Kaune užsilikę žilagalviai medinukai kelia pavydą vakariečiams, nebeturintiems medinio paveldo. Vis dėlto Kauno mediniai namai nyksta akyse. Vos vienas kitas entuziastas gležnais pečiais gelbėja šį unikalų palikimą.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Vos peržengus seno Žaliakalnio namo slenkstį apninka laiko grūdintos medienos aromatas. Medinių laiptų dundesys, girgždančios grindys, nudilę turėklai, prieš 80 metų pirmą ir paskutinį kartą nuteptos dažais vidaus dailylentės, nuo milijonų prisilietimų nugludintos durų rankenos – vos saujelė to, ką su nuostaba atranda ir vertina senos medinės architektūros mylėtojai.

Deja, tokių entuziastų Kaune – vienetai. Didžiajai daliai šiandienės visuomenės medinukas atsilaupiusiais dažais nesukelia nė mažiausio sentimento. Priešingai – ne vienam knieti pabrėžus degtuką atlaisvinti atseit malkų krūvos užimtą patrauklų sklypą.

Žinomas Kauno architektas Audrys Karalius neslepia, kad besąlygiškai įsimylėjo medinuką. Į 1931 m. statytą dviejų aukštų namą Kauno Žaliakalnyje prieš porą metų įsikraustęs architektas A.Karalius nė akimirkos nesudvejojo, kad įsigijo ypatingą būstą.

„Sužavėjo namo aura, nuostabi architektūrinio folkloro visuma. Jį pirkti apsisprendžiau per dvi minutes“, – šypsojosi A.Karalius. Gyvenant ir kartu pamažu reabilituojant senučiuką namą pirminis nusiteikimas nė kiek nesusilpnėjo. Namas turtingas buvusių šeimininkų intelektualinio palikimo, tad jame architektas vis atranda lobių, kurie labiau ir labiau pririša prie seno namo.

„Kai name randu kokios nors senos literatūros, nuotraukų, piešinių ar seną autentišką daiktą – ne tik apsidžiaugiu. Kaskart pagalvoju, kad visa tai galėjo tiesiog pražūti ir tikriausiai daug visko kitur pražūsta. Naujumo kultas yra įvėlęs Lietuvą į beatodairiškas visa ko modernizavimo lenktynes, todėl dažnai seni, įdomūs rankdarbiai ar meistriškai pagaminti rakandai skrieja į šiukšlyną, užleisdami vietą kičinėms štampuotėms. Net turto vertintojams seno medinio namo vertė yra niekinė. Jų teigimu, pagal bankų patvirtintą turto vertinimo metodiką vertę turi tik sklypas, o smetoninio medinuko vertė – nulis litų... Jie net pasakė, kad mūsų namelio vertė iš tikrųjų yra neigiama. Atseit, jeigu sklypas būtų tuščias, jis kainuotų brangiau...“ – niūrią rinkos situaciją atskleidė architektas.

Statyta ne itin kokybiškai

Kad ir kaip miela žvelgti į kurortinę architektūrą primenančius medinukus Kaune, tai toli gražu ne vien romantika spinduliuojantis paveldas.

A.Karaliaus teigimu, jo įgytas medinis dviejų aukštų namas buvo ano meto statybų burbulo padarinys. Vien 1930 m. Kaune buvo pastatyta tiek namų, kiek jų iš viso buvo mieste 1914-aisiais, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.

„Laikinoji sostinė sparčiai augo, iš provincijos plūdo darbo jėga, studentai. Reikėjo statyti greit, pigiai ir daug. Mūsiškis buvo statomas kaip keturių nuomojamų butukų namas. Toks Dailidonis, kuris ėmėsi šio projekto, pristigo lėšų statybai baigti. Tai labai matyti iš namo konstrukcijos. Pirmas aukštas – rąstų, antras – medinis karkasas. Čia ir grindų lentos be įlaidų, ir sienų konstruktyvas sudurstytas iš atraižų, ir kai kurie langai buvo be jokių užkarpų – kaip vasarnamio“, – pamažu informaciją surinko architektas.

Jo žiniomis, neužbaigtą „bendrabutį“ nusipirko pulkininkas Pranas Mikštas. Šeima manė, kad čia gyvens laikinai, o greta statysis atseit gerą namą, tačiau liko čia gyventi visam laikui. Dar visai neseniai čia gyveno dvi pulkininko dukterys. Po močiučių mirties namą paveldėjo giminaitis iš Vilniaus, kuris be jokių sentimentų viską pardavė.

Įgyja neįkainojamos patirties

Tiesa, pirkdamas ilgaamžį medinuką, A.Karalius plika akimi negalėjo nustatyti, kad tai pigios, greitos tarpukario statybos reliktas, bet staigmenoms buvo nusiteikęs. „Tai jau antras mano medinukas ir esu šioks toks medinės architektūros žinovas. Anas buvo atvežtas iš kaimo ir surinktas Kaune. Rąstai – 18 cm, konstrukcija solidi, statyta kaip sau. Dabartinio namo pjauti rąstukai – vos 12 cm storio, o antro aukšto karkaso užpildas – 8 cm statmenos lentos ir nepavyzdinga pakulų kamša. Praardžius iš vidaus tinką buvo vietų, kur per sienas prasišvietė laukas“, – vėliau įsitikino naujasis namo šeimininkas.

Architektas nusiteikęs namą stiprinti, šiltinti, pakeisti fasado dailylentes naujomis, pagamintomis pagal identišką profilį. Dalis darbo jau atlikta, ne mažiau triūso – dar prieš akis.

„Į šio namo tvarkymą žiūriu kaip į seno smuiko restauravimą siekiant atkurti tik jam būdingą skambesį. Meilė ir pagarba tarpukario kultūrai čia yra vieninteliai varikliai. Man kaip modernistui tai yra neįkainojama patirtis, ypač – architektūrinės klausos lavinimo aspektu. Namelis dabar yra mano mokytojas. Jis atmeta kai kuriuos sprendinius ir kankina tol, kol randi tinkamą receptą būtent šiai vietai“, – šypsojosi pašnekovas.

Nekyla abejonių, kad senam mediniam namui atnaujinti reikia kur kas daugiau pastangų, laiko ir pinigų, nei pastatyti naujintelį šiuolaikišką, ekonomišką pastatą. A.Karaliaus įsitikinimu, norintieji būtent naujo būsto turėtų dairytis laisvo sklypo, o ne pirkti sklypą su smetoniniu medinuku ir iš karto jį griauti ar neatpažįstamai modernizuoti.

„Buvo atvejų, kai mane kviečia suprojektuoti atseit normalų namą vietoj sklype stovinčio autentiško tarpukario medinuko. Ir su tokiu kauniečiu diskutuodamas supranti, kad jam neįdomi nei Kauno savastis, nei istorija, nei folkloras ar autentas apskritai. Intensyvus kasdienis vartojimas ir “pirk, pirk – parduok, parduok„ lenktynės palieka savo pėdsaką ir architektūriniam mentalitetui. Dažniausiai, deja, šiems naujiesiems varguoliams nelabai galiu kuo padėti. Tik užjausti...“ – sako architektas.

Pertvaros virto baldais

Vis dėlto, pritaikant seną medinį namą šiandienai, tenka jį ir šiek tiek tobulinti. A.Karaliaus namo vidaus erdvės buvo suskaidytos daugybe pertvarų, siauras koridorius vedė į nedidelius kambarėlius. Teko dalį vidaus pertvarų išmontuoti.

Kita vertus, medinės pertvarkos tarsi ir neišnyko. Kadangi jos buvo padarytos iš 8 cm pušinių lentų, šios buvo patikėtos baldininkams, kurie iš jų pagamino virtuvės baldus. Puikiai per 80 metų išdžiūvusios, rievių raštais išmargintos pušies mediena, dengta nematoma alyva, tapo jaukia ir šilta interjero puošmena.

Senovinį būstą paversdami šiuolaikiniu, šeimininkai stengiasi išvengti to, kas jam nenatūralu. Iš esmės išlaikyta namo vidaus struktūra, medžiagiškumas – sienų apmušalai, dažytas tinkas, dažytos dailylentės. Senosios grindų lentos, jas nušlifavus ir nualiejavus, įsilieja į tarsi savaime gimstantį senovišką-modernų interjerą „be dizaino“.

Kas, kad vietomis senos grindys sulopytos tiesiogine šio žodžio prasme. Tie, kurie nesupranta poelgio palikti nepaslėptą lopą, tikriausiai nesupras ir kitų analogiškų sprendimų šiuose namuose. Štai viena iš pagrindinių namų vidaus sienų liko apkalta medinėmis dailylentėmis, kurios buvo dažytos vienintelį kartą 1931-aisiais. Pilkšvai mėlynos spalvos dažai gražiai nublukę ir aptrupėję, medienoje likę spėjusių aprūdyti vinučių. Ant nepaliestos smetoninio Žaliakalnio sienos puikiai jaučiasi ir šiuolaikinio Žaliakalnio modernisto Eugenijaus Varkalio drobė. Ši siena – tarsi teisybės langas, bylojantis apie autentišką pastato kilmę ir amžių.

Beveik nieko neišmeta

Tie, kas negaili duoti, būna apdovanojami. Tokia gyvenimo tiesa ištiko ir medinuko naujuosius šeimininkus. Iš vienos pusės namo tvarkymas pareikalavo ir dar pareikalaus daug lėšų. Vis dėlto šeimininkai buvo ir apdovanoti, nes jame išlikę daug antikvarinių interjero detalių ir daug tarpukarį menančių senovinių daiktų.

Nereikėjo ieškoti naujos vonios, namų kertes puošia ne vienas senas baldas ar aksesuaras. Paveldėti ir pulkininko P.Mikšto tapyti mėgėjiški paveikslai bei įvairūs buities rakandai. Net senučiukės rankinės atrado naują paskirtį – architektas A.Karalius eina su jomis į vietinę krautuvėlę.

Beje, tarpukariu namo pirmajame aukšte veikė krautuvėlė. Tebėra ir sovietmečio lenta, ant kurios kreida buvo rašomas kainoraštis, išliko seni prekybiniai baldai. Visa tai ketinama pritaikyti įrengiant studiją.

Blizganti architektūra nebeįdomi

A.Karalius prisipažįsta, kad gyvendamas tarp senų daiktų tarsi lyti istoriją. „Nuskambės keistai, bet man demonstratyvus architektūros naujumas, aktyvus ir efektingas dizainogeniškumas ir visa ko idealus išblizginimas man dabar nebeįdomus. Naujumo kultas žmones kreipia vieninteliu keliu – daryti naujai“, – komentavo architektas.

Jo nuomone, nesveikas naujumo badas lietuvius kankina dėl „nesenos ubagystės kompleksų“. „Dažnam norisi, kad namai atrodytų brangiai ir bajoriškai, tačiau dažniausiai matome tik prabangos karikatūras. Kitaip tariant, pigią prabangą be aristokratiško turinio“, – ironizavo A.Karalius.

Architektą stebina, kad nusipirkę seną namą lietuviai jį blizgina ir stengiasi padaryti it naują. Ir atvirkščiai, kokiame nors naujame pastate mūrija sendintas plytas ir kitaip kuria senovę.

„Ne kartą buvau pakviestas į naujai pastatytą klinkerinę dėžutę didelėmis vitrinomis “padaryti Provanso„ interjere. Kadangi nuo Provanso vaistų nėra, tai bandai žmogų suturėti nuo falšo ar bent išaiškinti, kad namo interjeras ir eksterjeras turi derėti tarpusavyje. Apskritai manau, kad išpūstas revoliucingumas ir nemokėjimas susitapatinti su tikrove kankina dažną lietuvį, tai labai matyti iš mūsų gyvenamosios architektūros. Kitaip tariant, savo egoizmą žmogus iškelia virš turimo pastato savybių ir charakterio, bandydamas ne susidraugauti, bet nugalėti autentiškas namo savybes“, – paaiškino kaunietis.

Realios paramos nesulaukia

Iš vienos pusės medinio namo likimas priklauso nuo medinuko savininko, tačiau netrūksta ir įvairiausių perteklinių biurokratinių reikalavimų. A.Karaliui suprantama, kad paveldą sergstinčios institucijos stengiasi, jog mediniai namai būtų išsaugoti autentiški, kad nebūtų apkalti plastikinėmis lentelėmis, išdidintos langų angos, sukilnoti stogai ar kitaip darkomi. Vis dėlto konkreti parama tiems, kurie realiai bando restauruoti senus namus, yra nepasiekiama. Daugybė gyventojų tiesiog neturi lėšų deramai atnaujinti medinį namą.

„Paveldo institucijos nedisponuoja realiais, tam reikalui skirtais pinigais. Vis atsiranda fondų, iš kurių gali būti finansuojama medinės architektūros restauracija, tačiau pertekliniai biurokratiniai reikalavimai paprastiems medinukų savininkams yra neįveikiami. Kada šiuos “europaistalus„ pakeis kad ir nedidelė, bet konkreti parama eiliniam medinukui, tuomet galima tikėtis ir medinio Kauno renesanso. Deja, šiandien kažkada pigus smetoniškas medinukas paverstas brangiai administruojamu objektu. Šis kelias veda tik į medinių objektų “sumalkinimą„. Kas iš to, jei Kaune liks vos penki už Europos pinigus išlaižyti namukai?“ – retoriškai klausė architektas.

Kuriantiesiems paramos programas jis siūlo pasivažinėti po Žaliakalnį, Vilijampolę ar Šančius ir pamatyti, kaip medinukai bjaurojami.

Leisti medinukui tarnauti antra tiek metų dabar nėra paprasta. Anksčiau, pasak A.Karaliaus, bet koks stalius nebrangiai pagamindavo medinius langus, turėklus ar kokį karnizą. Šiandieniai medienos meistrai įrangą nusistatę serijiniams gaminiams ir nelinkę nieko keisti, arba tai siūlosi atlikti už gerokai didesnę kainą", – pasakojo architektas.

„Smetonos laikais medinių namų statyba buvo pigi, medienos meistrų buvo kiekviename bažnytkaimyje ar kaime. Manau, kad ir manąjį namą statė ne Kauno meistrai, o buvo atsivežti nebrangūs kaimo dailidės. Ir mediena kaip medžiaga tada buvo pigi, niekas jai nekeldavo ypatingų reikalavimų. Kažkodėl Smetonos laikais persidažyti medinį namą nebuvo problema, o dabar net turtingi verslininkai atsisako medinio namo dėl esą brangios priežiūros“, – komentavo A.Karalius.

Jis neabejoja, kad jeigu būtų realiai pasiekiama dalinė parama, vertingų medinių namų savininkams būtų didelė paskata. „Kažkodėl sovietiniams daugiabučiams atnaujinti lėšų randama. Į medinį paveldą valstybė kol kas nėra atsisukusi, nėra jokių realių instrumentų, kurie skatintų žmones medinukus tinkamai tvarkyti ir juose gyventi“, – savo kailiu patyrė architektas.

Siūlo įkeldinti studentus

A.Karalius sutinka vis daugiau senųjų medinukų entuziastų, daugiausia tai – jauni, snobizmo nesukaustyti žmonės.

„Jaunimas mato ir moka vertinti medinės architektūros romantiką. Mados gyventi medinuke pas mus dar nėra, o Skandinavijoje, Austrijoje ar Prancūzijoje – tai yra gero tono, ekosofiško mentaliteto ženklas. Puikų pavyzdį galėtų parodyti, kad ir Vytauto Didžiojo universitetas, kurio menotyros studentai yra nemažai nuveikę tyrinėjant ir dokumentuojant medinį Kauną. Tarkim, nebrangiai įsigijęs keletą Žaliakalnio medinukų VDU galėtų įrengti studentų bendrabučių kvartaliuką. Būtų tikrų tikriausias ekosofiškas klasteris, ugdantis geresnį ir jautresnį kaunietį“, – idėją iškėlė architektas.

Susigriebti jis siūlo nedelsiant, nes mediniai namai, jeigu yra apleisti ar neprižiūrimi, suyra ypač greitai ir suremontuoti jų būna nebeįmanoma.

Tiems, kurie dvejoja medinukų prasmingumu, A.Karalius atveria savo būseną: „Jausmas gyvenant mediniame name yra saldus ir sunkiai apibūdinamas. Savijauta visiškai kitokia nei vadinamajame euroremontiniame pastate. Jaučiasi ypatingas susibalansavimas. Dažnai reikia prisiversti kažkur eiti, nes tiesiog gera būti name, kuris gyvas ir tikras. Jaučiu, kad bręstu kaip vynas taurios medienos statinėje...“

Medinės architektūros vertė

Lietuvoje medžio statybos tradicija plačiai išsišakojusi. Kaimo trobesiai, medinės bažnyčios nuo seno buvo gerbiami ir specialistų tyrinėjami. Į miestų namus žiūrėta ne taip palankiai, manant, kad gyventojai medį naudojo dėl lėšų trūkumo. Šiandien medinė miestų architektūra suvokiama kaip estetinė ir etinė vertybė. Dauguma Vakarų Europos miestų medinės statybos kvartalų neteko XIX a., kai prasidėjo intensyvi urbanistinė plėtra. Šiaurėje išliko Brygenas (Bergeno senamiesčio dalis), Norvegijos kalnakasių miestas Roros. Medinė architektūra čia kruopščiai prižiūrima ir saugoma. Pasaulio paveldo sąraše esančiame Rygos senamiestyje tai pat saugoma daug medinės architektūros. Vilniaus miesto savivaldybė medinių namų išaiškinimą ir dalinį tvarkymą pradėjo 2005 m. Vien centrinėje miesto dalyje užfiksuota pora tūkstančių medinių namų. Vilniaus medinę architektūrą laiko vertinga ne tik Lietuvos, bet ir Europos paveldo dalimi. Nė kiek ne menkesnę reikšmę turėtume pripažinti Kauno mediniam paveldui, juolab kad jo įvairovę originaliai praturtino tarpukaris, kai gyvenamaisiais namais apstatyti ištisi laikinosios sostinės rajonai. Iki mūsų dienų istorinėse miesto dalyse išliko apie 2 tūkst. medinių gyvenamųjų namų. Šios architektūros vertę be išlygų pripažįsta menotyrininkai ir paveldo specialistai. Deja, pastatų fizinė būklė dažniausiai yra kritiška, o pradinę išvaizdą intensyviai keičia nevykę atnaujinimai. Dėl lėšų stokos arba neišmanymo naikinami medinės architektūros elementai ir tradicinis medžiagiškumas. Medinių namų išsaugojimas – didelė ekonominė ir teisinė problema. 2011 m. medinio paveldo tyrinėtojų iniciatyva buvo pradėta kurti profesionali medinės architektūros duomenų bazė „Archimedė“, kurios duomenys skelbiami www.archimede.lt. Siekiama surinkti kuo daugiau informacijos apie išlikusius medinius namus: atliekama fotofiksacija, ieškoma senų nuotraukų, statybos projektų, archyvinių duomenų. Sukaupti duomenys taps pasiekiami įvairių sričių specialistams, miesto ūkio strategams. Ji turėtų sudominti ir medinių namų savininkus, padėdama pažinti ir pripažinti medinę architektūrą kaip miesto kultūrinės savasties segmentą ir keisti kol kas vyraujantį negatyvų požiūrį į medinius pastatus.

Šiuo metu kultūros vertybių registre įrašyta apie 30 medinių Kauno namų. Dauguma jų saugomi dėl memorialinės vertės – namuose gyveno žymūs menininkai, mokslininkai, visuomenininkai. Tik vienas kitas iš registre esančių objektų pasižymi įdomia menine raiška. Dar šiek tiek medinių namų patenka į saugomas teritorijas. Saugojimo reikalavimai keliami tik registre esantiems pastatams, kaitos apribojimai – esantiems saugomose teritorijose. Visų kitų medinukų išsaugojimas priklauso nuo savininkų geros valios.

Šaltinis: Kauno medinės architektūros duomenų bazės „Archimedė“ rengėjai

KPD Kauno teritorinio padalinio vyresnysis valstybinis inspektorius Andrius Liakas:

Medinis paveldas – probleminis. Daugeliui medinių namų pakenkė nacionalizacija, kai pasikeitė turto vienetų skaičius, viename name apsigyveno daugiau šeimų. Daugelis tokių namų žiauriai nugyventi. Kita vertus, dabar, norint tokius namus tvarkyti, nėra įmonių, kurios kvalifikuotai atliktų darbus. Jei medinės architektūros neįmanoma visiškai restauruoti, reikia bent tinkamai ją prižiūrėti. KPD laukia visų žmonių, kuriems reikalinga informacija, kaip išsaugoti medinius pastatus. Gyvenimas mediniame name yra ir savotiškas gyvenimo būdas. Norėtųsi, kad tokius pastatus įsigytų medinės architektūros mylėtojai. Priešingu atveju savininkas ras dingstį medinį namą nugriauti ir vietoj jo pastatyti naują.