Giara teigia visą save atiduodanti tapybai, o didžiausias pasitenkinimas aplanko tuomet, kai jos darbus supranta ir pamilsta kiti. Ir iš tiesų, žvelgdamas į Gią nejučia susimąstai, kad galbūt, kai nuoširdžiai darai tai, ką myli visa širdimi, sėkmė paprasčiausiai negali neateiti.

– Greičiausiai pirmas klausimas, kylantis susipažinus su jumis, – jūsų vardo kilmė. Ar tai tikras jūsų vardas, o gal pseudonimas? Kokia jo atsiradimo istorija?

– Gia yra mano vardo trumpinys. Kai šešiolikos metų išvykau gyventi į Paryžių, ten visiems buvo lengviau vadinti mane Gia. Taip per dešimt metų ir prilipo.

– Esate sakiusi, kad jums būna sunku socializuotis, bendrauti su žmonėmis. Ar dabar jau jaučiatės atradusi draugiją, su kuria bendrauti komfortiška ir lengva? O gal esate vienišė?

– Nepasakyčiau, kad esu vienišė, tiesiog šiuo metu yra toks periodas mano gyvenime – darau tai, kas man patinka labiausiai, kas jau seniai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, ir paprasčiausiai nelieka laiko socializuotis ar lankyti draugus. Kai darai tai, kas tau artima ir yra tavo kiekvienos dienos varomasis variklis, – tam atiduodi visą savo laiką ir save to net nesuvokdamas… Manau, tapyba taip pat yra kalbos ir bendravimo forma. Aš nebijau žmonių, tiesiog išliejus visą save ant drobės, nebelieka noro dalyti savo energijos aplinkiniams.

– Kaip prasidėjo jūsų, tapytojos, kelias? Ar prisimenate pirmąjį nutapytą darbą?

– Tapiau, piešiau, lipdžiau nuo mažens. Lankiau dailės mokyklą, privačiai mokiausi akademinio piešimo ir tapybos. Tad būtų sunku nurodyti tikslų visko pradžios laiką. Tai lydi mane visą mano gyvenimą. Tikrai nepamenu pirmo nutapyto darbo.

– O pirmąjį parduotą?

– Prisimenu pirmąjį padovanotą darbą. Tai buvo moters portretas. Buvau gal vienuolikos metų.

– Ar nebūna sunku atsisveikinti su savo darbais ir atiduoti juos pirkėjams? Galbūt yra tokių, itin brangių širdžiai, kuriuos nusprendžiate pasilikti sau?

– Turiu keletą darbų atsidėjusi namie, kurių nenoriu niekam perleisti, bent jau kol kas. Kai grįžau namo po vienos parodos atidarymo, vis neapleido jausmas, kad kažką pamiršau ar palikau – tik vėliau suvokiau, kad trūksta paveikslų ... Atrodė, kad palikau save juose. Bet matyti kitus, pamilstančius tavo kūrybą, atstoja viską.

– Kiek vidutiniškai jums užtrunka nutapyti vieną paveikslą?

– Būtų sunku įvardyti konkretų laiką, nes daug kas priklauso nuo pasirinktos tematikos, pačios idėjos ir technikos, žinoma, ir mano pačios nuotaikų. Kai kurie darbai mėnesį būna studijoje ir pabaigos nematyti.

– Ką galėtumėte pavadinti didžiausiu savo įkvėpimo šaltiniu?

– Visatą! Man visas mūsų pasaulis – žmonės, jausmai, gyvenimas, galimybės, žmonių individualumas ir skirtingi požiūriai bei suvokimai paties pasaulio, įtakos yra kažkas tokio, kas stebina kiekvieną dieną ir yra labiausiai "fascinating thing in the world" (daugiausia žavesio turintis dalykas pasaulyje – angl. k.)

– O kokie menininkai įkvepia jus kurti, yra jūsų didžiausi autoritetai?

– Markas Rotko. Dėl sugebėjimo perteikti tokį stiprų jausmą per tokią minimalią abstrakciją, į kelias spalvas sudėti tiek daug ir sukelti emocijų net tam, kuris nesidomi menu. Nors mano darbų stilistika neturi nieko bendra su jo, turiu siekiamybę, kad mano paveikslai kalbėtų su žiūrinčiuoju taip, kaip kalba jo darbai.