A. Kulikauskas: pirmieji bandymai buvo ne kūryba, o teplionės

– O kurti kada pradėjote?

– Plungėje, kultūros namuose. Neturėjome ką groti. Kaip sako, iš bado.

– Šiandiena pasakytume – ačiū tam badui.

– Gal. Dabar prisiminus, pirmieji bandymai – ne kūryba, o teplionės, kaip aš vadinu.

– Užsiliko kur nors?

– Yra. Kai kas išsivystė į normalią dainą. Paskui, kai jau protingas pasidarai, pasižiūri, ką grojai tiems pacanams. O truputį paremontavus, pakeitus guolius, perdažius, visai nieko. Yra tokių. Pavyzdžiui, „Stebuklinga diena“.

– Kodėl pradėjote dainuoti?

– Savo stalčius apsižiūrėjau – ir čia, ir čia, ir dar viena, ir dar kita daina. Ir tokia krūva susidarė. Aš nesu tvarkingas registratorius kaip bibliotekininkai. Ir truputį skaudu pasidarė – niekas nenori tų dainų, visi savo kuria. O kur jas tada dėti? Taip po truputį įsivažiavau. Visą laiką tiek metų būdavau kažkam už nugaros. Tik 2000-aisiais vienas pats išėjau.

– Stalčiuje daug nepadainuotų dainų?

– Yra ta dėžutė. Vienos noksta, kitoms nėra žodžių. Rasti žodžius – ne grybų ieškoti Varėnos rajone. Kad ir turi metrus lentynoje poezijos knygučių prisirinkęs, turi prašyti poeto, kad parašytų tau dainos tekstą. Paprašai – parašo. O kur aš paskui jį dėsiu? Tarkim, jei įsivaizduoju, kad ta daina yra iš moters pozicijos. Yra kelios dainos, kurias seniai seniai Aidas Giniotis parašė. Gerai, kad Neda sudainavo. O taip būtų padėtos stalčiuje.

– Kiek turi praeiti laiko, kol suskamba naujos dainos?

– Koncertuodamas pajauti matydamas publiką kad ir po kokio dešimto koncerto. Jeigu ji neužkabina, tiesiog pasidedi ir galvoji – gal, kai praeis laiko, susigulės, gal atrasi kitokią interpretaciją. Nereikia publikos kaltinti – reikia save.

– Kokios žemaičio savybės jums padeda gyvenime?

– Mažai kalbantis. Trumpai drūtai – ir viskas aišku.

 

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

pagarba

pagarba portretas
kulikauskui
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių