Sesuo Celina: linkiu išpakuoti Jėzaus dovaną

Man Kalėdos – tai Jėzaus Kristaus gimtadienis, kuriam ruošiuosi keturias savaites ir kurį švenčiu dar dvi savaites. Tarp mūsų, krikščionių, tos keturios savaitės vadinamos adventu, o kitos dvi po Kalėdų – Kalėdų laiku. Tikrai verta tiek laiko skirti šiai ypatingai progai, nes juk tai – Dievo gimtadienis! Svarbiausia, kad neaprėpiamas Dievas pats panorėjo būti toks silpnas, ribotas ir nesaugus, kaip mes, žmonės. Man visuomet kelia nuostabą, kaip tas, kuris yra Visatos autorius, panorėjo būti savo paties kūriniu! Todėl bene pati geriausia Kalėdų šventės nuostata – nuostaba. Kai esi pagautas nuostabos, gali maloniai nustebinti ir kitus.

Esmė: benediktinių vienuolė Celina Rasa Galinytė OSB primena, kad svarbiausias šv. Kalėdų akcentas – ne vaišės, bet geroji žinia: gimė žmonijos Atpirkėjas. R. Galinytės asmeninio archyvo nuotr.

Dievas, tapęs žmogumi, yra pati didžiausia dovana žmonijai, nes savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu Jis kiekvieną išgelbėjo iš polinkio į blogį ir dovanojo naują galimybę vidinei laisvei. Šios dovanos nė vienas iš mūsų nenusipelnė, neužsidirbo ir net negalėjo tikėtis, bet kiekvienas ją gavo, tik gal ne kiekvienas išpakavo. Tad Kalėdų proga linkiu sau ir kitiems išpakuoti Jėzaus dovaną! Vienas išpakavimo būdų – sustoti prie prakartėlės ir tyloje žvelgti į ją. Tas paprastas Jėzaus gimimo vaizdelis kalba apie nesuvokiamą Dievo meilę man ir kiekvienam pasaulio žmogui, kurios vedamas Jis pasirinko būti pažeidžiamas, netgi nužudomas, kad gautume viską, kas tik gali būti geriausia. Tokiu pasirinkimu Dievas ypač pabrėžė kiekvieno žmogaus orumą, kurio niekas iš mūsų negali atimti. Iš čia kyla viltis, kad ši Dievo meilė triumfuos ir neleis blogiui pasakyti paskutinio žodžio. Tiek mano širdyje, tiek kiekvieno iš mūsų gyvenimuose, tiek visame pasaulyje. Dėl to meldžiuosi ir atkakliai prašau Dievo, kuris supranta kiekvieną širdį, kad jau ir šių Kalėdų proga Jis padovanotų pasauliui taiką. Ne paliaubas, ne kompromisus, bet tikrą, Dievo duotą, patvarią taiką.

Viktorija Streiča: duokite dėkingumo ir atminties

Šių metų dovana bus banali, o gal net visiems jau nusibodusi. Tačiau visos didžiosios tiesos, manau, yra banalios. Nebanalus galbūt būna tik kelias, kuriuo reikia nueiti iki jų. Šiais metais tas kelias buvo karas. Turbūt lietuviai yra viena iš tų tautų, kuri susitapatino su ukrainiečiais ir per atstumą širdimi ėjo tą kelią kartu. Todėl šiais metais mano laukiamiausia dovana po eglute – dėkingumas ir atmintis. Dėkingumas už kiekvieną saugų žingsnį, už elementariausius dalykus – galimybę gulėti šiltoje lovoje, galimybę paruošti maisto šeimai ir valgyti prie apšviesto stalo… Dėkingumas už tai, kiek daug aš turiu, nes karo kelias parodė, kad vieną gražią dieną žmogus gali visko netekti.

Esmė: „Atmintis skirta tam, kad nepamirštume dėkoti už tai, ką turime, ir pasibaigus šventėms“, – sako aktorė ir režisierė V. Streiča. T. Biliūno nuotr.

Jei prieš tai tau atrodė, kad kažko galėtų būti daugiau, kad kažko turi per mažai, staiga supranti, jog turi tiek, kiek tau reikia. Turi daug daugiau, nei tau iš tiesų reikia. Atmintis skirta tam, kad nepamirštume dėkoti už tai, ką turime, ir pasibaigus šventėms. Kadaise su dukra teko gulėti ligoninės neurologijos skyriuje, kur pamačiau visiškai kitokį pasaulį ir supratau, kad mums šiame gyvenime pavyko ištraukti laimingą bilietą. Aišku, pasveikus visos tos patirtys taip ir liko už ligoninės sienų – pasimiršo po poros mėnesių. Tai labai žmogiška. Todėl dabar labai norėčiau atminties, kad dėkingumas taptų ne tik mano, bet ir mūsų visų esybės sudedamąja dalimi.

Eimutis Kvoščiauskas: norėčiau, kad gėris nugalėtų blogį

Jei kalbame apie kažkokias rimtesnes, fiziškai neapčiuopiamas dovanas, norėčiau, kad Kalėdų Senelis šiais metais man atneštų daugiau pasitikėjimo savimi. Ne pro šalį būtų gauti ir gebėjimą subalansuoti savikritiką, padaryti ją sveikesnę, objektyvesnę (juokiasi). Žodžiu, mano dovana turėtų būti kaip ta kava – trys viename. Visi trys dalykai apie tą patį. Kodėl man tai svarbu? Tokie jau buvo metai.

Pastiprinimas: besibaigiantys metai aktoriui E. Kvosčiauskui buvo ir darbingi, ir sėkmingi, tačiau Kalėdų Senelio aktorius vis tiek prašytų didesnio pasitikėjimo savimi ir mano, kad tokia dovana praverstų daugeliui. J. Stanaitės nuotr.

Tikrai negaliu jais skųstis: ir darbingi, ir laimingi. Netikėtai tapau sekmadieninės LRT Televizijos laidos „Mano geriausias draugas“ vedėju. Dar viena avantiūra – dalyvavimas LRT laidoje „Miuziklo garsai“. Iš pradžių buvo labai sunku. Sunkiausia turbūt – dėl mano svyravimų ir pasitikėjimo savimi stokos. Juk pirmiausia esu kino ir teatro aktorius, o čia – miuziklas! Be to, pirmą kartą dainavau su gyvu orkestru. Neapsakomas jausmas: tarsi didžiulė banga geros energijos, kuri keliauja su tavimi kartu, o dirigentas veda mus visus. Atrodo paprasta, bet iš tiesų sunku. Ta didžiulė atsakomybė sekina, emociškai kankina. Žinoma, po laidos išėjimo į eterį visada atsisukdavau pažiūrėti, kaip man pavyko. Dažniausiai nebūdavau savimi patenkintas. Rodos, tiek metų esu teatre, televizijoje, kine, o pasirodo, kad dar kažkokio scenos žanro nesu įvaldęs. Mat teatre reikia vienokios vaidybos, kine – kitokios, serialuose – dar kitos, o miuzikluose – dar kažkokios. Tokie dalykai mane tiesiog išmušdavo iš vėžių, nepaisant fakto, kad nuo pat pradžių puikiai žinojau, kad stoju į nelygią kovą su tikrais operos profesionalais. Tačiau ką aš čia vien apie save ir tik sau… Labai norėčiau Kalėdų Senelio paprašyti, kad jis atneštų bendrą dovaną visiems žmonėms. Tegul greičiau baigiasi karas ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje: juk daug kur dabar vyksta visokių neramumų. Norėčiau, kad gėris kaip gražioje vaikystės pasakoje nugalėtų blogį.

Juozas Gaižauskas: tenoriu vieno – taikos

Jei šitą norą būčiau padėjęs po egle prieš kokius penkerius metus, jis galėjo atrodyti juokingai, naiviai ar net infantiliai, bet šiandien tenoriu paprašyti vieno – taikos! Dar – gerumo, tikrumo, tylumos, giedros. Labai norėtųsi, kad žmonės, kiek įmanoma, kiek jiems pavyktų, patys šviestų. Jei tos šviesos po Kalėdų eglute atsirastų daugiau, manau, visa kita nuo tos šviesos imtų keistis savaime – ir santykiai tarp žmonių gerėtų, ir konfliktų tarp šalių neliktų. Tuo tikiu.

Ryšys: aktorius J. Gaižauskas neabejoja – jei žmonės patys labiau šviestų, pasaulyje būtų šviesiau. J. Gaižausko asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl neprašau Kalėdų Senelio idėjų naujoms savo knygoms? Neprašau to, kuo nesiskundžiu (šypsosi). Idėjų turiu turbūt daugiau nei likusio gyvenimo. Gal tuomet labiau reikėtų prašyti jėgų. Ne šiaip jėgų bendrąja prasme, bet jėgų toms mintims, toms idėjoms įgyvendinti. Dar vieno dalyko norėčiau paprašyti – laiko. Šiandien laikas yra didžiausias deficitas, sakyčiau, pagrindinė visos žmonijos valiuta. Tad kuo daugiau turėsime to laiko viskam – sau, kitiems, šeimai, draugams – tuo mes visi būsime turtingesni ir laimingesni.

Mantas Wizard: kad niekada negrįžtų pandemija

Prieš dvejus metus Kalėdų proga turėjau labai aiškų norą. Pernai Kalėdų Senelis man jį išpildė. Šiais metais irgi pildo. Ką turiu omeny? Užpernai Kalėdas pasitikau karantino sąlygomis. Visada buvęs pats darbingiausias metų mėnuo – gruodis praėjo tuščias, tylus ir nykus. Maža to, gruodis visada buvo, yra ir bus ne tik pats darbingiausias, bet ir pats mėgstamiausias mano metų laikas. Į jį telpa daug kas: ir smagus kalėdinis sujudimas, ir mano renginiai, ir publika, kurią labai myliu. Mano darbas yra penas mano dvasiai. Matyti žmonių nuostabą, girdėti jų plojimus, užsiimti kūryba man yra be galo didelė dovana. Atėjus koronaviruso pandemijai, šitos dovanos nebegavau. O ir kalbų aplink girdėjau visokių, bet baisiausia buvo šita –  neaišku, ar kada išvis begrįšime prie normalaus gyvenimo…

Kokybė: iliuzionistas M. Wizard mano, kad brangiausias dalykas pasaulyje yra laikas, tad stengiasi jį praleisti kaip įmanoma prasmingiau. Manto Wizard asmeninio archyvo nuotr.

Pernai per Kalėdas atgavau savo mylimą darbą – renginius. Ta savirealizacija man buvo didžiulė likimo dovana. Todėl šiais metais Kalėdų Senelio prašau, kad ir toliau būtų taip gera, kaip yra dabar. Jei į viską pažvelgčiau kiek filosofiškiau, manau, kad brangiausias dalykas pasaulyje būtų laikas, nes ir prarastus pinigus galima vėl uždirbti, ir suplyšusius batus naujais pakeisti, bet prarasto laiko nebeatgausime niekada. Tad Kalėdų Senelio labai norėčiau paprašyti dar trupučio kokybiško laiko. Negaliu skųstis, kad nemoku jo planuoti, bet tikrai žinau, kad, jei turėčiau daugiau, žinočiau, kur jį turiningai panaudoti. Jei po egle norėčiau matyti kažkokį materialų daiktą, tai galėtų būti gera knyga. Marko Aurelijaus ar Albert’o Kamiu. Man labai patinka gilūs, įdomūs tekstai, kurie įkvepia. Šiuo metu ypač žaviuosi stoikais. Skaitau Marko Aurelijaus, Senekos laiškus. Laikas su gera knyga  – man tobula Kalėdų dovana ir penas dvasiai.