“ viskas keitėsi ir pradėjo labiau rūpėti dainų emocinė vertė tiek sau, tiek klausytojams.

A. Staneikos nuotr.

– Išleidote ir naują EP „Mam, tai buvo tik fazė“. Koks jis?

– EP „Mam, tai buvo tik fazė“ labai paprastas, kvailas ir nuoširdus. Visos dainos turi kokią nors mums artimą istoriją. Pavyzdžiui, „Andriau!“ buvo parašyta apie mano draugą, kuris galimai įkaušęs nukrito nuo dviračio ir prasiskėlė antakį. „Zhaba“ skyriau savo buvusiai merginai. Daugiau komentarų apie šią dainą turbūt ir nereikia. Apibendrinant – tai tiesiog smagi mini stotelė prieš pradedant ruoštis naujam albumui.

– Kaip vertinate, kur dabar esate Lietuvos alternatyviosios muzikos scenoje ir kokių tikslų sau keliate?

– Sunku pasakyti. Atrodo, kad vis dar esame andergraunde, bet tenka pagroti ir didesnėse scenose. Galbūt meinstrymui ar dėdėms su kostiumais ir patiktume dėl savo aštresnių nuomonių ar elgesio, tačiau šou verslas – ne vien tik muzika. Kad ir kaip ten būtų, jokio skirtumo, kur mes esame toje scenoje. Svarbiausia, kad neprarastume to, ką jaučiame dabar grodami savo muziką.

– Kokie tolimesni planai, ambicijos ir svajonės?

– Ateities planai paprasti – užkariauti pasaulį ir nusipirkti kamazą. Vasara tikrai aktyvi – varysime šašlų pasikepti ir į Palangą kriaušytės padaužyti. Svajonė būtų bendradarbiauti su grupe „ba.“, nes galėtume koncertą pavadinti BATAS. (Juokiasi.)