Interjero dizaino namų „Retroforma“ kūrėja Lina Kalinauskaitė kalbėjo apie tai, kaip neriboti savo išmonės ir įsileisti ryškias spalvas į namus ir į gyvenimą.

– Ar tiesa, kad mes, lietuviai, bijome spalvų? Dangus dažnai būna cepelininės spalvos ir namai tokios pat spalvos. 

– Manau, kad jeigu pas mus dažniau būtų šilta vasara ir tiek daug mėlyno dangaus, tai ir spalvos lengviau ateitų. Žmonės tiesiog įpratę, užstrigę monotonijoje ir jeigu širdis nesidžiaugia, tai ir namai nesidžiaugia. Todėl gal ir neateina tiek daug spalvų. 

– Ar galima pabandyti padaryti iš kito galo? Galbūt įsileidus į namus spalvas ir širdis pradės džiaugtis?

– Garantuoju, bet tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Turi praeiti kažkiek laiko, turi šiek tiek pagyventi tuose nuobodžiuose, galbūt nespalvotuose namuose ir tik po to jau leisti sau. Reikia leisti sau taip, kaip norisi, ir negalvoti, ką kiti pagalvos, negalvoti, ar apsimoka, po to gal neparduos tokio spalvoto buto... Galiu tikrai garantuoti, kad spalvos nenusibosta, nes nenusibosta mėlynas dangus. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Nuo ko galėtume pradėti atsispirti, kad ne iš karto viską, bet po truputėlį? 

– Jeigu pasižiūrėtume į interjerus, tai jau ateina spalvotos kėdės, baldų apmušalai jau yra šiek tiek spalvotesni. Ir klientai, ir interjero dizaineriai labiau eksperimentuoja su spalvomis ir spalva tikrai ateina. Pas mus jau irgi matoma spalvų tendencija. Puikus spalvos pavyzdys yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro interjeras. Visi kilimai rausvos spalvos. Tai džiugina. O į interjerus spalvos ateina palaipsniui. 

Nebūtinai visos spalvos turi būti identiškos, atkartojančios, bet jos turi rištis.

– Ką galima būtų panaudoti, kad grįžus namo, po tų pilkų atspalvių už lango, būtų kuo akims pasidžiaugti?  

– Visada sakau, kad lengviausias būdas įvesti į namus rašto įdomumo ir spalvos yra tapetai. Tapetai ir audiniai. Tai galėtų būti nedidelė viena siena, koridorius ar galbūt miegamasis. Raštas ir spalva suteikia gyvybės ir individualumo namuose. Yra keletas tendencijų, pavyzdžiui, grafiniai motyvai. Grafika dabar ypatingai populiari, tokia visa išlaisvėjusi, kur nėra labai aiškių formų, kažkokie debesys, susijungiančios linijos, istoriniai motyvai, aukso elementai. Visada yra augaliniai raštai, gali būti grafinis sprendimas arba yra toks švedų gamintojas, nuo kurio tavo sienos gali pražysti...

– Švedų gamintojas? Lietuvis visą laiką įsivaizduoja, kad skandinaviškas minimalizmas tai ir yra tai, ką mes turime namuose. Jokių atspalvių, labai atsargūs akcentai. 

– Skandinavija yra didelė, galbūt daniškoje pusėje, kontinentinėje, vyrauja baltos sienos, daug medžio ir tie akcentai ateina per detales, o švedai labai dekoratyviai gyvena. Ir Švedijoje yra patys didžiausi tapetų fabrikai su 100 metų istorija. Ten yra gilios dekoravimo tradicijos ir yra labai tamprus ryšis net ir su Anglija. Prekybos laikai, vikingai... Kuo daugiau keliaujame, tuo daugiau idėjų ateina iš kelionių. Jeigu nuvažiuoji į Pietų Europą ir ten pamatai žydinčias citrinas, tai kodėl jos negali atsirasti ant tavo sienų? 

– Ar gali atsirasti citrinos ne tiktai ant sienų, bet ir visur kitur? Nes jau bandome po truputėlį įsileisti į namus šiek tiek daugiau negu tik ąžuolą ar kažką kukliai pilko ar rusvo. Išdrįstame turėti keletą akcentų. Žmonės kartais sako, kad akcentai gali būti tik kilimas, tik siena, o galbūt tik vienas baldas. Ar tai tiesa? O gal galima gyventi tarp žydinčių raštų ir ornamentų visur? 

– Visur jų nereikėtų. Siūlau daryti sluoksniavimo principu, jeigu turime vieną dominuojantį, stambų motyvą, prie jo galima derinti kitus. Nebūtinai visos spalvos turi būti identiškos, atkartojančios, bet jos turi rištis. Visi objektai interjere būna per atstumą ir žiūrint iš tolo viskas susijungia.