– Kada jūsų gyvenime atsirado gamta?

– Gamta mano gyvenime atsirado tą akimirką, kai gimiau. Kiek save prisimenu (kalbu apie tuos ankstyviausius prisiminimus) nepamenu nei mamos, nei tėčio, tačiau prisimenu kažkokius vėžius kibire, vikšrus ant lapų ar stirną rasotoje pievoje.

Pirmieji aštuoniolika mano gyvenimo metų prabėgo kaime. Nors gyvenau mieste, visas atostogas, visus savaitgalius leisdavau tik kaime. Jame – didžiulis parkas su stirnomis, kiškiais, grybais, uogomis ir kitomis gamtos gėrybėmis. Vasarų rytais mano pirmasis darbas būdavo apibėgti teritoriją, susirinkti visas žemuoges ir po nakties išaugusius grybus. Kiekvieną grybą pažinojau.

– Kaip toje jūsų ir gamtos draugijoje atsirado fotoaparatas?

– Mano dėdė yra fotografas, jis darydavo visokias meniškas nespalvotas palinkusių medžių ir vienišų merginų liūdnais žvilgsniais nuotraukas. Mums su broliu labiausiai patikdavo laiką leisti jo fotolaboratorijoje. Brolis labiau domėjosi techniniais reikalais, suorganizavo didintuvus, ryškalus ir visa kita, o aš, gavęs fotoaparatą, bėgdavau į kiemą, greitai pripyškindavau visą juostelę ožkų, šunų, karvių ar trobų ir bėgdavau atgal. Užsidarydavome vonioje ir ryškindavome tą juostelę – didindavome nuotraukas, kišdavome į fiksažą, ryškalus ir žiūrėdavome, kas išeis.

Tas procesas, kai staiga baltame popieriuje išryškėdavo vaizdas, kurį tu matei gyvai, man būdavo stebuklas. Tada ir susižavėjau fotografija. Tiesa, nors ir spaudydavau mygtuką, fotografu nebuvau dar 20 metų. Tik po 20 metų pradėjau suprasti, ką su tuo fotoaparatu veikiu.

M. Čepulio nuotr.

– Viena iš daugelio jūsų profesijų – ornitologija. Ar prisimenate, kada pirmą kartą susidomėjote paukščiais?

– Vaizdžiai pasakojant, viskas atrodė taip: trylikos metų spuoguotas paauglys kovo 21 d. išeina į lauką pasivaikščioti. Kelias pažliugęs, prie Važienės sodybos (trečia sodyba nuo mano kaimo sodybos) – erškėčių krūmas. Ir tame krūme cypsi kažkoks paukštis. Geltonu pilveliu, baltai ir melsvai dryžuota galva.

Tokį matau pirmą kartą. Staiga viskas aplinkui sustoja ir susifokusuoja į tą paukštį. Parbėgu namo, namuose – knyga apie paukščius. Aš ją perskaitau. Pasirodo, yra daugybė tų paukščių, daugybė įvairiausių rūšių, kokie jie visi įdomūs! Pradedu rašyti dienoraštį, žymėti, ką matau, kiek matau, ieškoti ir skaičiuoti lizdus. Ir viskas. Susergu visam gyvenimui.

– Ar sunku buvo pasirinkti, kur stoti?

– Turėjau du pasirinkimus ir iki pat paskutinės sekundės nežinojau, kuo noriu būti, – dvyliktoje klasėje esi dar šiek tiek priplaukęs, ne iki galo supranti, kas vyksta pasaulyje, o jau turi pasirinkti.

Norėjau būti arba architektu, nes mane traukė dailė, arba biologu. Ilgai blaškiausi, ilgai galvojau, galiausiai nusprendžiau, kad biologija yra ta sritis, į kurią noriu gilintis. Tiesa, mokykloje biologijos visai nemokėjau. Ateidavau, susakydavau visus lotyniškus pavadinimus, gaudavau penketus su pagyrimais ir viskas. Universitete reikėjo visko mokytis iš naujo.

Tas procesas, kai staiga baltame popieriuje išryškėdavo vaizdas, kurį tu matei gyvai, man būdavo stebuklas.

– Koks buvote studentas? Stropus ir pavyzdingas ar vėluodavote atlikti darbus ir bėgdavote iš paskaitų?

– Visaip būdavo. Nebuvau blogas studentas, nes man patiko mokytis. Buvo disciplinų, kurių laukdavau kiekvienos paskaitos, pavyzdžiui, arachnologijos (mokslas apie vorus) arba vabzdžių ir kriminologijos paskaitų. Taip pat – garsaus Lietuvos gamtininko profesoriaus Ričardo Kazlausko paskaitų, kurios būdavo labiau ne paskaitos, o istorijos, kaip jis, pavyzdžiui, kokiame nors Brazilijos prekybos centre gaudė drugelį. Arba fotografijos paskaitų, kai dėstytojas gamtos nuotraukas fotografuodavo per televizorių.

Nebėgdavau iš paskaitų dažnai. Būdavo, kad praleisdavau, žinoma. Studijų laikais buvau labai liesas, kaip koks pagalys. Ir nelankiau fizinio lavinimo užsiėmimų – juk aš mokytis atėjau, o ne sportuoti. Tačiau dėstytojas buvo griežtas, prigrasino nepasirašyti įskaitos, jeigu nelankysiu užsiėmimų. Teko pradėti lankyti – taip užsikabinau, kad galiausiai tapau vaikščiojančiu raumenų kalnu.

M. Čepulio nuotr.

– Ką jums davė universitetas?

– Universitetas, pirmiausia, man davė vaikų. Ten sutikau savo pirmąją žmoną, su kuria susilaukėme trijų vaikų – jie yra svarbiausi mano gyvenime.

Universitetas man davė draugų ir kolegų, su kuriais nukeliavau toli ir apkeliavau labai daug. Su mūsų entuziastų būreliu „Ežiukai rūke“ keliavome po Indiją, Rusijos platybes, po Krymą – kur tik mes nebuvome. Tai buvo vienos įsimintiniausių kelionių.

Universitetas man davė bendrą pasaulio suvokimą ir išsilavinimą. Iš tiesų jis man parodė, kur kas yra – kur surasti reikiamą informaciją, ko pasiklausti. Už tai jam esu dėkingas.

– Ar galite pasidalyti smagiausiais atsiminimais iš studentavimo laikų?

– Kai gyvenau bendrabutyje, turėjau tokią tradiciją – ryte, tekant saulei, su puodeliu kavos užlipti ant bendrabučio stogo ir skaičiuoti praskrendančius paukščius. Gyvenau bendrabučiuose Čiurlionio gatvėje, nuo jų stogo atsiverdavo visa bundančio Vilniaus panorama. Tai buvo vieni gražiausių gyvenimo rytų.

Kelionės su geografais ar geologais visuomet būdavo labai smagios. Leisdavome naktis palapinėse prie Ūlos. Taip pat – praktika, kurioje patirta įvairiausių nuotykių. Per praktikos pertraukas mes nevažiuodavome namo, o eidavome gyventi į šalimais esančius kaimus – rinkdavome grybus, juos parduodavome ir taip išgyvendavome tas kelias savaites iki naujų užsiėmimų.

Prisimenu praktiką, kai gyvenome kažkokioje pelkėje, – palapinėje tekdavo kurti laužą tam, kad išvytume uodus ir galėtume užmigti, kol jie mūsų nesuėdė. Esame iš brakonierių atėmę elektros įrangą ir jie ėjo su mumis aiškintis santykių. Irkluoti taip pat išmokau praktikoje. Praktikos išties buvo vienos smagiausių universiteto patirčių.

M. Čepulio nuotr.

– Ar universitete turėjote dėstytojų, kurie išmokė daugiau nei paskaitų teorija? Galbūt net autoritetų, kurie padėjo jums tapti tuo, kas esate šiandien?

– Absoliučiai visi dėstytojai prisidėjo prie to, kas esu šiandien. Netgi tie dėstytojai, pas kuriuos po penkis kartus perlaikydavome egzaminus.

Vis dėlto antrosios praktikos vadovas dr. Egidijus Bukelskis išmokė išgyvenimo įgūdžių – kaip statyti tinklus, irkluoti valtį, skrosti žvėrį ir pan. Jeigu reikėtų įvertinti pažymiu, jam rašyčiau dešimtuką.

– Koks jūsų kadras buvo ilgiausiai ieškotas ar sunkiausiai padarytas?

– Tas, kurio dar nepadariau. Vieną gėlę, lieknąją plukę, aš medžioju jau penkerius metus. Atrodo, vis kažkas ne taip. Dar ne iki galo. Reikia tam tikro kampo, tam tikro apšvietimo, kad lapelis iš tam tikros pusės taip ar kitaip švytėtų. Atrodo, augalas niekur nepabėga, gali voliotis prie jo kiek tik nori, tačiau vis kažko trūksta. Taip ir lauki – kitų metų, kitos vietos, kitos pozicijos. Ir bandai vis iš naujo.

– Kuri iš visų veiklų jums yra artimiausia ir kodėl?

– Be abejonės – fotografija. Tai yra tas užsiėmimas, kurio jau nebemesiu. Žinoma, kadaise galvojau, kad niekada nemesiu šokio. Tačiau vieną naktį Škotijoje ėjau fotografuoti žvaigždžių, paslydau ant avies kakučio ir nutrūko sausgyslė. Taip fotografija susidorojo su noru šokti.