– Sekmadienių rytais prie TV ekranų kviesite keturkojų mylėtojus, norinčius geriau susikalbėti su savo augintiniais. Gyvūnų užkalbėtoja – skamba šiek tiek magiškai. Gal iš tiesų esate truputį burtininkė?

– Kartais žmonėms, nežinantiems, kaip bendrauti su savo šunimis, atrodo, jog aš juos kažkaip užkalbu ar užburiu. „Mūsų šuo taip nesielgia… Jis netoks protingas… Ką jūs jam padarėte?“ – tokių klausimų dažnai girdžiu po savo apsilankymo. Iš tiesų jokių stebuklų čia nėra. Reikia tik mokėti teisingai su savo augintiniais bendrauti. Nes šunys yra geriausi pasaulyje kūno kalbos skaitymo ekspertai. Būkite aiškūs savo gyvūnams ir neturėsite su jais problemų.

– Ar užkalbinėsite tik šunis, o gal ir kitus gyvūnus?

– Iš tiesų tie principai, kuriais mokome šunis, tinka ir kitiems gyvūnams. Tad jei sulauksime skambučio iš šeimininkų, kurie nesusitvarko su savo katyte – skubėsime į pagalbą. Vis dėlto dažniausiai laidoje matysite šunis, nes kuo toliau, tuo labiau jie ima dominuoti mūsų visuomenėje. Tik pažiūrėkite – jau galime šunelius vestis į biurus, kavines, degalines, netgi atsirado šuniukų joga, kur žmonės sportuoja, o tuo pačiu gauna endorfinų – džiaugsmo hormonų – iš mažų aplinkui juos lakstančių šuniukų. Problema yra ta, kad ne visi šeimininkai susitvarko su savo vaidmeniu. Dauguma patiria iššūkių socializuodami šunis, nes tam, kad šuo galėtų gyventi minėtame sociume – vaikščioti į kavines ir panašiai – jis turi ramiai reaguoti į aplinką, turėti tam tikrų įgūdžių bagažą. Jei jų nėra – į pagalbą reiktų kviesti specialistus, kurie, kaip mėgstu juokauti, šeimininkus dresuotų, o šunis pamokytų.

M. Narbutaitės nuotr.

– Kaip kilo mintis rengti tokią edukacinę laidą? Ar panašias paslaugas – edukuoti nepaklusnius šunis – teikėte žmonėms ir anksčiau?

– Taip, tai mano pagrindinė veikla. Apie tokios laidos formatą Lietuvoje svajojau gana seniai – gal kokius 8–10 metų. Kaip tai atrodo? Specialistas važiuoja į namus pas realias šeimas, kurios susiduria su realiomis problemomis. Dresuotojas padeda toms šeimoms spręsti jų problemas, o tuo pačiu ir edukuoja visuomenę. Patikėkite, šunys nėra kvaili, nebent žinių trūksta jų šeimininkams.

Šunys yra geriausi pasaulyje kūno kalbos skaitymo ekspertai. Būkite aiškūs savo gyvūnams ir neturėsite su jais problemų.

Dažnai vykdavau į įvairias laidas apie gyvūnus, duodavau interviu kinologijos temomis, o vieną dieną taip sutapo, kad likimas suvedė mane su tinkamais žmonėmis, kurie pasiūlė imti ir tokią laidą visiems drauge padaryti.

– Ar užkalbėtojų komandoje bus daugiau žmonių? Ar jūsų šunys – iš prieglaudos paimtas Eltonas ir amerikiečių Stafordšyro terjeras Aasbo – taip pat turės darbo?

– Pagrindinė laidos vedėja būsiu aš, bet ne mažiau svarbūs bus ir mūsų laidų herojai – šeimininkai ir jų šunys. Žinoma, kai kuriuose epizoduose pasirodys ir mano keturkojai. Dažniau matysite Eltoną, 11 metų asistentą, kuris dažnai dalyvauja mano pamokose ir padeda tada, kai klientų augintiniai nemoka ramiai reaguoti į kitus šunis – loja ar tampo pavadį. Tokiose situacijose Eltonas – nepamainomas pagalbininkas, nes jis išmokytas ramiai reaguoti į aplinką. To savo pavyzdžiu moko ir kitus šunis.

Š. Kairytės, laidos „Gyvūnų užkalbėtoja“ autorių, G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

– Išduokite paslaptį, kaip vyks nepaklusnaus šunelio užkalbėjimo seansas?

– Per vieną laidą mes aplankysime vieną šeimą, susipažinsime su šeimininkais, kurie papasakos apie savo šunį ir savo problemas. Galbūt jis tempia pavadį ar loja ant kitų šunų, o gal šokinėja ant žmonių arba visiškai nemoka pasilikti vienas. Problemų gali būti įvairių. Susitikimo pradžioje aš stebėsiu, kaip elgiasi šuo ir kaip elgiasi jo šeimininkai, o paskui duosiu namų darbų, kuriuos jie turės atlikti per kelias savaites. Laikui praėjus, mes susitiksime antrą kartą. Aš įvertinsiu progresą, pasižiūrėsiu, kaip jiems pavyko namų darbai. Aišku, trys ar keturios savaitės tikrai nebus tas laikas, per kurį šunelis spės suformuoti naujus įpročius. Paprastai tam prireikia kur kas daugiau laiko. Tačiau jei yra noro ir valios – viskas pavyksta kuo puikiausiai.

– Savo ilgametėje praktikoje turite atvejų, kai šunys nepasidavė nei jūsų, nei šeimininkų mokymams?

– Laidoje, ačiū Dievui, tokių nepasitaikė. Tačiau gyvenime yra tekę dirbti su tokiais šeimininkais, kurie turbūt tikėjosi, kad dresuotojas yra magas, kuris pamos stebuklinga burtų lazdele ir sutvarkys jų šunį. Pasakysiu taip: be kasdienio pačių darbo tikrai jokio rezultato nebus. Tiesa, yra buvę ir tokių atvejų, kai dėl itin jautrios savo nervų sistemos ar kažkokio kito genetinio bagažo dresūrai nepasidavė ir pats šuo. Tarkime, laukinės kalytės šuniukai, nors gyveno jau pas žmones, bet vis tiek turėjo tą prigimtinį nepasitikėjimą žmogumi. Kai tas jausmas labai stiprus, nesuveikia net ir geriausia dresūra. Mūsų laidoje irgi bus viena sudėtinga herojė. Jos pavyzdžiu mes edukuosime visuomenę, kad ne visada rezultatų galima pasiekti per keletą savaičių. Ne veltui policijos kinologai savo šunis moko ne vienus metus.

– Gal turite ant savo kūno šunų dantukų „tatuiruočių“?

– Galiu parodyti visus savo randus, išsukiotus ir apkandžiotus pirštus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šunų dresuotoja – labai nemoteriška profesija, bet nustebtumėte sužinojusi, kiek daug ten moterų!

– Ar tai reiškia, kad moterys labiau supranta šunų kalbą?

– Lytis čia niekuo dėta. Galbūt joms labiau sekasi valdyti kūno kalbą, kurią gali suprasti net nuo gimimo kurčias šuo. Turėsime vieną tokį atvejį ir laidoje. Svarbiausia, kad šeimininkas gebėtų kurti šuniui emocijas – geras ar blogas – ir mokėtų dažnai persijungti tarp jų. Sakykime, šuo netinkamai elgiasi ir supykdo šeimininką, kuris ima šaukti ant jo. Keturkojis sureaguoja į balsinę korekciją, apsiramina, bet šeimininkas ir toliau lieka piktas. Tai klaida. Čia laimi tas žmogus, kuris moka iš vienos emocijos greitai persijungti į kitą, o ne tas, kurio ilgai nepaleidžia užėjęs pyktis. Jei žiūrėtume plačiau – šuo jus moko lavinti savo emocinį intelektą.

Š. Kairytės, laidos „Gyvūnų užkalbėtoja“ autorių, G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių klaidų dažniausiai daro gyvūnų šeimininkai? Ko jie nežino?

– Pirmoji klaida, kad jie nenubrėžia savo šuneliui aiškių ribų ir taisyklių. Arba tos ribos nuolatos keičiasi. Antra, jie neaiškiai komunikuoja su šunimi. Elgiasi su juo, kaip su žmogumi – kalba jam žodžiais, o ne kūno kalba. Trečia – kelia augintiniui reikalavimus, nori, kad šuniui pavyktų kažką padaryti, bet patys per mažai su augintiniu dirba. Ketvirta – šunį moko per papirkinėjimą. Aš neneigiu, kad maistą mes naudojame kaip paskatinimą mokymo metu. Iš pradžių tai leistina, bet galiausiai tie skaniukai turi atsidurti kišenėje ir būti duodami tik kaip apdovanojimas, kai šuo įvykdo komandą. O ką mes matome? Šeimininkus, vaikštančius su maistu rankose. Ir tuomet jų šunims nutinka, kaip aš sakau, asilo efektas. Šunys, kaip kokie asilai, seka paskui morką – ranką su maistu, bet vos tik maisto rankoje nebelieka – viskas baigta: šuo nebežino, ką toliau daryti. Reikėtų pradėti mokyti su maistu, o paskui slėpti jį kišenėje ir toliau naudotis savo kūno kalba – šunys kuo puikiausiai viską supras. Kitaip turėsite šunį manipuliatorių, kuris klausys jūsų tik tada, kai matys rankoje skaniuką.

Laimei, su metais įgyju vis daugiau patirties. Po truputį mokausi pasakyti ne, nes kai to nemokėjau – dažnai perdegdavau.

– Šeimoje atsirado naujas narys – gimė vaikelis. Iki tol viskas su šuneliu buvo gerai. Dabar jis pavydi, urzgia ant mažojo ir tėveliams baisu, kas bus ateityje, kai mažylis paaugs. Gal buvo galima užbėgti įvykiams už akių?

– Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje sparčiai daugėja tėvelių, kurie ima ruoštis šiam įvykiui gerokai iki vaiko gimimo. Ne vienoje šeimoje ruošėme šunis mamoms dar tik laukiantis. Ką tuomet darome? Ogi mamos perka ar pasiskolina lėles, kurios labai panašios į tikrus kūdikius. Aprengia jas išaugtais draugių vaikų drabužiais, kad tos lėlytės turėtų vaiko kvapą ir kad šuo galvotų, jog tai tikras kūdikis. Kai mama su kūdikiu sėdasi ant sofos, tai signalas šuniui, kad jis turi eiti į vietą ir atsigulti. Esu gavusi ne vieną vaizdelį iš savo klientų, kuriuose šuo net ir be komandos suprato, kaip kokioje situacijoje elgtis. Jei šuo, matydamas kūdikį, urzgia, loja, aš siūlyčiau kviesti specialistą, kuris įvertins padėtį, nustatys priežastį ir patars, ką daryti. O priežasčių gali būti labai įvairių: gal šuo loja iš baimės, gal iš susijaudinimo, o gal iš džiaugsmo, gal jis tuo savo lojimu kažką šeimininkui praneša ar kažkur jį kviečia. Yra net vienuolika skirtingų lojimo rūšių, kurių paprasti žmonės nesupranta.

– Ar galima sakyti, kad egzistuoja šunų veislės, kurios labiausiai pasižymi nedrausmingumu, ar vėlgi – tai tik šeimininkų neišmanymo problema?

– Iš tiesų veislės ne be reikalo egzistuoja. Juk kiekviena iš jų kadaise buvo išveista turint tam tikrą tikslą, kad atliktų tam tikras funkcijas. Natūralu, kad ir veislių gebėjimai pasiduoti vienokiems ar kitokiems mokymams, skiriasi. Palyginkime: darbinį vokiečių aviganį aš galiu labai daug kam paruošti, tačiau baseto toms pačioms funkcijoms – ne. Pavyzdžiui, Šiba inu, Akitos ir kiti panašių veislių šunys yra mažiausiai linkę į drausmingumą, nes jie labai savarankiški ir sprendimus priima patys. Kita vertus, vokiečių aviganiai, borderkoliai, pudeliai – tai veislės, kurios yra labai orientuotos į žmogų, į darbą su juo. Šių veislių šunys pasiduos dresūrai kur kas lengviau, nes buvo veistos tiesioginiam darbui su žmogumi. Kartais šunys net patys reikalauja būti mokomi, dresuojami. Vieni klientai man pasakojo, kad jų šuo paprastai iš dubens neėda: maisto jis nori nusipelnyti, užsidirbti – gauti jo tada, kai gerai atliks tam tikras užduotis: sėdėti, gulėti ir panašiai.

LEMPA nuotr.

– Buvo laikas, kai šunys išgydė jus nuo depresijos. O kaip dabar – ar negresia depresija, kai pagalvojate, kad nuo rudens reikės ir filmuoti edukacines laidas, ir vadovauti šunų akademijai, ir prižiūrėti savo šunis, ir dar skirti dėmesio vyrui?

– Nemeluosiu, tikrai buvo kilusių panašių minčių, kaip reikės viską suderinti. Laimei, su metais įgyju vis daugiau patirties. Po truputį mokausi pasakyti ne, nes kai to nemokėjau – dažnai perdegdavau.

O dėl nerimo?.. Dabar dėl jo išties esu labiau pasikausčiusi. Visas gyvenimo situacijas dabar priimu tokiu principu: arba jos yra malonios (geras renginys, filmas, puikūs žmonės, skani vakarienė ir pan.), arba nemalonios, bet tau naudingos ir pamokančios. Tikiu, kad turėsiu iššūkių, bet juos ruošiuosi priimti kaip sunkias, bet natūralias gyvenimo pamokas.

– Šiuo metu namuose turite du šunelius?

– Du šunelius ir katę, kurią išsirinko mano šuo Eltonas. Kadangi jis buvo draugiškas su katėmis, tai nusprendžiau sykį drauge su juo aplankyti VšĮ „Vyšnių sodas“, kuri globoja katytes. Mums bevaikštant viena savanorė atnešė parodyti tokią mažą, mielą gal šešių mėnesių katytę. Tikrai prieš eidama į šią prieglaudėlę neketinau pasiimti iš jos jokios katės. Tačiau Eltonas mažylę palaižė, tuomet ji palaižė Eltoną, o galiausiai kažkas įvyko mano širdutėje: ji išdidėjo kaip kokiam Grinčui, ašaros ėmė rinktis akyse ir aš pasakiau, kad ją imu. Taip ir padariau. Dabar Ūsytei jau aštuoneri.

– Kai prieš porą metų kalbėjomės, išsidavėte, kad labai norite ir trečio šuns, bet vyras pateikė ultimatumą: trečias šuo arba jis. Kaip manote, gal dabar – tapus gyvūnų užkalbėtoja – šis planas pavyktų? Užkalbėtumėt pradžioj vyrą…

– Sykį viena klientė pusiau juokais, pusiau rimtai manęs paklausė, ar aš dresuoju vyrus. Atsakiau jai, kad jei mokėčiau dresuoti vyrus, tai seniai būčiau milijonierė.

Š. Kairytės, laidos „Gyvūnų užkalbėtoja“ autorių, G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

– Bet pafantazuoti juk galima?

– Matote, aš nebežinau, ar šiuo momentu tikrai norėčiau trečio šuns. Juk mažyliui reikėtų skirti labai daug laiko, dėmesio. Ypač pirmaisiais jo gyvenimo metais. Gerai… Tarkime, kad visos aplinkybės sukrenta mano naudai, tuomet, koks tai galėtų būti šuo? Svarstau tarp kelių veislių. Vieną prieglaudinuką jau turiu, tad norėčiau veislinio. Kadangi mane labai žavi tam tikri šunų sportai, tai galbūt norėčiau... belgų aviganio malinua. Nepirkčiau jo Lietuvoje, o dairyčiausi užsienyje dėl geresnės genetikos. Dar viena veislė, rūpinti man šiuo metu, – Stafordšyro bulterjerai. Aš ir pati turiu amerikiečių Stafordšyro terjerą vardu Aasbo. Puikus šuo, puiki veislė, deja, visuomenėje nelabai suprasta. Dėl to labai džiaugiuosi, kad ir laidoje „Gyvūnų užkalbėtoja“ turėsime net kelis šio tipo, tiesa, neveislinius šunis. Žmonės dažnai jų prisibijo dėl plačios šypsenos. Beje, dėl Stafordšyro bulterjero, manau, neprieštarautų ir mano vyras, kuris neseniai ir pats prasitarė, kad jei jau trečias – tai nebent šitos veislės arba Cane Corso, t. y. Korsikos veislės šuo. Žodžiu, kai ateis laikas – bus matyti. Kita vertus, dažnai pagalvoju, kad gal jau man vaiko reikia, o ne trečio šuns.

– Visa, apie ką mes taip smagiai dabar kalbame, yra jūsų darbai, nors ir su maloniu hobio prieskoniu. O ką gyvūnų užkalbėtoja mėgsta veikti laisvalaikiu?

– Gerai pastebėjote, nes man darbas tuo pačiu yra ir hobis. Todėl mėgstu ne tik edukuoti kitus, bet ir mokytis pati. Nebūtinai apie šunis – apie žmonių psichologiją, psichoterapiją. Žinau tam tikrų metodų, kaip dirbti su savo baimėmis ar įsitikinimais. Taip pat domina seni geri filmai. Labai patinkantį galiu žiūrėti nors ir 20 kartų. Dar mėgstu ilgus pasivaikščiojimus su šunimis – tiek mieste, tiek gamtoje. O bevaikštant, aišku, prigalvoju jiems visokių žaidimų. Vienas iš įdomiausių ir naudingiausių – paieškos. Buvo laikas, kai labai dažnai pamesdavau namų raktus. Tai išmokiau savo šunį Aasbo rasti daiktus pagal mano kvapą. Sykį jis mane išgelbėjo: surado miške pamestus mano automobilio raktus!