– Esate neabejingi Kaunui?

– Žinoma, – šypsosi Paulius, – lygiai taip, kaip esu neabejingas savo žmonai – kaunietei.

– Taip, studijų metais jaučiausi tikra smetoniško auklėjimo kauniete, – juokiasi Juventa, – kuriai svarbios geros manieros, šeimos fotoalbumai, šventės prie siuvinėtomis staltiesėmis dengto stalo. Tai kėlė šiokią tokią nuostabą bendrakursiams ir vilniečiams, tačiau ne Pauliui. Juk jo šeimos šaknys Kaune daug gilesnės. Mano tėvai čia atvyko septintojo dešimtmečio pradžioje, o Pauliaus proseneliai – po Pirmojo pasaulinio karo.

Tas karas jaunąjį Janą Kymontą – būsimąjį Pauliaus prosenelį – užklupo vos baigusį Kijevo karo akademijos aukštuosius aerofotografijos kursus. Carinės armijos karininką karas blaškė po Rusijos platybes, kol Jaroslavlyje jis sutiko Mariją Mickevičiūtę iš Lydos, kurią vedė, susilaukė vaikų. Po karo šeima atvyko į Kauną, leido vaikus mokytis į tuometę Lenkų (dabar Jėzuitų) gimnaziją, o J.Kymontas pradėjo savo verslą – įkūrė fotosalonėlį Žuvų turguje. Šia aistra užkrėtė savo dukras, žentą, vėliau mėgėjiškai fotografavo ir anūkė Marija – Pauliaus mama.

– Galima sakyti, kad esate ketvirtoji fotografų karta?

– Drąsiai! – sako J.Mudėnienė. – Bet nujaučiu, kad turėsime ir penktąją: trylikametė dukra Ugnė, rodos, taip pat užsikrėtė – eksperimentuoja mikropasaulyje.

–  Vabaliukai, laikykitės! – juokauja Paulius. – Bet, kalbant rimtai, fotografija – ne tik malonumas. Karo, pokario metais ji gelbėjo nuo bado mūsų šeimą. Senelis Kasparas Keruckis, aukščiausios klasės linotipininkas, kalbėjęs penkiomis užsienio kalbomis, Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai buvo perkeltas iš Kauno į sostinę su visa šeima. Jis imdavo savo fototechniką ir važiuodavo fotografuoti į aplinkinius kaimus. Taip uždirbdavo duonai, lašiniams, sviestui.

– Ar neužsikrėtė fotografija Juventa?

– Na, – šypsosi Juventa, – kai asmeninis fotografas šalia, galiu sau leisti kitus pomėgius. (Daugiau nei dvidešimt metų J.Mudėnienė karpo lengvus, ažūrinius, pilnus judesio ir virpesių popieriaus karpinius. Buvusi viena paskutiniųjų Lietuvos etnografijos patriarchės prof. Pranės Dundulienės mokinių kuria savitą pasaulį, rengia asmenines parodas ir dirbtuves, – red. past.).

Karpiniai – tai ne tik popierius, ne vienadienis menas, kaip kartais atrodo, tai neįtikėtinai talpus ir išraiškingas pasaulis, – neabejoja Juventa, – kai linguojančius, siūbuojančius karpytus žolynus išvydo islandai parodos "Alisa ir žolynų stebuklai" Reikjavike metu, sutapatino juos su Lietuva, jos gamtos grožiu ir plastika. Parodą paprašė eksponuoti ne dvi savaites, kaip buvo sutarta, bet du mėnesius! Tai buvo mudviejų pirmoji bendra paroda – Pauliaus nuotraukos ir mano karpiniai.

– Susidaro įspūdis, kad jūs viską darote drauge: vaikus auginate, dirbate, parodas rengiate, knygas kuriate. Ar ne per sunku?