– Didžiausi sveikinimai žmogui-orkestrui. Pataisykite, jei klystu, bet jūsų žinioje – ir TV3 kulinarijos laida „La maistas“, ir Gian Lucos kulinarijos studija, ir mokymai, šventės, knyga, labdara?

– Neklystate, neklystate. Ačiū, ačiū…

– Kaip praėjo šventė? Tikriausiai traukiniu niekur nevažiavote?

– Tai jau ne… Ėjome visi švęsti į „Betono fabriką“. Susirinko apie 100 žmonių, grojo nuostabūs muzikantai. Visi šokome, dainavome, bendravome. Spalio 19-ąją, ketvirtadienį, gimtadienį atšventėme su vaikais ir močiute, o penktadienį jau siautėme su draugais. Šįkart maisto pats negaminau. Pasamdžiau žmones, kurie vagonėliuose kepa skanias picas, o užkandukus gamino mano komanda. Nereikėjo pačiam eiti iš proto – galėjau ramiai džiaugtis švente.

– Kai šventėte savo 35-ąjį gimtadienį, maistą šventei gaminote pats. Ar prieš penkerius metus tos savo svajonių komandos dar neturėjote?

– Buvo buvo, tik mažesnė… Ir dar ne tokia organizuota, kad galėtų tokiam skaičiui žmonių suruošti vaišes. Dabar jie jau tokie geri, kad dirba patys. Savarankiškai. Net geresni už mane! Leidžia man atsipalaiduoti.

– Kas naujo per tą laiką įvyko jūsų asmeniniame gyvenime, darbe, kulinarijos šou „La maistas“?

– Didžioji šeimos naujiena – gimė dukra Martyna (dabar jai penkeri). Nepamirškime, kad tuo laiku buvo ir pandemija! Darbe? Atnaujinome ir padidinome kulinarijos studiją. Televizijoje? „La maistas“ iš 20 minučių kulinarijos šou tapo valandos trukmės laida, rodoma kiekvieną sekmadienio rytą. Anksčiau veiksmas vykdavo tik televizijos studijoje, o dabar su filmavimo komanda keliaujame į svečius pas Lietuvos žmones. Kiekvieną kartą jie mane labai nustebina. Jaučiuosi vis geriau pažįstantis jūsų kraštą.

– Prieš penkerius metus, duodamas gimtadienio interviu, sakėte, kad jaučiatės storesnis, bet ne senesnis. O dabar?

– Cha… Dabar jaučiuosi gerokai liesesnis, bet senesnis. Kur tas senumas atsispindi? Na, pradėjau sakyti: „O mano laikais...“ Darbuotojai iš manęs labai juokiasi, nes beveik visi už mane jaunesni. Gerai, kad jauni – neleidžia ir man pasenti.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Jei savo jubiliejų būtumėte šventęs Italijoje, ar šventinis meniu būtų buvęs toks pats?

– Neįsivaizduoju savo šventės be mėsos. Turbūt būtų buvę daug kiaulienos ant grilio. Ten klimatas leidžia, o Lietuvoje labai lyja – spalio pabaigoje nepagrilinsi.

– Turėjote 100 gimtadienio svečių. Kiekvienas, reikia manyti, atnešė ir dovanų. Ar jau visas išpakavote?

– Oi, ne… Tikrai dar ne visas: žiūrinėju jas po trupučiuką, kad ilgiau turėčiau to malonumo. Tiesa, su draugais sutarėme, kad kursime piniginį fondą kelionei. Norime su šeima, vaikais keliauti į Londoną, dar – į Japoniją. Žiūrėsime, kaip pavyks.

– Į Lietuvą pirmą kartą atvykote 2004-aisiais?

– Taip. Vykau į misiją su saleziečių bendruomene, vaikais iš Jaunimo centro. Visam laikui apsigyvenau Lietuvoje 2008-ųjų birželio 6 d. Pirmąkart atvykęs išbuvau čia aštuonis mėnesius. Visko tada patyriau: ir smagių, ir kurioziškų situacijų, kai įsėsdavau į mikriuką ir nežinodavau, kur jis mane veža.

– Išgyvenote! Ne tik išgyvenote, bet grįžęs antrą kartą į Lietuvą dar ir kaip prasimušėte! Pats stebitės, kad Italijoje galbūt nebūtų taip gerai pavykę. Dėl to išspręsti mano rebusus, manau, nebus sunku. Pasiūlysiu situacijų, iš kurių turėsite išsisukti.

........................

– Vedate kulinarijos šou „La maistas“. Įsivaizduokite, kad, likus kelioms minutėms iki filmavimo, neatvyksta jūsų svečias. Ką darote?

– Ogi visiškai nieko… Gaminu sudėtingesnį patiekalą pagal ilgesnį receptą, išsamiau žmonėms apie jį papasakoju, nes turiu daugiau laiko. Streso? Tikrai nejaučiu: juk už manęs – puiki profesionalų komanda su laidos prodiusere Elena Karaliene priešakyje. Drauge dirba ir Mindaugas Rainys, kiti, turintys ilgametės patirties televizijoje, tad tikrai nematau, dėl ko turėčiau jaudintis.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Vedate kulinarijos mokymus. Į juos ateina mokiniu apsimetęs profesionalas, kuris nori jus kitų žmonių akyse pažeminti...

– Ai, taip dažnai būna. Netgi dažniau, nei jūs galvojate. Yra toks tipas žmonių Lietuvoje, kurie šitaip elgiasi. Menkina kitą, kad patys geresni atrodytų, geriau jaustųsi. Į juos reaguoju su šypsena. Tiesa, iš pradžių būna nejauku, bet stengiuosi labai mandagiai elgtis. Juk renginio metu esu atsakingas už visus: ir tuos, kurie gerai elgiasi, ir tuos, kurie –  blogai. Stengiuosi, kad mokymų metu nekiltų jokių konfliktinių situacijų, o gelbsti mandagumas ir humoro jausmas. Kai viskas baigiasi, dėkoju Dievui ir tikiuosi, kad tas žmogus daugiau čia nebegrįš.

Dabar jaučiuosi gerokai liesesnis, bet senesnis. Kur tas senumas atsispindi? Na, pradėjau sakyti: „O mano laikais...“

– Turite savo ledainę. Įsivaizduokite, kad vieną dieną kažkoks nedorėlis į jūsų ledus slapčia prideda kažkokių karčių ingredientų. Kyla skandalas – kartūs ledai!

– Cha cha cha… Tokios situacijos dar nebuvo. Matote, prieš pradėdamas jais prekiauti, aš pirmas jų paragauju. Jei kažkas blogai – liepiu gaminti iš naujo. Jei neskanūs – tiesiog išimame juos iš prekybos. Vieną dieną – tai buvo baisiausia per visą ledainės istoriją – sulūžo kameros su visais ledais. Teko užsidaryti ir viską gaminti iš naujo.

Tačiau iš jūsų pateiktos situacijos tiesiog neįmanoma išsisukti. Turbūt tektų visų labai atsiprašyti...

– Rengiate šventinius pietus jubiliatui, kuriam sukanka 80 metų. Senjoras – didelis lietuviškų patiekalų mėgėjas ir prašo jūsų pagaminti 80 lietuviškų valgių: lygiai tiek, kiek jam sukanka metų...

– 80 lietuviškų patiekalų?! Vienas nesugalvočiau, pavyktų daugių daugiausia penkiolika... Tačiau jei su savo komanda – manau, imčiausi.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Turite pamaitinti karius kareiviška koše. Per neapdairumą ji prisvyla, valgyti nebeįmanoma. Visi alkani, pikti…

– Siųsčiau į kebabinę savo komandą, kad ji nupirktų visiems kebabų. Ačiū Dievui, taip dar nebuvo. Kaip esu susijęs su Lietuvos kariuomene? Matote, būdamas užsienietis, aš negaliu tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Todėl sugalvojau būdą, kaip galėčiau kitaip prisidėti prie jos gerovės. Kai vyksta kažkokios didesnės ar mažesnės karių pratybos, galiu dalyvauti jose gamindamas maistą. Ne visada būna košė. O jei ji – tai ne kokie paprasti grikiai, bet kažkas įdomiau, tarkim, rizotas su moliūgais ir pan. Esame karius maitinę ir sriuba, ir mėsa su garnyru. Visaip.

– „CARPE DIEM. Angelų įkvėpti itališkos virtuvės receptai“ – pirmoji virtuvės šefo Gian Lucos Demarco kulinarijos knyga! Vyksta susitikimas su skaitytojais. Vienas piktai baksnoja į knygą ir sako, kad receptai prasti – neįmanoma jų pagaminti. Beje, ar tikite angelais?

– Absoliučiai. Matote, maldoje yra tokie žodžiai: Tikiu Dievą Tėvą – regimosios ir neregimosios visatos kūrėją…“ Todėl angelais labai tikiu, einu sekmadieniais su šeima į šv. Mišias. Dėl prastų receptų? Nesąmonė. Taip nėra. Prieš išleisdamas knygą siunčiau visus savo receptus moterims, kurios nemoka gaminti. Davėme joms pabandyti ir paskui modifikavome receptus pagal jų komentarus, kad visoms šeimininkėms būtų aišku ir paprasta. Pavyzdį ėmiau iš Beatos Nicholson. Ji man sakė, kad visuomet, prieš leisdama knygą, išbando joje esančius receptus. Ar bus antroji knyga? Tikiuosi, kad taip. Tik reikia atrasti jai laiko.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Ruošiatės savo 40-mečio vakarėliui. Planuojate grilinti mėgstamus jaunienos kepsnius, bet staiga šalia vietos, kur vyks šventė, pasirodo mitinguotojai su plakatais: „Leiskite gyvūnams gyventi!“, „Jie irgi jaučia skausmą!“.

– Ką darau? Na, visų pirma, padėkoju už nuomonę, bet saviškės nekeičiu. Bandau paaiškinti, kad kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę. Kartais į mano studiją irgi ateina žmonių, kurie užsisako patiekalų su mėsa, o paskui piktinasi ir bamba, kodėl su mėsa. Mano galva, kiekvienas galime likti prie savo įsitikinimų. Jei žmogus nori būti vegetaras – tegul: ne mano reikalas jam aiškinti, kaip jis turi gyventi.

– Ar skaitėte vaikystėje pasaką „Ali Baba ir 40 plėšikų“? Tai štai – jus pagrobia 40 plėšikų ir prašo tapti jų virtuvės šefu. Ką darote?

– Suderinu sutartis ir kainas! Kam ginčytis, jei jau esi pagrobtas? Kokias dvi savaites maitinsiu juos normaliai, o paskui taip apnuodysiu, kad nė vienas nebegrįš namo. Tuomet aš būsiu vienintelis plėšikas ir visi jų lobiai atiteks man.

– Biblijoje 40 – magiškas skaičius. Jėzus pasninkavo dykumoje tiek dienų, Mozė 40 metų vedžiojo žydus po dykumą. Esate pleputis, o jei reikėtų tylėti 40 dienų?

– Padaryčiau. Ne pirmas kartas. Jau esu tylėjęs… Turėjau tokią dykumą pas brolius pranciškonus, bet jau seniai. Dabar, kai yra šeima, vaikai, kartais būtų neblogai, kad būtų tokių tylos dienų.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Atsibundate vieną rytą savo namuose ir suprantate, kad girdite savo žmonos mintis…

– O Dieve, kaip tai būtų baisu! Aš bėgčiau, tikrai bėgčiau… Ar žinote, kiek ji mąsto? Geriau jau nenorėkite žinoti. Jos galva visą laiką kažkuo užimta. Tuo metu aš – atsipalaidavęs žmogus. Apie ką ji mąsto? Nežinau. Jos mintys per greitai bėga. Galima sakyti, kad aš mąstau kaip dyzelis, o žmona – kaip benzininis variklis!

„La maistas“ iš 20 minučių kulinarijos šou tapo valandos trukmės laida, rodoma kiekvieną sekmadienio rytą.

– Vaikai prašo tėvelio nupirkti arklį. Nori jį auginti balkone kaip Pepė Ilgakojinė.

– Toks įvykis buvo. Vaikai jau prašė manęs arklio. Sakiau, kol nebus pakankamai erdvės, arklio nekankinsime. Vietoj to nuvežiau juos visus pajodinėti į Belmontą. Metus vykdavome ten kartą per savaitę. Tačiau arklio į namus neįsileidau. Neseniai įsigijome mažą labradoriukę, pavadinome ją Erni nuo itališko vardo Ernestė.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Dauguma italų – neblogi slidininkai. Grįžtate atostogų į Italiją, vykstate į kalnus, išsirenkate pačią sudėtingiausią trasą ir staiga supantate, kad, gyvenant lygumų Lietuvoje, įgūdžiai dingo.

– Tai neįmanoma! Italui slidinėti – kaip dviratį minti. Gal tik kojytės truputį labiau drebėtų. Nuo vaikystės užsiimu šiuo sportu. Kai apsigyvenau Lietuvoje, kokius trejus metus dirbau antruoju Lietuvos biatlono rinktinės treneriu, vykdavau drauge į treniruočių stovyklas, varžybas. Ir dabar tebesu tos šeimos narys. Kad išėjau, dar nereiškia, kad man neberūpi. Tiesiog turėjau pakeisti gyvenimo būdą, kad galėčiau būti vyras ir tėvas. Mano vaikai – irgi puikūs slidininkai. Tačiau mažoji Martyna vis tiek pati greičiausia. Kiekvienais metais bent savaitei vykstame slidinėti į Italiją. Paprastai kalėdiniu laikotarpiu. Ar pats mokiau vaikus? Oi, ne, samdžiau instruktorių, kad nesugadinčiau santykių su jais.

– Itališku papročiu Kalėdų eglutę puošiate gruodžio 8-ąją, bet jūsų šeima nerašytu lietuvišku papročiu norėtų ją puošti jau lapkričio pradžioje...

– Čia pataikėte. Jei Eglė su vaikais galėtų, pradėtų ją puošti jau vasarą. Ar leidžiu? Aišku, leidžiu: juk labai smagu.

TV3, G. L. Demarco asmeninio archyvo nuotr.

– Ir paskutinis jūsų išbandymas: Kalėdų rytą atsikeliate ir žiūrite – ogi įvyko stebuklas: jūs – moteris…

– Cha cha cha… Žvengčiau. Būtų labai juokinga. Aš gal per ramaus būdo, kad būčiau moterimi. Moterys per daug dirba. Net nežinau, ką daryčiau. Turbūt pulčiau prie veidrodžio pasižiūrėti, ar graži.

– Ko sau palinkėtumėte tiek praėjusio gimtadienio, tiek ir artėjančių Kalėdų proga?

– Rasti pusiausvyrą tarp darbo ir privataus gyvenimo. Ir dar… kad būčiau ne tik tėvas policininkas, ne tik tėvas auklė, bet ir tėvas, pas kurį vaikai drąsiai kreiptųsi pagalbos ir patarimų, jei turėtų bėdų.