Beveik prieš 30 metų tuometiniai Vilniaus statybos technikumo moksleiviai, būsimieji braižytojai Kristijonas Vildžiūnas ir Zigmas Butautis svajojo groti. Ne tapti žvaigždėmis, o kalbėti apie laiką, kuriame gyvena.

Šiandien garsus kino režisierius ir leidyklos „Baltos lankos“ dizaineris vėl neria į muziką. Rudenį kino teatruose pasirodys Kristijono režisuota vaidybinė kino juosta „Senekos diena“. Joje skambės iš naujo sugrotos pirmosios grupės „Šiaurės Kryptis“ dainos.

– Muzikologas Darius Užkuraitis jūsų grupę yra pavadinęs didžiausia Lietuvos roko viltimi ir didžiausiu nusivylimu. Kodėl?

Kristijonas: Šitą Dariaus frazę išgirdau vieną 1998 metų rudens naktį, oro uosto bare per radiją. Matyt, jį nuvylė, kad egzistavome taip trumpai. Ir kad išleidome tik vieną albumą.

– Kristijonai, turi išsaugojęs seną užrašų knygelę odiniais viršeliais. Joje – visa grupės istorija. Ar tai atsitiktinumas, kad susikūrėte vasario 16 dieną?

Kristijonas: 1987-ųjų vasario 16-oji buvo ta diena, kai mes pirmą kartą susirinkome į repeticiją.

Zigmas: Kadangi technikume vedėme diskotekas, galėjome patekti į repeticijų kambarį. Kristijonas visada sakydavo: jei turėčiau grupę, ji vadintųsi „Šiaurės Kryptis“.

Kristijonas: Mudu su Zigmu grupėje esame pirmieji ir paskutinieji. Tokia ir „Šiaurės Krypties“ istorija – vieni muzikantai ateina, kiti išeina. Vieni nusivildavo mumis, kitais mes nusivildavome. Gerų muzikantų, suprantančių mūsų muziką, tada buvo labai mažai.

Zigmas: Vyravo klasikinis rokas, o mes jo nenorėjome groti. Tai, ką darėme dabar galima būtų vadinti postpanku, tada visi sakė – alternatyva. Grodavome pankų festivaliuose, - tai mūsų būgnininko, kuris trindavosi su buvusios Gorkio gatvės pankais, nuopelnas.

Kristijonas: Patys klausėme vienokios muzikos, o grojome – kitokią. Kiekvienas naujas grupės narys ateidavo su savo idėjomis, savo muzikos skoniu. Vienos griežtos krypties ir neturėjome.

Zigmas: Prisimenu: mes su Kristijonu sukuriame dainos griaučius ir prasideda improvizacija. Dainos gimdavo iš jausmo. Ir nė vienos iš jų kaip reikiant neužbaigdavome.

Kristijonas: Dainų skambesys nuolat keisdavosi, nes keisdavosi grupės sudėtis. Šiais laikais groti paprasčiau, o anuomet – nei instrumentų, nei muzikantų.

Zigmas: Kaip „Senekos dienoje“ gitarą man nupirko tėvas. Vėliau, gavęs draudimo pinigus, geresnę nusipirkau pats. Tačiau ją pavogė. Turėjau dar ir garso kolonėlę. Klavišinius išmaldavome, kad nupirktų technikumo vadovai.

Kristijonas: Tuomet buvo toks požiūris: geriau jaunimas tegu groja, nei trainiojasi gatvėse.

– Anuomet buvo kieta turėti grupę?

Zigmas: Mes tikrai neturėjome būrio gerbėjų, kurie mus dievintų ar garbintų. Grojome dėl to, kad patiko, groti, dėl savęs. Tas kieta niekam nebuvo svarbu. Andrius Mamontovas trynėsi gatvėse kaip ir mes visi, o muzikantų tada niekas nevadino žvaigždėmis.

Kristijonas: Norėjome išreikšti laiką, kuriame gyvenome, o jis buvo nepaprastai įdomus. Jautėme artėjančias permainas. Ir toji vasario 16, gali būti, tiesiog sutapimas. O gal ir visai – ne?