– Netikėtai tapote naujų muzikinių talentų ieškotoju ir jų pedagogu. Iš dabartinių mokytojų ketvertuko „Lietuvos balse“ mokytojaujate ilgiausiai?

– Iš dabartinių – taip. Šio projekto mokytojų kėdėje sėdžiu jau trečius metus. Tačiau jei prisimintume visus mokytojus, tai Justinas Jarutis, manau, mokytojavo tikrai ilgiau už mane, kaip ir Donatas Montvydas.

– Ar pamenate akimirką, kai gavote kvietimą įsilieti į mokytojų gretas?

– Pamenu, nes dažnai su savo komanda ar vadybos nariais pasikalbėdavau, kur norėčiau atsidurti artimiausioje ateityje, kur galėčiau save išbandyti, dalyvauti. „Lietuvos balsas“ irgi buvo tame norų sąraše, tik negalvojau, kad viskas įvyks taip greitai.

Kai gavau kvietimą į susitikimą, lažinausi su draugais, dėl ko ten vykstu. Tikrai nesitikėjau, kad viskas taip sparčiai klostysis. Tuo metu draugai juokavo, kad čia tikrai dėl „Lietuvos balso“ ir kad gausiu pasiūlymą tapti vienu iš mokytojų. Kaip matote, jie buvo teisūs!

LNK nuotr.

– Ar prieš priimdamas sprendimą turėjote su kažkuo pasitarti – savo grupe, vadybininkais. Juk supratote, kad, tapus mokytoju, laiko paroje sumažės perpus?

– Sprendimuose, kurie susiję su mano veikla, paskutinis žodis visada priklauso man. Tačiau tartis su vadybininkais irgi reikia, nes jie geriausiai žino mano darbų grafiką, įsipareigojimus.

Iki kvietimo irgi buvau televizijos gerbėjas. Nuo vaikystės mėgau žiūrėti visokias pramogines laidas, negana to, pats beveik dešimt metų LRT Opus vedžiau autorinę laidą „Red Rose Radio“. Kita vertus, specialiai pats į televiziją nelindau, nes ir be jos mūsų grupei puikiai sekėsi, auditorijos netrūko.

Man patinka, kai mano komandos nariai manimi pasitiki, – juk neišlaužiu jiems dainų iš piršto. Vadinasi, buvo kažkokia vizija, kurią pamačiau ir ja įtikėjau.

– Kuris konkurso etapas jums pačiam, kaip mokytojui, buvo  įdomiausias: aklosios perklausos, nokautai ar kryžminės kovos?

– Aklosios perklausos man gal mažiausiai patiko. Aišku, buvo įdomu surinkti savo komandą, o paskui žiūrėti, kokia linkme viskas kryps. Gera buvo dirbti su dalyviais, padėti jiems ruoštis.

Kuris etapas? Sakyčiau, gal nokautai? Jie buvo tarsi toks pirminis tavo, kaip mokytojo su komanda, pasirodymas po aklųjų perklausų. Jos labai ilgai truko, gal kokias septynias aštuonias laidas, o man vis norėjosi kuo greičiau parodyti žiūrovams savo komandos veidą.

– Ar esate griežtas mokytojas? Kiek laisvės palikdavote savo mokiniams?

– Man patinka, kai mano komandos nariai manimi pasitiki, – juk neišlaužiu jiems dainų iš piršto. Vadinasi, buvo kažkokia vizija, kurią pamačiau ir ja įtikėjau, o gal susapnavau kažkokį vaizdinį, kuriuo nusprendžiau sekti. Džiaugiuosi, kad daugeliu atvejų dalyviai manimi pasitikėdavo ir netgi patys savo pasirodymus papildydavo.

Kartais tekdavo dainas pakeisti, nes įsivaizduodavau vienaip, o mokinio balso registras neleisdavo sudainuoti dainos taip, kaip man norėtųsi. Žodžiu, viskas išaiškėdavo procese.

LNK nuotr.

– Gardi „Lietuvos balsas. Kartos“ laidų razina, vyšnaitė ant torto – žvaigždės, žiūrovams jau gerai pažįstami atlikėjai. Iš jų iki finalo pavyko nueiti tik jūsų duetui – Erikai Jennings su sūnumi Pranu. Tačiau klausimas ne apie juos. Jei pats įsimaišytumėte tarp „Balso“ konkursantų ir dalyvautumėte aklosiose perklausose, ką dainuotumėte? Kuris iš visų kada nors buvusių šio projekto mokytojų jums atsisuktų?

– Nežinau. Gal Monika Liu? Su ja esame nuo seno pažįstami, gražus ilgametis ryšys. Įdomu būtų pažiūrėti, kaip mums abiem sektųsi dirbti.

Ką dainuočiau? Gal kažką įdomaus padaryčiau iš kokios mažiau žinomos lietuviškos estradinės dainos, nes tikrai yra daug labai geros ir nepelnytai užmirštos senos lietuviškos muzikos. Yra puikių ir naujų, bet praeityje kapstytis man kur kas įdomiau.

– Vytautas Kernagis ar Stasys Povilaitis? Girdėjau, kad šiedu skirtingos lietuviškos muzikos grandai jums labiausiai patinka?

– V. Kernagis man patinka, tas tiesa. Gaila, kad mums neteko susipažinti. S. Povilaitį šį sezoną jau dainavau. Nors maestro dainos ne mano stilistikos, bet kartais labai įdomu išbandyti save ir visiškai kitokiu amplua.

– Jeigu niekas neatsisuktų, labai išgyventumėte? Kaip gyvenime priimate nesėkmes?

– Priklauso nuo laikotarpio… Kadangi grupė „ba.“ gyvuoja jau dvylika metų, tai faktas, kad su kiekvienais metais to vidinio skandalo galvoje vis mažiau. Atsiranda daugiau patirties. Nors nesėkmių irgi buvo nemažai. Tarkim, tikiesi vieno, o gauni visiškai ką kita. Laimei, su metais požiūris supaprastėja. Aš žinau, kodėl tai darau. Man patinka kurti muziką ir tai daryti kartu su draugais. Dažnai tai būna kažkoks nuotaikos ar įvykio įprasminimas, skirtas būtent man ir nebūtinai suprantamas visiems kitiems.

Žodžiu, pastaruoju metu mokausi gerai leisti laiką ir nekvaršinti sau smegenų dėl visokių niekų. Žinau, kad vis tiek visiems neįtiksiu. Visada atsiras tokių, kurie priekaištaus po koncerto, kodėl nepagrojau tos ar anos dainos. Paprastai koncertuose groju tik tai, kas man patinka, ir tai, ką tą dieną noriu papasakoti žmonėms apie save, savo vidinę būseną.

– Santykiai tarp mokytojų – kokie jie: kolegiški, konkurencingi, įtempti? Ar yra kažkas, ko žiūrovas, stebintis šį šou sėdėdamas ant sofos, nemato ir nenujaučia? Atsisisėdęs į mokytojo kėdę, jūs vaidinte ar būnate savimi?

– Stengiuosi būti savimi, bet yra mokytojų, kuriems, vos tik įsijungia TV kameros, liežuvis kaipmat pasiaurėja. Stengiuosi sutarti su visais, nes su dauguma mokytojų jau yra tekę koncertuoti projektuose, dirbti kartu.

Visi smagiai leidžiame laiką užkulisiuose, bet kai ateina laikas pakovoti – tai ir darome. Visi norime matyti kuo daugiau savo dalyvių finale. Apsižodžiavimas? Na, jis vyksta daugiau juoko forma, bet buvo atvejų, kai kiti mokytojai ne juokais susipyko. Aš stengiuosi į jų ginčus nesivelti ir žiūrėti, kaip jau sakiau, į viską paprastai. Reikėtų suprasti, kad „Lietuvos balsas. Kartos“ vis dėlto yra žaidimas, nors sofų arba kėdžių etapas labai primena prekybą žmonėmis, kai vienus išmeti, kitus pasiimi. Žiauru. Tačiau jei nori žaisti, turi priimti tokias žaidimo taisykles, kokios yra.

LNK nuotr.

– Paradoksalu: mokytojaujate pats nebaigęs mokyklos. Ar tiesa, kad ją metėte 10-oje klasėje dėl muzikinės karjeros?

– Na, taip. Tačiau jei dabar reikėtų atsukti laiką atgal, tikriausiai daryčiau tą patį. Tuo metu, kai taip nusprendžiau, visi į mane žiūrėjo labai kreivai. Nekreipiau į juos dėmesio, nes tai buvo mano svajonė – kurti muziką. Negana to, jau buvo prasidėję koncertai, leidome savo pirmą albumą ir muzika tuo metu man buvo pats svarbiausias dalykas. Norėjau visą savo laiką, visą savo dėmesį skirti jai. Muzika iki šiol yra didžioji mano gyvenimo aistra. Faktas, kad nebaigiau vidurinės, manęs juk niekuo nepakeitė – esu toks pats žmogus, kaip ir visi kiti.

– Turite oratoriaus gyslelę ir sėdėdamas mokytojo kėdėje neieškote žodžio kišenėje. Kur to išmokote?

– Mano geriausia šnekėjimo pamoka buvo… darbas radijuje, trukęs devynerius metus. Radijo laidų vedimas, muzikantų kalbinimas tiesioginiame eteryje man buvo geriausios pamokos, kaip reikia greitai mąstyti ir per trumpą laiką užduoti kuo daugiau klausimų. Manau, kad darbas radijuje netgi turėjo įtakos mano apsisprendimui eiti į „Lietuvos balsą“, nes nebijojau, kad pritrūksiu žodžių ir neturėsiu ką atlikėjams pasakyti. Nors kartais vis dėlto taip nutikdavo – kai būdavau išsikalbėjęs ir pavargęs, tarkim, po kokio 30-ojo dalyvio pasirodymo.

– Grįžkime prie aklųjų perklausų. Dažnai žiūrovams atrodo, kad mokytojai padarė klaidą neatsisukdami, nes juk žmogus taip gerai dainavo!

– Žmonės, stebėdami akląsias perklausas, mąsto šiek tiek kitaip nei mes. Jie sako: šitas padainavo puikiai, o jūs nė vienas neatsisukote. Arba: anas nusidainavo, o jūs vis tiek visi dėl jo alpstate. Tai kaipgi čia yra?

Turiu susigalvojęs terminą atlikėjams, kurie labai gerai dainuoja. Vadinu juos Dievų muzika – žiauriai aukštos ilgos natos, labai švarus balsas, valdoviškas jo nustatymas ir pan. Tačiau man tokie dalyviai mažiausiai įdomūs. Man įdomiau kas kita – atlikėjo savitumas ar net jo keistumas, kurį galima pajusti žmogaus net ir nematant. Dažnai jie būna ne tik atlikėjai, bet ir kūrėjai, – rašo dainas, patys kuria muziką. Todėl aš visada ieškau kur kas didesnės komplektacijos žmogaus – tokio, kuris nebūtų vien geras dainininkas, bet turėtų savyje kažką daugiau.

D. Šyvokaitės nuotr.

– Ar jums, kaip mokytojui, svarbu laimėti šį muzikinį projektą? Vieną pergalę jau pasiekėte praeitą sezoną, kai „Lietuvos balso“ nugalėtoju tapo Anyanya Udongwo. Palaikote su juo ryšį?

– Anyanya gyvena Vilniuje, kuria dainas, koncertuoja. Kartais susitinkame gatvėje. Palaikau ryšį ne tik su juo, bet ir su kai kuriais kitais savo buvusių komandų dalyviais. Vieni iš jų muzikuoja daugiau, kiti – mažiau. Pavyzdžiui, Beata Beatričė, su kuria buvome praeitų metų „Balso“ finale, šįmet pirmąsyk pasirodė su savo grupe apdovanojimuose „M.A.M.A.“, o tai jau šį tą reiškia.

Matote, kai baigiasi „Lietuvos balsas“, tai dar nereiškia, kad visa ta kelių šimtų tūkstančių žiūrovų auditorija seks paskui tave ir toliau. Todėl svarbu neapsvaigti nuo šlovės, o paskui, jei viskas klostosi ne taip, kaip tikėjaisi, – nenuleisti rankų ir toliau eiti savo svajonės link.

– Koks jūsų koziris šių metų konkurso finale ir kas, manote, yra rimčiausiai jūsų priešininkai?

– Nesinori kažko vieno išskirti. Tiesiog labai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad į finalą einu net su trimis dalyviais. Ir būtent su tais, su kuriais labiausiai norėjau. Jie tokie skirtingi. Štai brolių dvynių grupė „Timohi“ atstovauja gatvės muzikai, o ji man labai svarbi, nes ir aš pats vaikystėje grodavau gatvėje gitara.

„Fuzija“ man primena gaivališką paauglystę, kurioje buvau dar ilgiau nei su gatvės muzika. Erika su Pranu – mama ir sūnus – puikiai atspindi būtent šių metų „Lietuvos balso“ kartų formatą.

Kartais mūsų žmonės labai kabinėjasi prie žodžių. Anot jų, kadangi „Lietuvos balsas“, tai konkurse turėtų dalyvauti tik lietuviai ir dainuoti tik lietuviškai. Kadangi formatas „Kartos“, tai dainuoti turėtų sūnus su mama, arba senelis su anūke ir pan. Prisipažinsiu, mane tas jų priekabiavimas labai erzina, todėl tikrai džiaugiuosi, kad praeitą sezoną laimėjo visai nelietuvis.

– Vis dėlto šiais metais iš užsieniečių iki finalo nukeliavo tik Teklė Baroti su Norberto. Ar tai reiškia, kad lietuviai vis tiek labiau myli saviškius?

– Nežinau. Tik jau labai nenorėčiau, kad šį konkursą juostų didelė ir aukšta tvora, skirta užsieniečiams. Noriu tikėti, kad Lietuva – pasaulietiška šalis, su platesniu požiūriu, ir kad žmonės vertina balsus, atlikėjų pasirodymus, o ne tautybes.

– Prisiekusiųjų darbas baigtas – projekto nugalėtoją Kauno „Žalgirio“ arenoje rytoj vyksiančiame finale toliau rinks žiūrovai. Patarkite, į ką jiems atkreipti dėmesį?

– Į savo… širdį. Reikia jos klausytis ir natūraliai nuspręsti, kas labiausiai patinka. Gal dar pagalvoti, koks buvo to dalyvio kelias visame projekte. Tegul laimi natūralumas ir atvirumas pačiam sau.

LNK nuotr.

– Pastaruoju metu su savo drauge, populiaria atlikėja Jessica Shy, daug keliaujate. Kaip renkatės kelionių kryptis?

– Paprastai išsirenkame kokį koncertą užsienyje ir žiūrime, kur dar iš tos šalies galėtume nuskristi. Džiaugiamės, būdami ne Lietuvoje. Ne dėl to, kad čia mums nepatinka, bet todėl, kad kartais užknisa tas perdėtas žmonių dėmesys. Norisi nuo jo pabėgti. Kelionių programa? Na… aš esu miesto žmogus, todėl man patinka pabūti ir miestuose – ne tik gamtoje. Einame į centrą, kur vyksta veiksmas, kur groja gatvės atlikėjai. Stengiamės kuo geriau pažinti šalį, bendraujame su vietiniais.

Visi smagiai leidžiame laiką užkulisiuose, bet kai ateina laikas pakovoti – tai ir darome. Visi norime matyti kuo daugiau savo dalyvių finale.

Naujausia kelionė? Turbūt Pietų Amerika. Ten praleidome beveik mėnesį. Kol kas dainų, gimusių toje kelionėje, neturiu, bet laikas parodys, ar kas nors iš to susikristalizuos.

– Jau antrą kartą tampate mokytoju būtent kartų „Balse“. Įdomu dar ir tai, kad jūsų grupė „ba.“ vis dažniau vadinama kartų grupe. Kodėl?

– Kai prasidėjo toks intensyvesnis muzikavimas su grupe, man buvo šešiolika. Faktas, kad tuomet manęs klausė bendraamžiai. Juk retas  trisdešimtmetis klausysis septyniolikmečio filosofijos, tiesa?

Bėgant metams, augo ir mūsų klausytojai. Daugelis jų grupei „ba.“ liko ištikimi visą tą laiką. Jiems gimė vaikai, kurie irgi girdėjo tėvų mėgstamą muziką.

Šiandien prie mūsų aistruolių prisijungia ir nauji paaugliai, kuriems tinka tai, ką mes grojame. Dažnai jie pripratina prie savo klausomos muzikos ir tėvus. Jie kartu ateina į mūsų koncertus. Žodžiu, mūsų auditorija plečiasi. Todėl tie, kurie „ba.“ vadina kartų grupe, yra visiškai teisūs. Tapti kartų grupe nebuvo specialus mūsų tikslas, bet smagu girdėti, kad mūsų klauso tiek paaugliai, tiek bendraamžiai, tiek ir vyresni.  Vadinasi, esame įdomūs visiems.

LNK nuotr.

– Kuo, pasibaigus šiam muzikiniam projektui, užpildysite laiką, skirtą mokiniams: jų pasirodymams rengti, idėjų, dainų paieškai?

– Pagaliau skirsiu laiką savo kūrybai, pasiruošimui koncertams. Vos tik pasibaigs „Lietuvos balsas. Kartos“, po savaitės jau turėsime savo koncertą.

Įsirengiame naują muzikos įrašų studiją. Man patinka keisti dalykus. Todėl kiekvieną naują savo albumą įrašinėju vis su kita, nauja, gitara. Manau, kad kiekviena mano gitara sugeria tuo metu įrašomo albumo mintis. Kaip ir įrašų studijos sienos. Štai kodėl mėgstu pradėti viską iš naujo. Taigi, netrukus mūsų lauks nauja studija, nauja gitara, naujos mintys ir naujo skambesio paieškos naujam albumui.