Nerasite pikanterijų

Rugpjūčio pabaigoje Vilniuje, Lukiškių aikštėje, įsikūrusioje vasaros skaitykloje "Vilnius skaito" surengtame knygos pristatyme buvo laukiamas kiekvienas norintysis pažinti išskirtinę kino pasaulio asmenybę Šarūną Bartą, sužinoti, kaip G.Baikštytei pavyko atskleisti šio kūrėjo asmenybę, gyvenimą.

Vis dėlto neatvyko laukiamiausias svečias – režisierius Š.Bartas. Nebuvo jo ir Vilniaus knygų mugėje. Spėlioju – o gal dėl #MeToo skandalo?

"Tikrai ne! – kategoriškai paneigia pašnekovė. – Kai vyko knygų mugė, Šarūnas buvo išvykęs ilgų atostogų. Po alinančių filmavimų jam būtina susigrąžinti jėgas ir sveikatą. O per "Vilnius skaito" pristatymą buvo vėl sunegalavęs. Dirbdamas Šarūnas savęs absoliučiai netausoja, tad ir jo sveikata nėra pati geriausia, bet kitaip jis nemoka."

Pradėjus rašyti knygą, #MeToo banga dar nebuvo pasiekusi Lietuvos. "Savo knygose neieškau kažkokių pikantiškų dalykų ar apie jų herojus kuriamų skandalų. Tegul apie tai postringauja mūsų geltonoji spauda, jei daugiau neturi apie ką rašyti, – sako G.Baikštytė, ir gyvenime, ir savo knygose pasižyminti didele vidine kultūra ir inteligencija. – Tik Eimunto Nekrošiaus paklausiau, ką jis apie #MeToo galvoja. "Taip buvo per amžius, taip ir bus. Tik anksčiau apie tai mažiau kalbėdavo, gal tik iš ausies į ausį... Ta tema praeis", – kalbėjo E.Nekrošius."

Prancūzai Šarūną Bartą garbina, vadina jį vienu iškiliausių pasaulinio garso režisieriumi, ragina mus didžiuotis, kad tokį turime, o Lietuvoje apie šį kino menininką nebuvo nė vieno leidinio.

Apie dirbtinai sukeltą skandalą, palietusį jos knygos herojų, garsi aktorė ne kartą yra išsakiusi savo požiūrį. "Tai kažkokia raganų medžioklė, tik vykstanti ne viduramžiais, o šiais laikais. Kaip gali feisbuke žmogų nuteisti keletas merginų?! Niekas neįrodė seksualinio priekabiavimo fakto, tačiau visuomenė jį jau pasmerkė. O kas sekė po to, kai Š.Bartas pasirodė ant "Žmonių" žurnalo viršelio? Puolimas – esą vos ne prievartautoją dedate ant viršelio. Tą puolimą ir aš pajutau."

Po knygos pristatymo Knygų mugėje pasidalijusi įspūdžiais savo feisbuko paskyroje, G.Baikštytė sulaukė pikto laiško. "Viena mergina apkaltino, neva aš ginu prievartautoją, dar rašau knygą apie jį – kaip drįstu taip elgtis?! – perpasakoja nemalonų turinį. – Šarūnas viską, kas vyksta, puikiausiai supranta. Bet dirba toliau, pradėjo kurti naują filmą."

Užpildė informacijos spragą

G.Baikštytė šiandien tik dar tvirčiau žino: jos pasirinkimas rašyti knygą apie vieną ryškiausių ir žinomiausių pasaulyje lietuvių režisierių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Š.Bartą buvo teisingas ir laiku.

"Prancūzai Š.Bartą garbina, vadina jį vienu iškiliausių pasaulinio garso režisieriumi, ragina mus didžiuotis, kad tokį turime, o Lietuvoje apie šį kino menininką nebuvo nė vieno leidinio, interviu – taip pat ne tiek jau daug. O juk režisierius – Lietuvos kino ambasadorius, nuolat pristatantis savo filmus prestižiniuose kino festivaliuose ir garsinantis Lietuvos vardą pasaulyje. Tai ir buvo svarbiausia priežastis, paakinusi rašyti knygą apie Š.Bartą", – aiškina knygos genezę autorė.

Čia nerasite išsamios Š.Barto filmų analizės ar jų vertinimo – autorė jaučia atsakomybę, kad nėra kompetentinga analizuoti režisieriaus sukurtus filmus ir palieka tai profesionalams. Š.Barto gyvenimo studija parašyta tarsi autorės pokalbis su savo herojumi.

Prezentacija: Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje įvykusiame literatūros festivalyje "Open Books" naujausius kūrinius pristatė 30 lietuvių rašytojų, tarp jų – ir G.Baikštytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Rengiant knygą G.Baikštytei teko ne kartą lankytis Paryžiuje, kur režisierius dirba daugiausia, bendrauti ir su juo pačiu, ir su jo šeima, bendradarbiais, draugais. Tarp pašnekovų buvo ir žymūs prancūzų kino menininkai – režisierė Claire Denis, aktorius Alexas Descas, kino operatorė Agnes Godard.

Sunkiausia buvo susitarti dėl pokalbių laiko su pačiu Š.Bartu, tačiau susitikus režisierius noriai dalijosi prisiminimais. "Apskritai jis labai įdomus pašnekovas!" – žavisi knygos autorė.

Idėja rašyti apie talentingąjį kino kūrėją G.Baikštytei kilo dar tuomet, kai buvo išėjusi tik pirmoji jos knyga "Rimo Tumino sodas".

"Sutikdama Š.Bartą vis užsimindavau, kad reikia parašyti apie jį. Pasiūliau iš pradžių paskaityti knygą apie Rimą Tuminą. Paskaitė, patiko, sutiko, kad rašyčiau knygą apie jį", – prisimena G.Baikštytė.

Įpareigojanti atsakomybė

Įgyvendinti idėją ėmėsi 2017-aisiais. Kaip ir kiekvienai knygai, šios atsiradimui kruopščiai ruošėsi.

"Yra greitai kepančių knygas, bet aš – ne iš jų, – tikina knygų "Rimo Tumino sodas", "Gyvenimas kaip teatras" ir "Š̌arū̄nas Bartas: kai gyvenimas tampa kinu" autorė, šiandien jau galinti apibendrinti: – Prie kiekvienos savo knygos dirbu ilgai: iš pradžių ruošiuosi, renku medžiagą, po to derinu susitikimus su knygų herojais, jų aplinkos žmonėmis, šifruoju pokalbius, rašau, redaguoju, ir galop vyksta parengiamieji išleidimo darbai."

Taigi ir sėdant prie knygos apie Š.Bartą rankraščių visų pirma laukė vadinamieji namų darbai...

"Knygos autorė jautriai ir atsargiai artė̇jo ir prie knygos herojaus, ir prie kitų̨ pašnekovų̨. Nesistengiama iš̌provokuoti, veikiau norima išklausyti, įsiklausyti, – recenzijoje apie knygą rašė kino kritikė Neringa Kažukauskaitė, pabrėžusi ir didžiausią jos vertę: – Labiausiai brangintina ši knyga tuo, kad tai ne tik Š̌.Barto portretas, bet ir jo kartos kino žmonių išklausytos ir užrašytos patirtys. Juk tai pirmųjų nepriklausomybė̇s dešimtmečių kino istorija."

Nors knyga "Šarūnas Bartas: kai gyvenimas tampa kinu" vadinama  biografija, pati autorė nesiryžta įvardyti pasirinkto žanro: "Kai pasirodė mano pirmoji knyga "Rimo Tumino sodas", literatūros kritikas Algimantas Bučys pasakė, kad sukūriau naują žanrą. Ir dabar negalėčiau pasakyti, koks tas mano knygų žanras – nei biografijos, nei esė..."

Vangi kino bendruomenės reakcija

Smalsu, kokia buvo kultūros žmonių reakcija, pasirodžius knygai. G.Baikštytė nustebina tuo, kas ir ją pačią stebina.

Kai pasirodė knyga apie R. Tuminą, nespėjau dalyti interviu, o dabar toks įspūdis, kad nieko neįvyko. Nejaugi niekam nesvarbu?

"Mane nuvylė vangi kino bendruomenės reakcija, – atvirai prisipažįsta. – Į Knygų mugę nedaug jos atstovų atėjo. Keista, kai pradėjau rašyti knygą, per kino pristatymus ar festivalius su kuo nors susitikusi vis sulaukdavau padrąsinimų. Visi sveikino ir džiaugėsi, kokį aš čia gerą darbą darau, nes apie Š.Bartą mažai rašyta. Įsivaizdavau, kad atgarsis bus kitoks..."

Autorė vertina pasirodžiusias kino kritikių Jūratės Visockaitės ir N.Kažukauskaitės recenzijas, bet konstatuoja – atgarsių nėra daug.

"Kai pasirodė knyga apie R.Tuminą, nespėjau dalyti interviu, o dabar toks įspūdis, kad nieko neįvyko. Nejaugi niekam nesvarbu?" – retoriškai klausia Š.Barto metraštininke tapusi rašytoja.

Beje, apie rašytojos statusą. "Nelaikau savęs rašytoja, tik rašančia aktore", – primenu G.Baikštytei jos žodžius, pasakytus ankstesniame mudviejų pokalbyje ir remiu prie sienos – vis dėlto jau trečia knyga.

"Na, gerai jau, – juokiasi charizmatiškoji aktorė. – Anksčiau gindavausi, nedrąsu buvo vadinti save rašytoja, bet dabar, po trijų knygų, gal ir galima."

O ką pati jaučia, laikydama rankose trečiąjį literatūrinį kūrinį? "Ką galėjau, tą padariau. Gal norėčiau, kad nuotraukos būtų kitaip pateiktos. Kai viename puslapyje jų sudėta daugiau, jos neteko meninės vertės. Viena geriau žiūrėtųsi, o kai keturios ar šešios... Tačiau su leidėjais nusprendėme, kad mūsų tikslas – informatyvumas, o ne meniškumas", – dalijasi knygos gimimo užkulisiais.

G.Baikštytė neskuba prognozuoti, ar knyga išvys dienos šviesą ir prancūzų kalba. "Buvo tokia šneka, bet konkrečiai nesvarstėme. Po knygos pristatymo literatūros festivalyje "Open Books" gal ir būtų galima pakalbėti apie tokią galimybę", – svarsto knygos autorė.

Susitikimai: "Pati sau pavydžiu", – sakė G.Baikštytė, literatūros festivalyje "Open Books 2020" turėjusi galimybę pabendrauti su garsiu belgų performansų kūrėju Janu Fabre, dėl savo universalumo vadinamu mūsų laikų da Vinci. Asmeninio archyvo nuotr.

Sujaukė kelionių planus

"Daug kam ji pristabdė gyvenimą, – kalbėdama apie koronaviruso pandemiją G.Baikštytė yra realistė: – Ir rudenį, ir žiemą gyvensime su išdarkyta tikrove..."

Nors karantinas sulėtino garsios moters tempą, bet gyvenimo nesujaukė. "Esu namisėda, visuomet randu ką veikti namuose. Karantinas man nebuvo bausmė ar kančia. Sunkiausia, kai reikėdavo kur nors eiti su ta kauke... Su ja atrodo, kad man trūksta oro, kad tuoj pradėsiu čiaudėti, tada visi į mane smerkiamai žiūrės, kad aš čia galbūt sergu..." – pasakoja apie didžiausią diskomfortą, bet supranta – tenka taikytis.

Na, o labiausiai slėgė tai, kad nebuvo galima kada nori išeiti, su kuo nori susitikti. "Būtent gyvo bendravimo pasiilgau labiausiai, – prisipažįsta pašnekovė ir juokiasi prisiminusi, su kokiu džiaugsmu išsiruošė į pirmąjį po karantino susitikimą su drauge. – Tokia šventė! Taip smagiai pasėdėjome, pakalbėjome. Kaip pradedi vertinti tai, kai to negali daryti bet kada!"

Taigi karantinas išmokė labiau švęsti gyvenimą? "Nenorėčiau visus nuopelnus atiduoti karantinui. Negalėčiau pasakyti, kad jis mane kažko išmokė. Tik, kaip sakiau, pristabdė bendravimą, keliones. Viskas nuplaukė. Su Algimantu Mikutėnu buvome nusipirkę bilietus jo gimtadienio proga skristi į Alikantę, pas jo draugus. Duokdie, kad kitąmet pavyktų", – keliauti mėgstanti G.Baikštytė apgailestauja, kad pandemija taip supančiojo.

Lietuviškai latviška vasara

Taigi vasarą leido Lietuvoje ir Latvijoje – ten suko daugelio lietuvių keliai. Tačiau viena ryškiausių Lietuvos kino aktorių turi ypatingą trauką šiam kaimyniniam kraštui. Ir ne todėl, kad pajūrio ruožas ten platesnis nei Palangoje.

"Seneliai iš mamos pusės ten palaidoti. Ten iki šiol gyvena labai daug mano giminių, – pasakoja apie Liepoją, kur praleido visas vaikystės ir paauglystės vasaras. – Giminės Latvijoje yra lietuviai, bet jau sulatvėję. Aš ir pati, kai vasarodavau pas tetą, beveik lietuviškai nekalbėjau. Dvi pusseserės nešneka lietuviškai, tik latviškai. Pusbrolis, su kuriuo augome kartu, moka lietuviškai. Bet man geriau su jais kalbėti latviškai. Buitine kalba šneku be akcento, bet kalbėdama kokiomis gilesnėmis temomis dažnai pritrūkstu žodžių."

Latvijoje G.Baikštytė pasitiko ir liepos 20-ąją minimą gimtadienį. 69-oji vasara prabėgo tarp brangiausių žmonių, o tai Gražina vadina didžiausia dovana.

Nepaprastai daug širdžiai mielų akimirkų padovanojo viešnagė pas žento Ado, dukros Viktorijos vyro, mamą Trakuose. "Ten tokia nuostabi gamta, tiek erdvės mergaitėms. Ten ir specialiai mergaitėms padarytas pliažiukas, ir sūpynės, ir batutas", – pasidžiaugia galimybe anūkėms leisti laiką komfortiškai.

"Taip, mūsų jau daug", – pasididžiuodama sako ir skaičiuoja Mikutėnų šeimos moteris: mama Gražina, dukros – vyresnėlė Marija ir jaunesnioji Viktorija, anūkės – penkerių Gabrielė ir gruodį dvejų metukų sukaktį švęsianti mažoji Dominyka.

Laiminga mama ir močiutė džiaugiasi sugrąžinusi sekmadieninių šeimos pietų tradiciją. "Pas mus ir žaislų kampelis yra, mažosios taip noriai žaidžia", – sako viena ryškiausių mūsų šalies aktorių, visada žinojusi, kad jokia karjera nepadaro moters tokios laimingos kaip vaikai.