Pasak šalies vadovo, šalį apėmusi pandemija nusinešė nepalaužiamos dvasios, išminties, santaikos ir tolerancijos žmogaus ir iškilios kultūros pasaulio asmenybės gyvybę.

„Visas šviesaus atminimo profesorės gyvenimas, akademinė, socialinė, visuomeninė veikla – lyg paminklas humanistinėms vertybėms, išgryninantis pagarbos vienas kitam idėjas, suartinantis tautas ir žmones“, – sakė G. Nausėda.

Jo teigimu, išgyvenusi tarpukarį, nacių okupaciją, sovietmetį ir Nepriklausomybės atkūrimo metus, I. Veisaitė tiesė tiltus per šias epochas skiriančias nesusikalbėjimo prarajas.

Holokausto metu praradusi didelę savo šeimos dalį, išgelbėta lietuvių moters, kuri pati paskui atsidūrė Gulage, vaikystėje patyrusi visą totalitarinių režimų siaubą, kaip intelektualė brendusi brutalioje, suvaržytoje sovietų Lietuvoje, ji niekada neužsidarė kaltinimų ir nuoskaudų nelaisvėje. Vietoj to I. Veisaitė visad skleidė meilę ir toleranciją, sugebėdama kiekviename mūsų visų pirma įžvelgti žmogų, o tik paskui tautybę, religiją ar ideologiją, kviesdama išgirsti vieniems kitus ir būti kartu bendram mylimo krašto labui.

Premjerė I. Šimonytė literatūrologės mirtį pavadino didele netektimi.

„Norėčiau išreikšti kuo nuoširdžiausią užuojautą. Visos netektys visą laiką būna ne laiku, bet dabar, kai turime tokią situaciją su koronavirusu, be abejonės, taip ir pamatome, kaip statistika virsta labai konkrečiais žmonėmis, kurie mums arba asmeniškai labai brangūs, arba labai svarbūs visai Lietuvos visuomenei“, – sakė ji.

Pasak Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, I. Veisaitė buvo iškili, išskirtinės erudicijos asmenybė, palikusi neišdildomą pėdsaką kultūros istorijoje.

„Jos indėlis teatro kritikos, literatūrologijos ir pedagogikos srityse bei tarptautinių ryšių puoselėjime neišmatuojamas. Netekome ryškios visuomenės veikėjos, savo gyvenimo veiklą nuoširdžiai grindusios humanistinėmis vertybėmis ir tolerancija“, – teigė Lietuvos parlamento vadovė.

Jos indėlis teatro kritikos, literatūrologijos ir pedagogikos srityse bei tarptautinių ryšių puoselėjime neišmatuojamas.

Sunkią netekties valandą V. Čmilytė-Nielsen literatūrologės ir teatrologės artimiesiems ir bičiuliams linki dvasios stiprybės.

Užuojautą taip pat išreiškė ir kadenciją baigęs premjeras Saulius Skvernelis, buvęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

„Lietuva neteko labai svarbios mūsų teatrui, literatūrai ir visai kultūrai asmenybės. Šio žmogaus mintys ir darbai, visas sudėtingas ir prasmingas gyvenimas įamžina ištisą epochą. Iš įžymios kūrėjos knygų kartų kartos turės galimybę mokytis išminties, tolerancijos ir meilės tėvynei. Dėl Irenos Veisaitės mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, bičiuliams ir visiems, kuriems likimas padovanojo dovaną pažinoti šią taurią asmenybę“,– sakoma S. Skvernelio užuojautoje.

Pasak M. Kvietkausko, Lietuva neteko asmenybės, kuri įkūnijo „europietiškos demokratijos, tolerancijos ir dialogo dvasią pačia savimi, savo principine laikysena“.

„Per visus Nepriklausomybės metus Irena Veisaitė buvo Lietuvos kultūros vakarietiškos raidos strategė, vadovavusi „Atviros Lietuvos fondui“. Jos dėka įvyko daugybė esminių mūsų kultūros, o svarbiausia – sąmoningumo pokyčių. Jos dėka iš naujo kūrėsi dialogas tarp lietuvių ir žydų kultūrų, atvira ir objektyvi diskusija apie pačios Irenos išgyventą Holokausto tragediją. Visiems Lietuvos kultūros žmonėms kaip testamentas lieka Irenos Veisaitės pokalbių knygos pavadinimo ištarmė – „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, – teigė jis.

Intelektualė, teatrologė, literatūrologė ir žmogaus teisių aktyvistė I. Veisaitė mirė penktadienį, eidama 93-iuosius metus.

I. Veisaitė gimė žydų šeimoje 1928-aisiais Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo kalinama Kauno gete, ją nuo Holokausto išgelbėjo ir paslėpė lietuviai draugai.

Po karo I. Veisaitė studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, 1953-iaisiais baigė germanistiką Maskvos universitete, baigė Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) universiteto aspirantūrą.

Nuo 1953-iųjų ji beveik penkis dešimtmečius metus dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete. Lietuvos ir užsienio spaudoje ji yra publikavusi daugiau kaip 200 straipsnių literatūros, teatro, XX amžiaus lietuvių ir žydų santykių, Holokausto istorijos temomis, 2016-aisiais publikuota istoriko Aurimo Švedo pokalbių knyga su ja.

I. Veisaitė 1990-aisiais buvo viena Atviros Lietuvos fondo steigėjų, iki 2000-ųjų fonde ėjo įvairias vadovaujančias pareigas, dirbo įvairių kitų nevyriausybinių organizacijų valdybose, buvo UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto narė.

Mokslininkė yra pelniusi daugybę valstybinių apdovanojimų, šiemet jai taip pat įteiktas Vokietijos apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus“ Didysis kryžius.