Siūlau Gailei sugrįžti mintimis į Kubą ir pažaisti smagų asociacijų žaidimą.

– Kuba?

– Laisvė. Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų. Prieš skrisdama šokti į Kubą, apie ją žinojau nemažai, nes tiek Venesuela, kurioje ilgą laiką gyvenau, tiek ir Kuba, yra komunistinės. Abi bendradarbiauja. Venesueloje daug gydytojų, atvykusių iš Kubos, nes ten medicinos lygis tikrai aukštas. Žinojau, kad seniau daug žmonių bandydavo valtelėmis bėgti iš Kubos, norėdami patekti į Venesuelą ar Majamį. Žinojau, kad ten sunkus gyvenimas, bet tikrai nesitikėjau, kad toks sunkus…

Kai sekmadienio vakarą įsijungiu TV3 ir žiūriu „Salsamanus“, kiekvieną sykį patiriu tuos pačius jausmus, kaip ir būdama Kuboje, – lygiai taip pat jaudinuosi prieš kiekvieną ne tik savo, bet ir draugų pasirodymą. Žiūriu ir išgyvenu lygiai tą patį, ką matau per televizorių.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Salsa?

– Ir vėl laisvė. Venesueloje teko šokti salsą, bet kitaip. Ten vyksta vakarėliai, kurių metu šokama merengė, regetonas, salsa, bet tikrai ne kubietiška, kokios mokėmės mes.

Iš pradžių, kai Lietuvoje pradėjome eiti į salsos pamokas, galvojau, kad čia man bus labai lengva. Tačiau kuo daugiau gilinausi į kubietišką salsą, tuo labiau supratau, kad yra ir kitų elementų, kurie būtent ir sudaro kubietišką salsą. Joje yra ir rumbos, ir ča ča ča, ir sono, ir dar kitų ritmų, apie kuriuos niekada nebuvau girdėjusi. Žodžiu, susiklostė tokia situacija – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių!

Šiandien jau drąsiai galiu teigti, kad kubietiška salsa – visiškai atskiras šokio žanras. Jei įdomu, šiek tiek perbėgsiu per jos istoriją. Patys kubiečiai jos salsa net nevadina: kur kas dažniau – kazino arba timba. Kubietiškos salsos pirmtakas yra sonas. ( Son cubano yra mišrus muzikos žanras, jungiantis Ispanijos ir Afrikos kilmės elementus, – past.) Paskui jis perėjo į rumbą, ča ča ča, vėliau – į mambo. Kai į Kubą ėmė plūsti turtingi amerikiečiai, kurti čia savo laivalaikio rezidencijas, lošti kazino, būtent jie ir tapo salsa kazino pradininkais – šoko salsą lošimo namuose.

Patys kubiečiai, kaip įsitikinome ten nuvykę, nešoka vien salsos kazino: į tą šokį jie prideda ir rumbos, ir ča ča ča, ir mambo elementų, kurių visuma ir sudaro kubietišką salsą.

Tarp mūsų poroje buvo visko: ir cunamių, ir nesusipratimų, ir pykčio, ir meilės. Tačiau viskas, kas buvo, buvo tikra.

– Oddebi?

– Sabor. Tai ispaniškas žodis, kuris verčiamas – skonis, skanumynas. Mano partneris Oddebi Kuboje – žvaigždė. Man pasisekė: šokau su vienu iš aukščiausią statusą Kuboje turinčių šokėjų. Jo tėvai – Nacionalinės šokių premijos laureatai. Jie netgi turi savo teatrą, kuriame Oddebi dirba choreografu. Būdavo, mes šokame gatvėje savo šokį ir žmonės jį atpažįsta, sako man, kad turiu be galo gerą partnerį. Aišku, žiuri vertindavo ne jį ir netgi ne mūsų porą, o labiau mane: juk aš čia turėjau išmokti šokti salsą! Kadangi Kuba, kaip ir kitos komunistinės šalys, daug investuoja į kultūrą, kas antras komisijos narys būdavo jei ne šokio, tai bent jau muzikos mokytojas.

Didžiausia bėda, kad aš ir Oddebi laiko vienas kitą geriau pažinti turėjome nedaug. Iššūkis abiem buvo ir skirtingos kultūros, prie kurių  teko derintis. O juk norėdamas sukurti kažką gražaus turi apnuoginti sielą! Suėjus dviem skirtingiems žmonėms į porą, kyla emocijų bangos, o jei laiko, skirto vienas kitam pažinti, yra nedaug, tos bangos darosi dar didesnės! Todėl mūsų poroje buvo visko: ir cunamių, ir nesusipratimų, ir pykčio, ir meilės. Tačiau viskas, kas buvo, buvo tikra. Esu Oddebi be galo dėkinga už bendrystę, už viską, ko jis mane išmokė.

Ar jis nesirgo žvaigždžių liga? Taikliai paklausėte. Buvo jos požymių. Galbūt todėl, kad Oddebi – vyresnės kartos atstovas, jo labai stipriai išreikštas vyro mačo momentas. Anot jo, vyras pasako ir moteris klauso. Tačiau aš juk atvykau iš Lietuvos, iš lietuviškos mokyklos, kur moterys irgi turi savo žodį. Todėl būdavo momentų, su kuriais jis labai sunkiai susitaikydavo.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Pergalė?

– Laimė. Kalbėdama turbūt ir vėl apsiašarosiu. Aš jau dabar laiminga! Vien dėl tos kelionės ir dėl tų žmonių, kuriuos ten sutikau. Visada buvau ir esu žmogus, kuris nemoka konkuruoti. Mąstymas, kad galiu būti geresnė už kitus, man netinka, nuo jo man negera, nelinksma…

Jaučiuosi gerai, kai gera visiems, kai visiems pavyksta parodyti savo geriausią rezultatą. Tada ir man smagu, o kai man smagu, tuomet ir šokti sekasi gerai. Žodžiu, apie pergalę šokdama tikrai negalvojau. Maniau, jei iškrisiu, tuomet keliausiu po Kubą arba padėsiu savo draugams, likusiems projekte. Beje, Jurgitą Jurkutę kubiečiams aš iš karto pristačiau kaip „Mis Lietuvą“, nes Lotynų Amerikos kultūroje grožio konkursai – vienas svarbiausių įvertinimų. Mindaugas Stasiulis juokais sakė, kad nepadėčiau konkurentei. Tačiau man atrodo, kad nė vienas iš mūsų nekonkuravo. Gal aš klystu? Gal šiuo klausimu esu labai naivi?! Tačiau tikrai to nejutau: kiekvienas kūrėme, kaip jautėme, ir tuomet pavykdavo labai įdomūs ir visiškai skirtingi numeriai. Žiūrovai finale galės nuspręsti, kuris juos sužavės labiausiai.

– Aktorystė?

– Santykis. Sakyčiau, kad projekte man padėjo tiek aktorystė, tiek ir venesuelietiška gyvenimo patirtis. Kol statydavome šokio choreografiją, susikurdavau galvoje istoriją – koks būtų mano santykis su partneriu, ką noriu papasakoti šiuo šokiu ir pan. Norėjau, kad mūsų pasirodymas, visų pirma, būtų gyvas, tikras, nes menas juk ir yra emocija, o ne  taisyklingai atlikti žingsneliai.

Aktorystė šiandien yra mano darbas. Kai gyvenau Venesueloje, buvau įstojusi į gerą universitetą, studijavau architektūrą, bet nebaigiau. Norėjau būti aktore. Kadangi Venesueloje menas laikomas pomėgiu, ten neįmanoma studijuoti aktorystės. Todėl baigiau vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas režisierių Oskarą Koršunovą. Šiandien vaidinu jo teatre, kai būna proga – filmuojuosi kine, serialuose tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje. Pernai platformoje „Amazon Prime Video“ išleidome labai didelį serialą, kuriame vaidinau. Mano vaidmenys? Be galo skirtingi. Nuo komedinių fyfų, feminisčių iki tragediją išgyvenančių itin jautrių moterų.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Baleto bateliai ir smuikas?

– Šeima. Turiu nuotraukų iš vaikystės ir su baleto bateliais, ir su smuiku. Smuiką kartais ir šiandien paimu į rankas. Būna etapų, kai labai jo pasiilgstu. Tada paprašau tėčio pamokų, jis mane pamoko, bet kai horizonte atsiranda kitų darbų, noras groti vėl kažkur dingsta.

Per karantiną bandžiau dar ir piešti – nelabai pavyko. Daugiau šoku ir groju. Dar rašau. Mokiausi kino scenarijaus rašymo, svajoju vieną dieną sukurti kažką savo.

– Gyvūnas?

– Liūtas arba šuo. Mano Zodiako ženklas yra Liūtas. Riaumoju visą laiką!

Dar norėčiau būti panaši į savo buvusią šunytę Čarą – mažytį auksaspalvį retriverį, maišytą su kokerspanieliu. Kai buvau vaikas, labai norėjau suaugti ir būti šuniuku, nes šuniukai man atrodė nuostabiausi sutvėrimai pasaulyje: linksmi, gražūs, niekam nesuteikiantys liūdesio. Šiuo metu šunelio, deja, neturiu, nes labai daug keliauju.

– Maistas?

– Kefyras. Aš labai mėgstu kefyrą, kiekvieną rytą jį geriu. Aišku, Kuboje jo nebuvo. Vietiniai maitinasi labai skurdžiai, nors mes maisto deficito, būdami Kuboje, tikrai nejautėme: valgėme ryžius, pupeles, kiaulieną. Ten ji ypač skani. Gal dėl to, kad kiaulytes vietiniai šeria žmonių maisto atliekomis.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Havana?

– Prakaitas. Jokių ekskursijų Kuboje neturėjome: visą laiką dirbome. Kartą buvau nuėjusi į Alicios Alonso baleto trupės treniruotę pažiūrėti, kaip ji vyksta, o visą kitą laiką praleisdavome repetuodami. Ar neapmaudu, kad neteko pavažinėti po šalį, susipažinti su kubiečių kultūra? Mes ją pažinome! Daugiausia per žmones. Tai kur kas geresnis ir tikresnis susipažinimas nei bet koks kitoks. Žmonių dėka aš pažinau tikrąją Kubą – gal daugiau ne kaip vietą, o kaip sielą.

– Traumos?

– Nugara. Turiu tris beveik išvaržas. Buvo laikas, kai gydytojai man sakė, kad negalėsiu šokti, avėti aukštakulnių… Dėl savo nugaros problemų privalau sportuoti kiekvieną dieną, daryti specialius pratimus. Jei atvirai – prieš prasidedant „Salsamanams“, labai ruošiausi, tiksliau, ruošiau didesniam fiziniam krūviui savo nugarą. Apie tą problemą iš karto pasakiau ir savo partneriui. Labai džiaugiuosi, kad viskas praėjo puikiai ir be traumų. Išmokau saugoti save. Kai einu sportuoti ar kažkaip kitaip aktyviau leisti laiką, nebijau užsibrėžti ribų, pasakyti sau ne. Puikiai jaučiu savo kūną, todėl „Salsamanuose“ man nebuvo jokių problemų: ko negalėjome padaryti fiziškai, tą apžaidėme.

Raumenys? Aišku, kad skaudėjo, bet argi tai trauma? Juos skaudėjo visiems. Vaistų gerti man neteko. Beje, kadangi ten vaistai – didelis deficitas, vežiausi jų nemažai. Paskui visus palikau vietiniams, kad turėtų.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Spalva?

– Rožinė arba geltona. Kuboje aš buvau rožinė arba leopardinė. Žodžiu, leopardinė barbė.

– Šalis?

– Lietuva. Lietuvoje – saugu, ramu ir gera, o Venesueloje, kad ir kaip būtų nuostabu, gyventi nelabai įmanoma. Ten pastatė XXI a. socializmą – komunizmą. Dabar situacija, sako, pagerėjo, bet iš tiesų tai ne. Daug mano draugų paliko šalį, o tie, kurie liko, labai gerai gyvena, nors galimybių turi nedaug.

Aš pati kartais nesijaučiu sava nei ten, nei ten. Arba priešingai, jei lietuviai mane prima – tuomet galiu būti šimtaprocentinė lietuvė.  Venesueliečiai mane tikrai priima kaip visišką venesuelietę. Labai tuo didžiuojuosi.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Posakis?

– Mama. Mano mama (Gailės mama – Rūta Railaitė-Butvilienė yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės direktorė, – aut. past.) turi daug gerų posakių. „Vieną dieną mes visi miegosime savo vaikystėje“, – sakydavo man ji, kai aš norėdavau miegoti ir neiti į mokyklą. „Jei skauda, vadinasi, gyva“ – kitas jos auksinis posakis. Tačiau geriausias turbūt šis: „Senatvėje prisiminsi viską ir kaifuosi.“ Jis labai tinka „Salsamanų“ projektui. Faktas, kad visą gyvenimą prisiminsiu patirtis Kuboje ir nuo to kaifuosiu.

Salsa – ne tik judesiai ar kojų žingsneliai. Tai šokis apie laisvę.

Mano santykiai su mama nuostabūs. Kaip ir su tėčiu. Dabar jie gyvena per gatvę nuo manęs Vilniuje. Kai man truputį liūdna arba nėra energijos, jaučiuosi sutrikusi, einu pas mamą į darbą ir žiūriu spektaklį iš už kulisų. Paskui gyvenimas ir vėl atrodo gražus.

– Hobis?

– Salsa. Grįžusi į Lietuvą nenorėjau prarasti įgūdžių, todėl drauge su J.  Jurkute toliau tęsiame mūsų salsos kelionę, lankome kubietiškas diskotekas. Aš viena sekmadieniais dar einu ir į sono pamokas. Sonas yra visų Lotynų Amerikos ritmų tėvas. Galima sakyti, kad „Salsamanai“ mums abiem padėjo atrasti naują hobį, naują pasilinksminimų sritį. Kita vertus, man viskas yra įdomu – nuo skaitymo iki filmų, spektaklių žiūrėjimo, ypač tų, kuriuose vaidina mano draugai.

– Ateitis?

– Linksma. Kur save matau po penkerių metų? Nesvarbu, kur. Labai norėčiau būti mylima ir su vaikais. Šaukiu į visatą, kad mane išgirstų: mylima vyro ir su vaikais!

Vyras? Nesvarbu, kokios tautybės, tik kad labai mane mylėtų! Aišku, venesueliečiai šiltesni, aiškiau rodo savo jausmus. Lietuviai? Jie kuklesni, lėtesni ir, pasakyčiau, per daug mąstantys, bet kažkuo man vis tiek labai patinka.

L. Griciaus, A. Lygnugario, G. Butvilaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Pasiūlymas?

– Ateikite šokti. Ypač vyrai – jų mums labai trūksta. Žinoma, kviečiu ir moteris. Visus tuos, kurie nori pajusti laisvę, – tokią, kokią mes, salsamanai, jautėme Kuboje. Ten būdami supratome, kad salsa nėra tik judesiai ar kojų žingsneliai. Tai šokis apie laisvę. Kai salos žmonės nori pasijusti laisvi, jie tiesiog šoka salsą. Tuo metu kubiečiai gali pamiršti apie savo situaciją, bėdas ir jaustis laisvi. Nors Kubos gyventojai neturi ir niekada neturėjo tikros laisvės, jie ją jaučia viduje. Mes tai pajutome. Lietuviai, priešingai, turi išorinę laisvę, bet daugelis galbūt nemoka jos patirti. Šokis šiuo atveju tikrai padėtų.