Trečiajame Sandros Bernotaitės romane „Akys chimeros“ (Vaga, 2021) skaitytojai pakviečiami leistis į tokią kelionę. Praleisti dieną (knyga neilga, gali pavykti tilpti į tokius laiko rėmus) su lietuvių ir lenkų delegacija, žvilgtelėti į to meto literatūros pasaulio asmenybių gyvenimus, perskaityti jų mintis. Toje kelionėje kartu plauks Salomėja Nėris ir Jonas Aistis. Jai pasibaigus, poetai greičiausiai niekada nebesusitiks.

Vis dėlto, kelionės lemtingumas, apie kurį užsiminiau straipsnio pradžioje, slypi ne šio istorinio įvykio atpasakojime, kuris, pasak S.Bernotaitės, yra tik viena iš galimų jo interpretacijų. Autorė teigia, kad knyga – tai jos asmeninė kelionė, sutapusi su grįžimu gyventi iš Australijos į Lietuvą, persikraustymu į Kauną. Interviu – apie šią asmeninę kelionę, apie meninę tiesą, kuri išmonę paverčia daugiau nei tiesa, apie romano rašymo procesą.

– Pradėdama skaityti romaną „Akys chimeros“ maniau, kad jis – apie S.Nėrį. Knygą pabaigusi nebesu tokia tikra. Kaip jūs pati įvardytumėte, apie ką jūsų romanas?

– Manau, atsakyti į šį klausimą gali kiekvienas skaitytojas, ir kiekvieno jų atsakymas bus teisingas. Romanas daugiasluoksnis. Man tik svarbu pažymėti, kad orientavausi ne į istorinio romano žanrą, nors veikėjai ir įvykiai – realūs. Tai egzistencinis romanas.

Prieš rašydama išgyvenau jį. Tai ir mano asmeninė kelionė, gyvenimo atkarpa, kurią praleidau tyrinėdama, svajodama ir įsivaizduodama, o galiausiai – keliaudama su veikėjais tuo motoriniu laivu iš Kauno prieplaukos į Gelgaudiškį ir atgal. Man tai buvo tikra, išgyventa ne tik vaizduotėje. Šis romanas pakeitė mano gyvenimą, jau nekalbant apie tai, kad turėjo įtakos gyvenamosios vietos pasirinkimui.

Geram romanui svarbu turėti stiprią asmenybę, apie kurią suksis veiksmas. Manajam romanui pasisekė – tos asmenybės net dvi. S.Nėris ir Jonas Aistis (anuomet Kossu-Aleksandravičius). Vienas iš kūrinio įvykių – judviejų susitikimas. Tai tikras faktas, tačiau kaip ir kokie dalykai juos galėjo ištikti, susieti, išskirti – fikcija.

– Kaip jums kilo mintis aprašyti tą kelionę?

– Apie realiai vykusią ekskursiją, kurioje dalyvavo lietuvių ir lenkų kultūrininkų delegacijos, sužinojau iš Jono Aisčio esė „Giros“. Anuomet buvau dar tik pradedanti rašytoja. Dar man gyvenant Australijoje, sykį iš Lietuvių klubo bibliotekos parsinešiau storą rinkinį ir ėmiau balsu juoktis, skaitydama apie Liudo Giros žmoną Bronę.

Pamatas: rašydama knygą autorė naudojo dešimtmetį rinktą medžiagą. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Tačiau man ji nepasirodė svarbiausia esė veikėja: pagal statusą laive buvo įdomiausias pats pasakotojas ir S.Nėris. Pasidomėjus atidžiau, paaiškėjo, kad jiedu gimę tais pačiais metais, pamečiui apdovanoti Valstybine stipendija už poezijos rinkinius... Vienmečiai poetai, vyras ir moteris – kokie panašumai ir skirtumai?

Aišku, intrigavo tie judviejų likimai – artėja karas, ir vieną jų blokš į Rusijos, kitą – į Vakarų pusę. Greičiausiai po šito pasiplaukiojimo jie niekada nebesusitiks. J.Aistis rašė memuarus po kelių dešimčių metų, kai S.Nėries jau nebuvo, o tai, kaip ji elgėsi sovietų okupacijos metu, kuriai ideologijai atstovavo, tapo jos pasmerkimo priežastimi, bent jau pokario diasporoje. Man tapo labai įdomu sužinoti, susidaryti savo nuomonę apie tai, kas įvyko. Tai gera priežastis parašyti romaną.

– S.Nėris kontroversiškai vertinama asmenybė. Koks jūsų pačios požiūris į ją? Kiek tas požiūris turėjo įtakos rašant?

– Romanui netiktų veikėja, kurios gyvenime viskas ramu, tvarkinga, teisinga. Net kuriant autobiografiniais motyvais tenka susirasti savo bėdų ir dramų šaknį, o jei to per maža – paryškinti. S.Nėries atvejis unikalus, įvairiai aptartas, tačiau vietos interpretacijai apstu. Jaučiau, kad rasiu savo požiūrio kampą.

Taip ir atsitiko, kai ėmiau tapatintis, arba, kitaip sakant, atsistojau į jos vietą. Bandžiau įsivaizduoti, kokiam moters tipui ją priskirčiau. Kokia ji, kaip žmogus? Ar būtų malonu su ja bendrauti? Ar mudvi sutartume pasaulėžiūros klausimais? Net toks trivialus, sakytume, klausimas: ar ji buvo graži? Suprantama, o gal stereotipiška, kad buvo patraukli, turėjo daug meilės romanų. Bet ar mylima? Ar buvo kada nors laiminga? O juos santuoka? Jos motinystė? Man pasirodė, kad čia manęs laukia daug atradimų.

– Na, ar galėtumėte būti draugės su S.Nėrimi?

– Nors tarp manęs ir mano sukurtos veikėjos yra daug bendro – nebūčiau taip susidomėjusi, jei nebūčiau šito panašumo nujautusi – abejoju, ar būtume draugės. Kad sukurtum personažą, neturi jo mylėti. Gal meilė kaip tik trukdytų jį kurti tokį visapusišką, sodrų, kurti su atjauta, bet ir negailestingai. Jei S.Nėris būtų turėjusi laiko pabandyti kurti prozą, jai irgi būtų tekę susidurti su panašiais dalykais. Bet ji nespėjo, nepabandė. Savo romane už ją tai padariau aš. Literatūra tai leidžia.

– Skaitant knygą akivaizdu, kad atlikote gilų medžiagos tyrimą. Ir vis dėlto – tai romanas, ne dokumentika. Kas jame tikra, kas išgalvota?

– Beveik visi romane minimi anekdotai tikri, perpasakoti ar net cituojami (jeigu pats šaltinis kalba), užtat buitinės smulkmenos, situacijos, aplinkybės, vidinės dramos – mano proto pagimdytos, remiantis surinkta medžiaga apie to laiko gyvenseną. Diskusijos tarp veikėjų yra sukonstruotos iš to, ką radau spaudoje, memuaruose, istorinėse knygose.

Istorinių asmenų biografijos rašomos ne vieno tyrėjo, jos skiriasi, dėl atradimų ir interpretacijų vyksta polemikos. Biografijose siekiama dokumentinio tikslumo. Romano žanras leidžia fantazuoti, čia svarbiausia yra meninė tiesa – kuri nėra melas, bet nėra ir tiesa. Tai – virš tiesos. Skaitant turėtų apimti tikrumo įspūdis: taip galėjo būti. Sujungti ir organiškai susieti faktus su interpretacija – čia reikia patirties ir meistrystės.

– Prisimenu, kai mes su jumis susipažinome prieš kelerius metus, skaitėte šio kūrinio ištrauką. Romane „Akyse chimeros“ ją radau pasakojimo pabaigoje. Gal galite pasidalyti: kaip vyksta rašymo procesas? Kaip pradedate, kaip tęsiate? Kiek laiko tai trunka?

– Šiuo atveju buvau pradėjusi rašyti nuo to, kas mane labiausiai užkabino: nuo moters vidinio monologo. Tai buvo ekstatiškas rašymas, poetinė proza. Paskui reikėjo rasti būdą, kaip sukurti visą istoriją, privedusią iki to taško. Nebuvau tikra, ar romanas baigsis būtent šituo monologu, gerokai permainytu, bet, kaip suprantu, atpažįstamu jį girdėjusiesiems. Atsitiko taip, kad visa ta veikėjų kelionė nuo ryto iki ryto parvedė pasakotoją į "moters su praeitimi" vidų ir galiausiai "Dievas aukštybėse pravėrė langą".

Būti lietuviškos kultūros atstove nereiškia būti provincialia. Jeigu visatos centras yra mano viduje, tai ir skaitytojai pajus – ir tai palies jų visatos centrą.

Pirmąjį romano eskizą nuo pradžios iki galo parašiau per pusantro mėnesio, rašydama kasdien (tada dar nežinojau, kad tai bus pirmas ir paskutinis eskizas). Visus kitus reikalus buvau sustabdžiusi, atidėjusi, su žmonėmis nesusitikinėjau, nelindau lauk. Rytą rašydavau po kelias valandas, o visą kitą laiką mirkdavau migloje – nei čia, nei ten. Švysteli koks vaizdinys – pasižymiu sąsiuvinyje arba paleidžiu, tegul sugrįžta stipresnis, jeigu tikrai turi jėgos. Rašydama skaičiau tą medžiagą, kurią buvau surinkusi per dešimtį metų. Viskas buvo sudėliota kompiuteryje gan tvarkingai, kad greitai rasčiau tai, ko reikia. Čia prireikė ir metodiškumo, ir gebėjimo patekti į transo būseną, ir išbūti joje pusantro mėnesio neišprotėjant...

– Minėjote, kad dėl knygos rašymo persikėlėte į Kauną. Kiek buvimas vietoje padėjo rašyti?

– Kūryba yra mano gyvenimo išdava, ji visada autobiografiška, o kai kuriuos su rašymu susijusius dalykus priimu kaip ženklą ir su džiaugsmu leidžiuosi į nuotykį. Taip atsitiko ir su meile Kaunui. Ne iš pirmo žvilgsnio, bet 2016 m. atvykus dešimčiai dienų įsižiebė didelis ir gilus mano susidomėjimas. Pajutau, kad būtent čia reikia apsigyventi grįžus į Lietuvą. Visa, kas man nutiks šiame mieste, – potenciali medžiaga romanui. Man reikėjo patirti šį miestą visais pojūčiais, ne tik suvokti protu. Čia sutikau tikrų kauniečių, kurie serga už savo miestą ir, galima sakyti, vis dar atstovauja tarpukario dvasiai. Beje, Smetonos laikų žmonių teko sutikti ir išeivijoje.

– Užsiminėte apie diasporos požiūrį į S.Nėrį. Pati esate buvusi tos diasporos dalimi.

– Nors gyvenau užsienyje dešimt metų, aš buvau ne tos išeivijos, apie kurios požiūrį čia kalbame, dalimi. Diaspora šiuo metu labai sluoksniuota, susiskaldžiusi, bet tai natūralūs procesai: kartų kaita ir emigracijos bangų susitikimas. Buvau reziduojanti svetur lietuvių rašytoja.

Išeivijos požiūrį į komunistavusius rašytojus man suvokti padėjo J.Aisčio, Mykolo Vaitkaus, Alfonso Nykos-Niliūno ir kitų atsiliepimai. Mano pačios požiūris panašus, tačiau rašydama bandžiau suprasti ir tuos, kuriems bolševizmo idėjos anuomet atrodė pats geriausias sprendimas žmonijai. Suprasti jų žmogiškumą, nereiškia pateisinti jų elgesį ir pasirinkimus.

– Kaip apskritai pasikeičia požiūris į Lietuvą, Lietuvos istoriją gyvenant užsienyje?

– Gerokai pagyvenus užsienyje, mano atveju, Australijoje, daugiakultūrėje kolonistų šalyje, atsiranda sveikas atstumas nuo visko. Ne tik į svetimą istoriją ar politiką (šitą ypač) ėmiau žiūrėti su ramiu nepasitikėjimu. Nėra tobulos santvarkos, nebūna tobulų šalių, kurių istorija šviesi. Bet žmogus turi savo gimtinę, savo tėvynę – šito nepasirinksi, tai duotybė.

Iki romano „Akys chimeros“ mano knygos buvo parašytos Melburne, o išleistos Lietuvoje. Rašiau iš pasaulinės perspektyvos: apie lokalius, lietuviškus dalykus, bet mąstydama globaliai, ieškodama ir rasdama mūsų mikroistorijoms vietą. Manau, tai labai sveikas požiūrio kampas, teisingas ir siekis neužsidaryti mažos šalies geografinėse ir kultūrinėse ribose. Būti lietuviškos kultūros atstove nereiškia būti provincialia. Jeigu visatos centras yra mano viduje, tai ir skaitytojai pajus – ir tai palies jų visatos centrą.

– Jau kelerius metus esate grįžusi. Tikiu, kad gali kilti visokių jausmų, bet kas jus džiugina labiausiai gyvenant čia, Lietuvoje? Kaune?

– Adaptacija grįžus trunka maždaug dvejus metus – gal tada ir buvo visokių jausmų, bet tai jau praeitis. Man tie dešimt metų svetur buvo nuostabus ir labai vertingas metas, kai turėjau visas reikalingas sąlygas lavintis ir kurti. Tačiau nuolat jutau degančią perspėjimo lemputę: tai yra laikina, čia ne namai, tu tik lauki, kol grįši. Niekada nesigailėjau grįžusi. Viskas, ką išgyvenau svetur, liks su manimi, tai mano biografijos dalis. Iš prigimties esu gan sėslus žmogus, man reikia ne tik gyvos kultūrinės terpės, bet ir anonimiškumo, ramybės, kurios gaunu apsčiai, būdama netoli nuo Vilniaus, o gyvendama Kaune.

Gal kai kam sunku patikėti, bet, grįžusi iš žemyno, kur saulėtos dienos yra norma, o apniukusios – išimtis, džiaugiuosi bet kokiais orais ir visais metų laikais. Labiausiai Lietuvoje džiugina žmonės, visavertiškas bendravimas su jais, draugystės, konfliktai, bendrystė ir skirtumai, viskas yra gera, nes sava. Išmokau tai branginti. Grįžau ten, kur noriu išgyventi savo dienas pilnaširdiškai ir iki galo.