"Nuo "Kauno dienos" prasideda kiekviena mano močiutės diena", – redakcijoje sklaidydama pažįstamą dienraštį sako vienos didžiausių televizijų vadovė, suprantanti, koks svarbus kiekvienai žiniasklaidos priemonei yra ištikimasis žiūrovas ar skaitytojas. Ir nors nemažai kalbamės apie darbus, šiluma ir jaukumu užburia pašnekovės atvirumas dalijantis asmeninio gyvenimo džiaugsmais.

Motyvuoja geranoriškumas

– Pandemijos akivaizdoje lietuviai nekantraudami laukia Kalėdų. Tačiau tikrieji šventės burtai prasideda ne nuo kalėdinių puošmenų, o nuo žodžio "gerumas". TV3 televizija jau beveik du dešimtmečius kasmet ištiesia pagalbos ranką itin sunkiomis ar retomis ligomis sergantiems vaikams. Kokie didžiausi "Išsipildymo akcijos" iššūkiai jos organizatoriams?

– Kasmet didžiausiu iššūkiu mums tampa atrinkti tuos vaikus, kuriems prašysime pagalbos. Suvokiame, kad visiems padėti negalime, todėl turime išskirti, kam pagalbos reikia labiausiai. Be to, visada turime tikslą, padėdami vienam ligoniukui, išspręsti sistemišką problemą. Kiekviena "Išsipildymo akcija" ypatinga savo istorijomis. Jos visos – jautrios ir liūdnos. Tačiau metai po metų daromės vis drąsesni, ryžtamės imtis ir labai sudėtingų istorijų.

O visa kita – tiesiog daugybė organizacinių darbų ir begalinis noras, kad akcija nepaliktų abejingų. Motyvuoja žmonių geranoriškumas ir ryžtas: jie nesako, kad reikia laukti, kol vieną ar kitą problemą išspręs valstybė, jie imasi čia ir dabar ją spręsti. Didžiulė laimė padėti ne tik vaikams, bet ir prisidėti prie medicinos tobulėjimo. "Išsipildymo akcijos" dėka Lietuvoje jau atliekamos operacijos, kurių anksčiau nebuvo įmanoma atlikti.

Didžiulė laimė padėti ne tik vaikams, bet ir prisidėti prie medicinos tobulėjimo.

– Gerumas, ko gero, yra tvirčiausiai žmones siejanti gija. Jūsų ritinamas geros valios žmonių kamuolys – jau milžiniškas. Vis dėlto gal galėtumėte išskirti kelis, kurių vardas neatsiejamas nuo "Išsipildymo akcijos"?

– Jau neįsivaizduojame akcijos be vaikų gydytojo profesoriaus Rimanto Kėvalo – jo jautrumas, atsidavimas vaikams, savo profesijai – beribis. Dauguma akcijos ligonių yra pabuvoję jo rankose. Akcija neįsivaizduojama ir be kunigo Ričardo Doveikos, visos "Vienybės" fondo komandos, kuri atsidavusi dirba ištisus metus. Televizijos žiūrovai mato tik vieną vakarą – "Išsipildymo akcijos" koncertą, bet darbas vyksta visus metus. Kitas svarbus žmogus – Raimondas Kvedaras, SEB banko valdybos pirmininkas. SEB bankas – pagrindinis akcijos partneris. Gera matyti, kad viena stipriausių verslo įmonių Lietuvoje mato prasmę tokiuose jautriuose bendražmogiškuose dalykuose. Tai ir daug daug talkininkų, kurie kasdien nuoširdžiai dirba, kad "Išsipildymo akcija" įvyktų. Ir, be abejo, visi Lietuvos žmonės, be kurių atjautos ir gerumo niekas neįvyktų. Ne kartą sakiau ir tvirtai tuo tikiu: jei Lietuvoje neliktų "Išsipildymo akcijos", joje būtų mažiau šviesos ir gėrio. Lietuviai tikrai neabejingi kitų skausmui, pagalbos prašymui. Ir ne tik pavieniai žmonės, bet ir socialiai atsakingos įmonės.

– Per visus akcijos metus padėjote daugiau nei 180-iai itin sunkių ligonių, kai kuriems iš jų sugrąžinote gyvenimo dovaną. O ar toliau sekate jų istorijas?

– Bendravimas su akcijos ligoniukais tęsiasi jau daugybę metų, nuolat palaikome ryšį, domimės jų sveikata ir visada džiaugiamės sulaukę žinių iš jų artimųjų. Širdis virpa iš susijaudinimo, kai gauname tėvų laiškus su padėkomis, nuotraukomis ir vaizdo įrašais, kuriuose užfiksuoti vaikų sveikatos laimėjimai. Tokiomis akimirkomis didžiuojamės, kad kartu su Lietuvos žmonėmis darome gera, – jų ir mūsų indėlis turi prasmę.

– Itin jaudinantis – "Išsipildymo akcijos" koncertas. Ko šiemet galima tikėtis šiame vilties ir gerumo vakare?

– "Išsipildymo akcijos" koncertas kasmet tampa lyg stebuklų vakaru, per kurį išsipildo didžiausios svajonės. Jo metu viltis nušvinta ne tik ligoniukams ir jų tėvams, bet ir visiems geros valios žmonėms. Koncerto metu parodome praėjusių ar dar senesnių metų ligoniukų istorijas – kaip jie jaučiasi, kaip pagerėjo jų būklė sulaukus taip reikalingos paramos. Taigi kiekvienas, paaukojęs kelis eurus, gali jaustis prisidėjęs prie stebuklų išsipildymo. Jau intensyviai ruošiamės ir šiųmečiam koncertui. Be abejo, turime atsižvelgti į koronaviruso situaciją ir imtis atitinkamų saugumo priemonių, bet pažadame: nepaisant visko, vakaras bus tikrai ypatingas!

Laikas auginti svajones

– Kada jums pakvimpa Kalėdomis?

– Pyragų dieną. Lapkričio 6-ąją tradiciškai visus geros valios žmones raginame iškepti pyragą ir už sutartą kainą jo parduoti bendradarbiams, kolegoms, bendramoksliams, o surinktas lėšas paaukoti sergančių vaikų paramos projektui "Išsipildymo akcija". Nuo pat pradžių "Pyragų dienos" idėja ir buvo pakviesti žmones padaryti kažką gero kartu. Ir tas indėlis nebūtinai turi būti didelis. Iškepei pyragą, ir jau prisidedi prie didelių dalykų įgyvendinimo. Labai džiaugiuosi, kad ši tradicija, kurią puoselėjame nuo 2009-ųjų, Lietuvoje prigijo ir išpopuliarėjo. Juk pyragas – namų jausmo, bendruomeniškumo simbolis.

Aš ir pati kepu pyragus. Mano vaikystės namuose taip pat kvepėjo pyragais. Mama juos kepė dieviškus! Kai tik pasklinda tas kepinių kvapas, pradedu galvoti, ką gaminsiu šventėms, ką suruošiu dovanų.

Karantinas man, kaip ir daugeliui, buvo lėtesnio gyvenimo pamoka. Aš visą laiką bėgu bėgu, visko daug tuo pačiu metu darau. Ir kad spalį būčiau apgalvojusi, ką kam norėčiau padovanoti, dar nėra pasitaikę! O šiemet jau nemažą dalį kalėdinių namų darbų esu atlikusi. Ačiū karantinui.

– Ar maža rašydavote laiškus Kalėdų Seneliui?

– Labai gerai atsimenu tas Kalėdas, kai pirmąkart supratau, kad Kalėdų Senelis yra tėtis. Buvau pradinukė, gal trečiokė. Atpažinau tėčio, persirengusio Kalėdų Seneliu, batus. Tada supratau, kad ir aš pati turiu ruošti tėvams Kalėdų dovanas. Mano pirmas pirkinys buvo dantų šepetėliai tėvams. Žinoma, smulkmena, bet kaip didžiavausi, kad iš savo sutaupytų pinigėlių.

– Dabar pildote ir savo, ir kitų vaikų svajones? Ar geras Kalėdų Senelis esate?

– Mūsų kartos problema – bijojome daug ir garsiai svajoti. Atrodė, nekuklu, nepadoru. Aš noriu, kad mano vaikai daug svajotų. Ir kai mūsų penkiametė dukra Agota sako: "Mama, aš labai noriu to, bet čia gal per daug?", visada skatinu – tegul tik nori, tegul tik svajoja! Mes ir laiškus Kalėdų Seneliui ilgus rašome.

Labai jautru, kai tenka prisiliesti prie mūsų akcijos vaikučių svajonių. Tie vaikai – maži suaugusieji, jų norai visai kitokie nei įprastai vaikų. Nei nauja lėlė, nei nauja mašinytė jiems nerūpi, jie jau išmokę norėti kitų dalykų.

Mūsų kartos problema – bijojome daug ir garsiai svajoti. Atrodė, nekuklu, nepadoru. Aš noriu, kad mano vaikai daug svajotų.

Svarbu tiesiog rūpintis žmogumi

– Dar vienas proginis klausimas. "Išsipildymo akcija" prasideda lapkričio pradžioje, o lapkričio pabaigoje minima Pasaulinė televizijos diena. Kokias mintis, įsipareigojimus jums, televizijos senbuvei ir turinio formuotojai, siunčia ši diena?

– Užsimerkti ir galvoti, kad tas pats žiūrovas vis jungsis tą patį kanalą, būtų naivu. Pokyčiams reikia ruoštis, ir mes pradėjome tai daryti gerokai anksčiau. Keičiantis tendencijoms matėme, kad pramogų pasiūla žiūrovams didėja, žmonės tampa vis mobilesni, televizija darosi nepriklausoma nuo technologinės platformos. Todėl buvome vieni pirmųjų, kurie sudarė galimybes televiziją žiūrėti ne tik televizorių ekranuose, bet ir vadinamuosiuose antruosiuose ekranuose – mobiliuosiuose telefonuose, kompiuteriuose, planšetėse.

Ar mes einame teisinga linkme, galime pasitikrinti kiekvieną dieną, kai gauname praėjusios dienos žiūrimumo rezultatus. Jie leidžia įsitikinti, kad mums pavyko. Žiūrovai turi daug galimybių rinktis iš mūsų siūlomų produktų, o mums nesvarbu, ar jie žiūri mūsų turinį per televiziją, ar internete, ar per TV3 Play platformą. Svarbu, kad jiems patogu. Tad pagrindinis iššūkis ir didžiausia siekiamybė – neparasti ryšio su savo žiūrovu. Jei prarasi, bus sunkiau susigrąžinti.

Džiaugiamės ir kita tendencija, kad, nepaisant nuolat gaunamo informacijos srauto, žmonės vis tiek renkasi žiūrėti TV3 žinias ir jų žiūrimumas nuolat auga. Po darbo namo sugrįžę žmonės nori kažkuo pasitikėti, ieško, kas padėtų atsirinkti tame dideliame informacijos sraute. Jie laukia svarbiausių naujienų, todėl rengti jas kokybiškai mums taip pat didelis įpareigojimas.

– Prieš penkerius metus "TELE-3" tapo Lietuvos verslo konfederacijos organizuojamo projekto "Aš myliu savo įmonę" nugalėtoja. Ar galima daryti prielaidą, kad jums labai svarbus darbuotojo psichologinis komfortas?

– Taip, tai man labai svarbu. Manau, kad tik įsitraukę darbuotojai gali kurti gerą rezultatą. Labai svarbu tiesiog rūpintis kiekvienu žmogumi, žinoti, kuo jis gyvena, kokius asmeninius rūpesčius atsineša į darbą. Darbo santykiai turi būti grįsti pasitikėjimu. Darbuotojai pasitiki, kad mes, vadovai, su jais elgsimės sąžiningai ir dėsime visas pastangas, kad jie gerai jaustųsi, o mes, vadovai, pasitikime, kad jie darys, ką gali geriausia. Su daugeliu šių žmonių mes esame drauge jau dvidešimt pirmus metus. Turime ilgą bendrą praeitį, todėl man būtų sunku vaidinti autokratišką vadovę, negalėčiau perlipti pati per save. Neturiu teisės tokia būti.

– Ko labiausiai netoleruojate žmoguje, su kuriuo esate susijusi darbo santykiais?

– Atsainumo. Manau, visko gali atsitikti kiekvienam: galima kažko nepadaryti, nesuspėti, pamiršti. Jei apie tai informuoji, pripažįsti: "Nepadariau, atsiprašau, nespėjau", viskas normalu. Nenormalu tada, jei tiesiog nedarai, nesiūlai sprendimų, esi nuošalyje.

Įgytos išminties pamokos

– Kaip jaučiatės pandeminiu laikotarpiu, kai reikia susilaikyti nuo bendravimo?

– Man labai trūksta gyvo susitikimo su seserimi Rūta, kuri ištekėjusi už brito, gyvena Anglijoje. Prieš karantiną dar spėjome atšvęsti jos vestuves Ibizoje, Ispanijos saloje, o va dabar lygiai metai, kai nesimatėme.

Iš esmės manęs netrikdė karantinas, nes pagaliau galėjau būti tokia mama, kokia visą laiką svajojau. Kai dirbi, turi labai daug pareigų, dėl kurių tenka labai daug ką aukoti namuose. O karantinas man suteikė galimybę pusryčiauti kartu su vaikais, daryti pasivaikščiojimo pertraukas, leistis drauge į žygius po Vilnių, apylinkes. Pasiruošdavome termosą arbatos, užkandžių ir eidavome. Agotai praėjusią savaitę suėjo penkeri, o ji jau gali įveikti 5 km atstumą. Ir ji, ir sūnus Jokūbas priprato daugiau judėti.

Aš patenkinau tą alkį, poreikį būti su jais daugiau ir negalvojant, kad kažko nepadarei darbe. Karantinas man padėjo išsigryninti, kad dienos metu yra tiek daug neefektyvių ir nereikalingų susitikimų – ištaškome jiems savo energiją, laiką. Todėl, manau, ir toliau planuodama savo darbus pasinaudosiu ta karantinine patirtimi atsakingai elgtis su savo laiku.

– Dažnai kolegos žurnalistai, kalbėdami tema "Moteris ir karjera" atsigręžia į jus. Gimdymo išvakares praleidote darbe, televizijoje. Nelėtinote darbo tempo ir susilaukusi abiejų vaikų. Niekada nesupriešinote karjeros ir motinystės, kokia kaina?

– Tiek po pirmojo, tiek po antrojo gimdymo į darbą sugrįžau labai greitai, po kelių savaičių. Aš esu labai užsispyrusi, Liūtas pagal Zodiaką, perfekcionistė, tai iš širdies vykdžiau abi funkcijas. Stengiausi būti tobula mama ir tobula darbuotoja – kad niekas nepajaustų, kad kažkam skiriu per mažai dėmesio, širdies. Trūko miego. Ir jeigu dabar galėčiau viską pakartoti, tai tikrai pasilikčiau laiko bent pusę metų pabūti su kūdikiu. Ir dėl vaiko, ir dėl savęs, kad fiziškai save pasaugočiau ir atsigaučiau.

– Labai sutrumpinate savo miegą?

– Kol vaikai buvo maži, suguldydavau šeimyną ir eidavau prie kompiuterio dirbti. Tada keldavausi maitinti, nes abu maitinau beveik metus. Užtai dabar einu miegoti kartu su vaikais, pusę dešimtos. Galiu paliudyti, kokie teisūs sakantieji, kad ankstyvas miegas yra labai sveikas ir naudingas. Taip pailsėjusi, žvali keliuosi pusę septynių.

Reikia laiko sau

– O kaip suspėjate reguliariai sportuoti?

– Kadangi visą savo vaikystę ir jaunystę šokau, įprotis judėti yra įaugęs. Stengiuosi sportuoti tris ar keturis kartus per savaitę, jei galėčiau, daryčiau tai ir kiekvieną dieną.

– Kalbant apie jūsų laisvalaikio pomėgius, kaip sakoma, galima galvą nusilaužti. Šokiai, tenisas, jodinėjimas, šuoliai į vandenį, dviračiai... Ar ką nors praleidau?

– Šokiai, jodinėjimas ir šuoliai į vandenį buvo seniai, dabar to nedarau. Iš visų šių veiklų liko dviratis ir sporto treniruotės. Dabar toks etapas, kai norisi daugiau suprasti, išmokti, praplėsti akiratį. Pradėjau lankyti šiuolaikinio meno kursus. Mums būna smagu savaitgaliais su vaikais nueiti į galeriją. Visada einame pėsčiomis, apžiūrime parodą, užsukame ledų – ir pasikultūriname, ir pasilepiname. O į šiuolaikinio meno kursus pastūmėjo Venecijos bienalė. Apsilankiusi joje panorau geriau surasti meno kalbą. Turiu svajonę ir televizijoje padaryti bendrą projektą su menininkais.

– Į dviračių sportą, kaip į viską gyvenime, nėrėte maksimalia jėga. Mynėte ir per kalnus Italijoje, užsibrėžėte dalyvauti triatlone – ar pavyko? Ar šeima dėkinga, kad ir juos įtraukėte į tą ratuotą gyvenimo būdą?

– Triatlonas – dar planuose, tačiau palengva užsiimu visomis trijomis sporto šakomis. Teko būti dviračių stovykloje Italijoje, kur po kalnus mynėme kiekvieną dieną. Mielai prisijungiau prie pasaulinės iniciatyvos: drauge su kitomis moterimis dviračiais mynėme 100 km. Didžiausias mano įveiktas atstumas – 140 km. Kodėl mieliau važiuoju dviračiu, nei žaidžiu tenisą? Man važiuoti dviračiu tolygu meditacijai, be to, nieko nereikia organizuoti, tiesiog sėdi ir važiuoji.

Ant jo sėdžiu nuo šešerių, todėl su Andriumi (Lauros vyras advokatas Andrius Pranckevičius – aut. past.) sodiname ir vaikus. Jie dviračius mina nuo ketverių metų. Dviračiais mielai važinėjame visa šeima. Mėgstame drauge numinti iki Vingio parko. Taigi dviratis mūsų šeimoje – ne tik sporto, bet ir susisiekimo priemonė.

O kalbant apie susisiekimą – man patinka vairuoti. Kad ir kokia sunki diena būtų, kad ir kiek streso, atsisėdu prie vairo, įsijungiu mėgstamą muziką ir atsigaunu.

– Ko klausėtės važiuodama į Kauną?

– Visą laiką kalbėjau telefonu (juokiasi). Turėjau atsakyti į vakar dienos praleistus skambučius.

Sekmadienis – blynų diena

– Ar vis dar kepate duoną savo šeimai?

– Taip. Ta mintis, kad raugas neutralizuoja glitimą, man yra priimtina. Vaikai valgo mano keptą duoną, tada išvengiame bandelių. Kad turėtum energijos, turi galvoti, ką valgai. Aš tikrai labai daug skaitau, domiuosi, ieškau būdų, kaip vaikus pratinti prie daržovių, sveikesnio maisto, mažiau cukraus.

– Jeigu paklausčiau Agotos, kas jai skaniausia, ką atsakytų?

– Blynai. Sekmadieniai pas mus – blynų diena. Tai atėję iš mano vaikystės, mama su tėčiu visada kepdavo. Sekmadienį pabudusi aš jau jaučiu tą skonį burnoje.

– Teko skaityti, kad sekmadieniai jūsų namuose privalomi du dalykai: blynai ir kava lovoje. Jums neša vyras Andrius ar lepinate vienas kitą pakaitomis? O blynus kepti – kieno pareiga?

– Mes nešame blynus vaikams. Leidžiu jiems valgyti lovoje. Tai vienas gražiausių vaikystės prisiminimų, kai lovoje lauki blynų. Todėl man nė kiek nebaisu, kad jie uogiene išteplios patalynę.

Mes nešame blynus vaikams. Leidžiu jiems valgyti lovoje. Tai vienas gražiausių vaikystės prisiminimų, kai lovoje lauki blynų.

O kavos į lovą mums atneša Jokūbas. Išmoko to iš senelio, matydamas, kaip mano tėtis mamai nešdavo kavą į lovą. Tai dabar jis atneša mums su vyru po mažą puodelį ir bėga žaisti. Turiu tokia sekmadienio dovaną – nereikia keltis, jų maitinti. Patys vaikai nusiprausia, apsirengia, užsiima savo veiklomis. O aš pusę dienos galėčiau praleisti su chalatu, gerti kavą, skaityti knygą.

– O koks blynų meniu?

– Kepame mažiausiai trijų rūšių blynus. Agota nori mažiukų, kai tešla liejama arbatiniu šaukšteliu. Mano didžiausios svajonės pildosi – tapau tikrų tikriausia supermama – jau galiu per kartą į keptuvę sutalpinti 35 blynus! Jokūbas nori lietinių. Man labiausiai patinka širdelės. O vyras kartais sūnui palaiko kompaniją, kartais – man. Išmoko ir jis kepti, mane gali pavaduoti.

Galia įveikti rutiną

– Skaitytojai neatleistų, jei nestabtelėtume ties grožio reikalais. Žavite savo kasdieniu elegantišku įvaizdžiu, o ir šventiškai pasipuošusi nustelbiate daugelį modisčių. Turiu mintyje stilistų liaupses, kai sužibėjote Valdovų rūmuose Prancūzijos pirmajai porai surengtoje iškilmingoje vakarienėje. Kas rūpinasi jūsų įvaizdžiu? Ar kartais ištariate visų moterų egzistencinę frazę: "Neturiu ką apsirengti"?

– Taip! Žinoma (juokiasi). Norėčiau skirti savo išvaizdai daugiau tam laiko, tikiuosi, kad ateis tokia diena, kai turėsiu tam daugiau laiko ryte. Valdovų rūmuose vilkėjau Elos Tatarinovos sukurtą suknelę, tam tikromis progomis pasinaudoju dizainerių paslaugomis. O kasdieniu įvaizdžiu rūpinuosi pati.

Daug ką perėmiau iš mamos. Ji labai mokė prižiūrėti drabužius. Iki šiol retai kada naudojuosi skalbykle. Dažniau skalbiu rankomis arba nešu į valyklą, kad audinys nepakeistų formos. Ir abu vaikai jau moka rūšiuoti skalbinius, tausoja drabužėlius.

Esu šiek tiek panaši į močiutę. Ji visada pasitempusi, pasipuošusi. Net namuose vaikšto su perlais ant kaklo, ausyse. Aš irgi mėgstu penktadieniais pasipuošti namuose: apsivelku suknelę, užsidedu papuošalus su perlais, apsiaunu aukštakulnius, pasidažau. Įsipilame taurę vyno. Tiesiog penktadienis – kodėl nesusikurti šventės sau?

– Jei būtų duota galimybė pasilepinti kokia tik norite grožio procedūra, kas tai būtų?

– Man didžiausias malonumas būtų visos dienos SPA. Nuo ryto iki vakaro mane masažuotų, vyniotų, glostytų, kvepėtų... Malonumas!

– Šiandien daug jaunų moterų dirba ugdydamos save. Suvokia, kad santykiai irgi yra darbas. Ar pritariate?

– Savaime santykių nebūna. Labai svarbu rasti laiko vienas kitam. Kai atsiranda vaikai, tai tampa sudėtinga. Taip, aš skaitau labai daug straipsnių, knygų, pagrindinė mano literatūra – psichologinė, apie vaikų auklėjimą, asmeninį tobulėjimą.

Juk niekas mūsų neišmokė kuriant santykius su antrąja puse viską iš anksto gerai aptarti: kas bus, kai atsiras vaikų, kas bus, jei kažkas susirgs, kaip mes valdysime finansus, kas už ką bus atsakingas? Žmonės kuria santykius jauni, neturi patirties, bet turi galybę lūkesčių. Ir tada skaudžiai susiduria su realybe. Aš irgi buvau prisiskaičiusi mergaitiškų romanų. Buitis, rutina labai daug keičia, todėl reikia pastangų tam pasipriešinti. Reikia tiesiog planuoti pasimatymus su vyru, nes kai gyveni uždarame rate – darbas, namai, buitis, savaime surasti laiko tik vienas kitam labai sunku. Negali visko aukoti dėl vaikų, kartais turi pasakyti: čia mūsų laikas, mes jį praleisime tik dviese.

– Jūs – šeimos kaklas?

– Oi, čia Andriaus reikėtų klausti... Aš manau, kad ta liūtiška natūra vis tiek išlenda. Mano vyrui tikrai nėra lengva su manimi (juokiasi).

"Išsipildymo akcija" – faktai ir skaičiai

• Rengiama nuo 2003-iųjų, jau aštuonioliktus metus.

• Per visus akcijos metus geros valios žmonės paaukojo beveik 10 mln. (9 859 006,62) eurų.

• Už suaukotas lėšas ligoninėms ir vaikams buvo nupirkta medicininės įrangos, vaistų, atlikta operacijų, skirta reabilitacijos, pagerinta buitis.

• Iš viso akcijos metu buvo padėta daugiau nei 180-iai itin sunkių ligonių, kai kurie iš jų, tiesiogine to žodžio prasme, buvo prikelti gyvenimui.

• TV3 ir "Išsipildymo akcija" atskubėjo į pagalbą Lietuvos medikams per karantiną – nupirko 5 tūkst. respiratorių.