Smetoniniai namai verti UNESCO statuso?

Vis garsiau prabylama, kad gausi ir moderni Kauno tarpukario architektūra yra vertybė, kurios neturi joks kitas Europos miestas. Vieni siūlo įtraukti smetoninį Kauną į pasaulio, kiti – į Europos vertybių sąrašą.

Ambasadoriaus žinia

Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas neseniai yra pareiškęs, kad planuoja „kautis dėl Kauno ikikarinės moderniosios architektūros komplekso, kad jis patektų į UNESCO paveldo sąrašą“. Vis dėlto ši žinia, jei ir bus realizuota, tai dar negreitai. Viena geriausių Kauno architektūros istorijos žinovių Jolita Kančienė pataria būti realistais:

„Į UNESCO sąrašus nepatenka net įvairūs antikinių paminklų turintys miestai, svajoti, kad į jį bus įrašytas Kauno naujamiestis – nerealu. Sąraše – patys reikšmingiausi pasaulio kultūrai objektai. Pasaulio istorijoje mūsų tarpukario architektūra gal ir nėra tokia reikšminga“, – svarstė architektūros istorikė.

Šiuo metu UNESCO sąrašuose yra 962 vietovės iš 157 valstybių. Tai yra 745 kultūros, 188 gamtos ir 29 mišrūs (gamtos ir kultūros) nekilnojamojo paveldo objektai. Lietuvai atstovauja istorinis Vilniaus centras, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinis lankas.

Europos masto įvertinimas

J.Kančienė atkreipė dėmesį, kad nėra kito tokio miesto, kuris būtų suformuotas per 20 metų ir atspindintis tarpukario stilistiką. Būtent todėl šio laikotarpio Kauno architektūra pretenduoja į kitą, kiek žemesn, statusą. Laikinosios sostinės statinius siūloma įrašyti į Europos paveldo ženklo (European Heritage Label – EHL) sąrašą.

Į šį sąrašą, kuriamą nuo 2006 m., patenka ne bet kas. Objektai turi būti išskirtiniai, saviti Europos kontekste. EHL programa skirta šiems objektams propaguoti. J.Kančienės duomenimis, Lietuva pasiūlė į šį sąrašą įrašyti M.K.Čiurlionio kūrybą, Žemaitijos medines bažnyčias su Kryžių kalnu, Lietuvos partizanų rezistencinį judėjimą ir jį atspindintį Genocido muziejų Vilniuje bei Kauno – laikinosios sostinės – istorinio centro (Naujamiesčio) tarpukario architektūrą.

Tiesa, ji patikslino, kad objektai įtraukiami ne pagal grožį ar architektūros kokybę, bet pagal savo simbolinę reikšmę Europai, atsižvelgiant į šviečiamąją misiją.

„Kiek EHL programa mums duos naudos? Galbūt tai skatins turizmą, galbūt bus galima gauti Europos fondų lėšų? Apie tai, kad naujas statusas gali padidinti apribojimus tvarkant šiuos pastatus, nekalbama“, – pasakojo J.Kančienė. Ji beveik neabejoja, kad į sąrašą įtraukti objektai būtų po didesniu didinamuoju stiklu.

Pasižymėjo aukšta kokybe

„Tarpukaris – bene iškiliausias laikotarpis Lietuvos architektūroje, suteikiantis teisę kalbėti apie savos lietuviškos architektūros mokyklos egzistavimą“, – kalbėjo pašnekovė. Jis priminė, kad aukštai vertinamas lietuviškas barokas dažniausiai buvo kuriamas italų meistrų. Kauno tarpukario išskirtinumai susiję su tuo, kad 1919–1939 m. šis miestas buvo šalies laikinoji sostinė. Būtent todėl čia vyko intensyviausios statybos ir susikoncentravo daugiausia aukštos kokybės objektų tiek statybos, tiek architektūros prasme.

Architektūros istorikės teigimu, šio laikotarpio pastatuose išryškėja dvi stiliaus tendencijos: retrospektyvinė (XX a. 3 deš.) ir modernistinė (XX a. 4 deš.). Jos panašiu metu pasireiškė ir kitose Europos šalyse. Pastatų architektūroje jaučiamos architektūrinės tendencijos tų šalių, kuriose studijavo vieną ar kitą pastatą Kaune projektavę specialistai.

Brandžiausi Kauno tarpukario objektai yra visuomeninės paskirties, turi besitvarkančius šeimininkus, tad jiems nėra tokios didelės grėsmės kaip to laikotarpio gyvenamiesiems namams.

Į tarpukario architektūrą atspindinčių objektų dešimtuką J.Kančienė atrinko tokius statinius, kurie atspindi stilistinę ir autorių įvairovę. Jos nuomone, tarpukario gyvenamieji namai irgi yra didelė vertybė, jiems reikia skirti atskirą dėmesį. Kol kas ji supažindina su to meto visuomeninių pastatų architektūros įvairove.

1. Valstybinis bankas Maironio ir K.Donelaičio gatvių kampe

Šio banko atsiradimas susietas su lito įvedimu 1922 m. Lietuvos banko pastatui projektuoti buvo skelbtas tarptautinis konkursas ir pirmoji vieta atiteko prancūzams. Deja, jų projektas neatitiko Lietuvos visuomenės lūkesčių, todėl rūmams projektuoti pasirinktas profesorius Mykolas Songaila, akademinio neoklasicizmo žinovas. Jis projektavo ne tik šį banką, bet ir jo filialus kituose miestuose. Bankas buvo statomas 1925–1928 m. iš taurių, ilgaamžių medžiagų, juose daug puošybos ir taikomojo meno elementų. Pagrindinis pastato fasadas Maironio gatvėje primena klasikinį portiką, frontonas puoštas Kajetono Sklėriaus skulptūrine grupe iš gelžbetonio, vaizduojančia darbininką, dvi valstietes ir karį, sėdinčius prie skydo. Portalai padengti juodu labradoritu, akcentuoti bronziniais kalinėtais žibintais su opalo stiklo skrituliais. Didžiąją rūmų dalį užima kylanti impozantiška banko operacijų salė, apjuosta kolonada, įstiklintos lubos įrėmintos dekoratyviniais mitologiniais motyvais ištapytais plafonais. Rūmuose daug ir kitų solidžių, prabangių interjerų. Trečiajame aukšte buvo įrengtas ministro pirmininko (1926–1929 m.) Augustino Voldemaro butas. Tuo pačiu metu V.Putvinskio g. (Nr. 38 ) buvo pastatytas didelis daugiabutis namas banko tarnautojams, jį projektavęs Aleksandras Gordevičius stilistiką derino prie banko architektūros.

2. Teatras (dabar Muzikinis teatras)

Šis statinys atstovauja neobarokui ir atspindi vieną tautinės, lietuviškosios architektūros ieškojimo krypčių. Pirmasis teatras, iš kurio belikę mažai žymių, pastatytas 1891 m., jį projektavo gubernijos architektas Justinas Golinevičius. 1920 m. miesto teatras tapo valstybės teatru. 1922–1925 m. pastatas iš esmės rekonstruotas vadovaujant M.Songailai, o architektūrines-estetines problemas sprendė Vladimiras Dubeneckis. Anot jo, teatro fasadui jis suteikė Vilniaus baroko, savičiausios ir reikšmingiausios lietuviškos architektūros atgarsį, o apipavidalindamas salę rėmėsi lietuvių liaudies drožybos tradicijomis. Netrukus, 1930 m., teatras vėl rekonstruotas pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Pastatas padidintas gerinant jo neparadinės pusės funkcionalumą. Pristatyti šoniniai korpusai, kuriuose yra artistų kambariai, repeticijų salė, dekoracijų dirbtuvės. Šiame naujame Kęstučio g. fasade pasimatė pirmųjų modernizmo ženklų Kaune.

3. Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai (dabar Filharmonija)

Tai reikšmingas visuomeninis objektas, nes anuomet vyriausybinių objektų buvo statoma labai mažai. Vis buvo laukiama, kad Lietuvai sugrįš Vilnius ir jis vėl bus sostinė. Vis dėlto 1939 m. buvo paskelbtas konkursas Vyriausybės rūmų projektui, juos norėta statyti Mažajame Ąžuolyne, kur dabar stovi biblioteka. Netrukus buvo atgautas Vilnius ir į jį sugrįžo sostinė. Teisingumo ministerijos projektas buvo parengtas 1925 m., bet dėl lėšų stygiaus rūmai užbaigti 1929-aisiais. Pastato projekto autorius – architektas Edmundas Alfonsas Frykas, kuris mėgo klasicizmą ir istorizmą. Pagrindinis rūmų akcentas – kampinė kolonada, kuri tarsi atsikartoja vestibiulyje. Nuo 1936 m. čia posėdžiavo ir Seimas. Rūmų interjerai turi art deco stiliaus bruožų.

4. Vytauto Didžiojo muziejus (dabar Karo ir Dailės muziejai)

Tai raiškiausiai Kauno tarpukario architektūrą atspindintis pastatas, kuriame geriausiai atsiskleidžia mūsų architektūros savastis – modernumo ir tradicijų harmoninga sąveika. Muziejaus pirmtakas buvo, šioje vietoje rekonstravus caro laikų Dono kazokų pulko maniežą ir nedidelę cerkvę, 1921 m. įkurtas Karo muziejus, prie kurio pradėti telkti memorialiniai paminklai, tapę muziejaus sodelio pradžia. 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, nusprendus statyti muziejų-paminklą šiam istorijos didvyriui, paskelbtas architektūrinis konkursas. Deja, jis nepavyko, projektuoti rūmus pavesta architektui V.Dubeneckiui, inžinieriams Karoliui Reisonui ir Kaziui Kriščiukaičiui. 1934 m. atidarytas Karo, o po dvejų metų – Kultūros muziejai, įsikūrę skirtingose pastato pusėse. Akademines tradicijas atspindi tūrių ir plano struktūra, pabrėžianti aiškias kompozicines ašis bei simetriją. Šiam principui priešpriešinamas šone, arkine galerija prijungtas varpų bokštas. Prieštaringų muziejų – karo ir kultūros samplaiką viename kūne atspindi du skirtingi fasadai: oficialus, paradinis, ir laisvesnis, meninis.

5. Karininkų ramovė

Rūmai buvo skirti ne tik karininkijos kultūriniams, ekonominiams ir būties reikalams, bet ir visuomenės poreikiams bei valstybės reprezentacijai. 1931 m. tarptautinį konkursą laimėjęs estų projektas realizacijai netiko. 1935 m. statybai patvirtintas architektūros daktaro Stasio Kudoko projektas baigtas įgyvendinti 1937-aisiais. Reprezentacinių rūmų architektūroje tarsi susilieja dvi idėjos – ramovės (šventovės) ir renesanso (atgimimo, suklestėjimo, harmonijos). Renesansas pasireiškia ne tiesiogiai, o per komponavimo principus, formos ir elementai modernizuoti, abstrahuoti, atsisakyta šiam stiliui būdingo plastinio dekoro. Greta modernistiškai interpretuoto renesanso rūmuose įkūnyta ir tautinė-patriotinė dvasia, kurią atspindi dekoratyviniai simboliai. Fasadą vainikuoja granitinė „Trijų milžinų“ – senovės karžygių skulptūra, centrinį portalą puošia Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos herbai – skydai (skulptorius Bronius Pundzius). Unikalūs antrojo aukšto interjerai: neogotikinė Vytauto menė (architektas Jonas Kovalskis) su kunigaikščio žygius vaizduojančiais sienų pano (dailininkas Jonas Mackevičius) ir lietuviškoji seklyčia, pateikianti tautinio stiliaus sampratą, pagrįstą liaudies meno formų perimamumu, jų stilizacijomis. Teatrališkai dekoratyvų baldų komplektą sukūrė dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Lietuviškoji seklyčia anuomet vadinta ir prezidento kambariu, nes buvo skirta jo rengiamiems oficialiems priėmimams.

6. Centrinis paštas

Paštą 1930 m. projektavęs inžinierius F.Vizbaras skelbė siekiantis sukurti modernios laiko dvasios pastatą, perteikiant geriausias ir pažangiausias lietuvių statybos ir liaudies meno tradicijas. Lietuviška dvasia atsispindi apdailoje ir dekore. Modernių formų fasadas padengtas specialiai apdirbtu ir į plokštumas suraižytu tinku, turėjusiu priminti lietuvišką tašytą smėlakmenį, aptakias formas pabrėžia gaubti langai, įrėminti medžio drožinius imituojančiais apvadais iš cemento. Pašto interjeras – vienas ryškiausių tautinio stiliaus pavyzdžių. Liaudiškų audinių raštu suklotas keraminių plytelių grindinys pasitinka vestibiulyje ir salėje. Jos lubas juosia tulpių ir lelijų ornamentu puoštas gipsatūrinis frizas bei lietuviškais pašto ženklais dekoruotas apvadas. Ženklus ant drobės buvo ištapę dailininkai Petras ir Rimtas Kalpokai. Plotmę virš įėjimo puošė dailininko Kazio Šimonio paveikslai, alegoriškai vaizdavę Lietuvą. Priešingame gale buvo vitražiniai skydai. Sovietmečiu tautinės savasties ženklai buvo sunaikinti, atkūrus nepriklausomybę – iš dalies atkurti.

7. Žemės bankas (dabar KTU centriniai rūmai)

Tai tipiškas Kauno visuomeninio pastato sprendinys, jam būdingas vertikalių ritmas. Bankas projektuotas 1933 m., atsižvelgiant į kitapus gatvėje pastatytą Vytauto Didžiojo muziejų. Todėl stengtasi, kad pastatas būtų ramus, monotoniškos architektūros, nenustelbtų muziejaus, apdailintas tokiu pačiu tinku. Į kampinę išpjovą įgilintas įėjimas su plačiais laiptais turėjo sušvelninti jungtį tarp aikštės ir gatvės. Pastate panaudota daug gelžbetonio – tuo metu tai buvo konstruktyvinė naujovė. Kokybišką įrangą rodo autentiška pagrindinė laiptinė. Šiame pastate buvo įsikūrusi ir Užsienio reikalų ministerija. Banko antrajame aukšte pinigai buvo ypatingai apsaugoti. Seifai buvo atitverti apsauginėmis sienomis, ne viena siena nepriėjo prie lauko. Įdomu tai, kad banke buvo savos telegrafo ir telefono stotys, viena jų – su pasiklausymo įranga.

8. „Pienocentras“

Tai vienas moderniausių ir subtiliausių Kauno pastatų, jo išraiška pasiekta minimalistinėmis priemonėmis. Čia nėra architektūrinių įmantrybių, statinį puošia išlaikytos proporcijos, vertikaliai ir horizontaliai padalytų masių santykis. Pastatą projektavęs V.Landsbergis-Žemkalnis ne iš karto priėjo tokį sprendinį – tai didelių ieškojimų rezultatas. Jis statytas 1931–1934 m., talkino gelžbetoninių konstrukcijų pradininkas Lietuvoje Pranas Morkūnas. Pirmame aukšte buvo parduotuvė, kieme – pieno baras, kuriame buvo patiekiamas rūgpiens su bulvėmis. Kylant aukštyn – kirpykla, pieno perdirbėjų bendrovių sąjungos administracijos būstinė. Viršutiniuose aukštuose, kaip ir daugelyje to meto administracinių pastatų, buvo įrengti butai darbuotojams. Interjere yra išlikę smulkių detalių, pavyzdžiui, laiptinė su stilingais turėklais. Pastato pirmas aukštas padengtas juodu labradoritu, virš vitrinų – įstiklintas šviečiantis stogelis. 1937 m. šio pastato architektūra tarptautinėje Paryžiaus parodoje apdovanota bronzos medaliu.

9. „Pažanga“

Šį pastatą 1932–1934 m. statė leidybos bendrovė „Pažanga“, jame veikė įvairios redakcijos, klubai, buvo tautininkų būstinė. Viršutiniame aukšte veikė restoranas, staliukai buvo statomi ir ant stogo terasos. Pastato autorius Feliksas Vizbaras sukūrė išraiškingą erdvinę fasadų kompoziciją. Tuo metu tai buvo naujovė, nes daugelis pastatų būdavo plokšti, su dekoro elementais, čia tūriai išsikišę, įgilinti. Balkonų metaliniuose atitvaruose, langų apvaduose panaudoti stilizuoti lietuvių tautodailės motyvai, kurie buvo būdingi lietuviškajam art deco stiliui. Tiesa, kai kurie to meto menininkai tautinio meno pritaikymą naujoje architektūroje kritikavo. Kieme po žeme buvo rūsys, dengtas stiklo blokeliais, pro kuriuos į rūsį patekdavo natūrali šviesa. Kai į kiemą pradėjo važiuoti sunkusis transportas, stiklo pagrindo neliko.

10. Prekybos pramonės ir amatų rūmai (dabar KAVB)

V.Landsbergio-Žemkalnio projektuotuose rūmuose visiškai atsiskleidžia mūsų architektūrai būdingas santūrumas, solidumas, architektūros ir taikomojo meno sintezė. 1937 m. rūmus galvota statyti K.Donelaičio g., šalia Vytauto Didžiojo muziejaus, šiai vietai buvo paskelbtas architektūrinis konkursas. Užprotestavus patriotinėms organizacijoms, svajojusioms plėsti Karo muziejaus sodelį, vietą teko keisti. Rūmai pastatyti vos per vienus metus. Pagrindinis fasadas – reprezentatyvus, apipavidalintas aptakiais piliastrais. Įėjimų akcentai – embleminiai reljefai „Pramonė“ ir „Prekyba“ (skulptorius B.Pundzius), didžiąsias duris pabrėžia stambus granito rutulys. Interjere pritaikyti tautodailės motyvai (sienutės, laiptų atitvarai), dailės kūriniai. Organiškai derėjo Petro Kalpoko freskos, Stasio Ušinsko vitražai. Šis V.Landsbergio-Žemkalnio darbas buvo įvertintas ordinu, skiriamu „Už nuopelnus Lietuvos gerovei“.


Kultūros ministerijos saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja Irma Grigaitienė

Kauno tarpukario architektūros įtraukimo į UNESCO paveldo sąrašą procesas pas mus nevyksta. Iniciatyvą turėtų rodyti Kauno savivaldybė – ji turėtų teikti, pavyzdžiui, galimybių studiją, aprašyti viską, kas toje vietovėje yra vertinga, ir teikti mums. Mes tada žiūrėtume, gal kokią komisiją įkurtume. Kol kas tylu. Taip, girdėjau A.Gelūno pasisakymą, tačiau jau po to, kai jis nebuvo kultūros ministras. Negaliu atsakyti, kodėl jam tokia mintis kilo. Jis, kaip kaunietis, manau, norėtų, kad Kauno dalis, pastatyta tarpukariu, būtų pripažinta UNESCO vertybe, bet tai didžiulis kelerių metų darbas. Jei įtrauktų į UNESCO, būtų daugiau apribojimų. Taip, kaip su Vilniaus senamiesčiu. Dabar UNESCO paveldo centrui nuolat atsiskaitome, kas jame vyksta, kas daroma. Būti UNESCO sąraše yra garbė, tačiau lėšų ši organizacija neskiria. Valstybė tampa atsakinga už vietovę, objektą.


Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Rimgaudas Miliukštis:

Jau keleri metai galvojama apie Kauno tarpukario architektūros įtraukimą į UNESCO. Kol kas veiksmai vyksta tik žodžiais, neturiu duomenų, kad būtų parengti kokie nors oficialūs dokumentai. Iš tiesų reikia atlikti labai didelį paruošiamąjį darbą. Galvojame rudenį savivaldybėje surengti konferenciją šia tema.


Lietuvos nekilnojamosios vertybės, įrašytos į UNESCO sąrašą

Istorinis Vilniaus centras,

Kuršių nerija,

Kernavės archeologinė vietovė,

Struvės geodezinis lankas.


Šiame straipsnyje: paveldasarchitektūraUNESCO

NAUJAUSI KOMENTARAI

nezinomas

nezinomas portretas
nu jo pre tuokio mero kabutese,graitai sugrius ir lauksime europos sajungos pinigu restoravimiui.regis meras kauno,ar tik pavadinimas lenteles.nu vienu zodziu pastumdelis ir tiek yra?

mizantropas

mizantropas portretas
tai yra tikrai unikalūs statiniai, išskirtinės architektūros ir labai saviti, šilti, tiesiog Kauno puošmena. Tačiau apie jų vertę turi spręsti tik profesionalai architektai ir kiti specialistai. Mes, kauniečiai, turime didžiuotis, kad turime tokį nuostabų paveldą, tokį gražų mielą miestą, kurį koneveikia, kas netingi. Būkime patys verti tokio miesto, būkime jo patriotais, o ne niekintojais. Juk ir mes atsakingi už miesto švarą ir grožį. Kur mes išmokome tik gauti, o ne duoti?

1-am

1-am portretas
teisybės dėlei noriu paklausti, o ką jau tokio išskirtinio Kaunui nuveikė kiti merai? Juk ne viską mes žinome, ne viskas yra ir skelbiama. Jau pradėta tvarkyti gatves, gal galima pageidauti Kauno miesto tvarkymo plano viešo paskelbimo? Tuomet žinosime, kas ir koks atsinaujinimas laukia miesto.
VISI KOMENTARAI 21

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių