– Daž­nai esa­te pri­sta­to­ma pir­mą­ja už­sie­nie­te pro­fe­so­re Is­lan­di­jos uni­ver­si­te­te ir jau­niau­sia, ei­nan­čia to­kias pa­rei­gas. Kaip pa­ti pri­si­sta­ty­tu­mė­te au­di­to­ri­jai, tar­kim, nie­ko apie jus ne­gir­dė­ju­siai?

– Ne vi­sa­me uni­ver­si­te­te, tik Vers­lo ka­ted­ro­je, ku­ri yra di­džiau­sia uni­ver­si­te­te. Di­des­nė, nei su­dė­jus ke­lis fa­kul­te­tus. O sa­ve pri­sta­ty­čiau kaip dvie­jų nuo­sta­bių vai­kų ma­mą, til­tų tarp moks­lo ir vers­lo, Lie­tu­vos ir Is­lan­di­jos sta­ty­to­ją ir smal­sų žmo­gų.

– Di­džiau­sio­je Is­lan­di­jos aukš­to­jo moks­lo įstai­go­je įkū­rė­te Pro­jek­tų va­dy­bos ins­ti­tu­tą; pa­ra­šė­te pir­mą­ją Is­lan­di­jo­je kny­gą apie ly­de­rys­tę, ku­rią įžan­gi­niu žo­džiu pri­sta­tė du bu­vę šios ša­lies pre­zi­den­tai; moks­li­nin­kų in­ter­ne­to erd­vė­je Aca­de­mia.edu esa­te vie­na skai­to­miau­sių – ko dar ne­pa­mi­nė­jau iš jū­sų įspū­din­gos kar­je­ros?

– Pa­tiks­lin­siu: Aca­de­mia.edu vie­ną mė­ne­sį bu­vau tarp 4 pro­c. skai­to­miau­sių. Tu­rint gal­vo­je, kad tai 82 mln. moks­li­nin­kų bend­ruo­me­nė, tai sun­kiai su­vo­kia­mas jaus­mas. Kny­ga apie ly­de­rys­tę Is­lan­di­jo­je tik­rai džiau­giuo­si. O dar la­biau džiau­giuo­si, kad dar vie­na bend­raau­to­rė – taip pat lie­tu­vė, ne­pap­ras­tai ta­len­tin­ga dr. Ol­ga Štan­gej. Nuo kny­gos iš­lei­di­mo praė­jo tre­ji me­tai. Kar­tais, skai­ty­da­ma jū­sų mi­nė­tų gar­bių as­me­nų pa­gi­ria­mą­jį žo­dį, pa­ti sa­vęs klau­siu, iš kur bu­vo tiek drą­sos pa­pra­šy­ti? Juk tai du bu­vę Is­lan­di­jos pre­zi­den­tai, Har­var­do pro­fe­so­rius, taip pat ir bu­vęs G.W.Bus­ho pa­ta­rė­jas. Ta­čiau, kai rei­kia, vis­kas vi­du­je mo­bi­li­zuo­ja­si tiks­lui pa­siek­ti. Net­ru­kus apie kny­go­je pa­tei­kia­mas min­tis skai­ty­siu pa­skai­tą MBA (va­do­vų ma­gist­ran­tū­ra) stu­den­tams, at­vyks­tan­tiems iš JAV, Vor­to­no uni­ver­si­te­to. Vor­to­no MBA yra ne kar­tą pri­pa­žin­ta ge­riau­sio­mis to­kio ly­gio stu­di­jo­mis. Stul­bi­nan­čią kar­je­rą pa­da­rę ten stu­di­juo­jan­tys stu­den­tai, prieš at­vyk­da­mi į Is­lan­di­ją, pri­va­lo per­skai­ty­ti kny­gą, kad su­si­ti­ki­mo me­tu ga­lė­tu­me ap­tar­ti is­lan­diš­ko­sios ly­de­rys­tės su­bti­ly­bes.

– Drau­ge su ant­rep­re­ne­re, vie­nin­te­lio pa­sau­ly­je nuo­to­li­nio mo­te­rų uni­ver­si­te­to WoW Uni­ver­si­ty įkū­rė­ja In­ga Jab­lons­ke pra­dė­jo­te pro­jek­tą „Aš Esu Tu“. Ko sie­kia­te šia so­cia­li­ne ini­cia­ty­va?

– Mū­sų tiks­las – pri­si­dė­ti prie atei­ties, ku­rio­je pro­fe­si­nė­je sri­ty­je bus ma­žiau bar­je­rų, kli­šių, su­kur­tų ly­ties pa­grin­du. Sie­kia­me at­kreip­ti dė­me­sį ne tiek į eg­zis­tuo­jan­čią pro­ble­mą, kiek į nau­das, lai­mė­ji­mus mums vi­siems, jei tų bar­je­rų mo­te­rims pa­si­ren­kant pro­fe­si­ją, de­ri­nant šei­mą ir dar­bą, ky­lant kar­je­ros laip­tais ne­bū­tų ar bū­tų ma­žiau. In­ga va­do­vau­ja WoW uni­ver­si­te­tui, ku­ris vie­ni­ja 10 000 mo­te­rų. Ir vi­są ma­no tu­ri­mą sta­tis­ti­ką ga­lė­tų iliust­ruo­ti de­šim­ti­mis is­to­ri­jų.

– Jū­sų pro­jek­tą pa­lai­ko dau­gy­bė sėk­mės sa­vo pro­fe­si­nė­je veik­lo­je ly­di­mų žmo­nių, dau­ge­lis ta­po jo am­ba­sa­do­riais. Su­lau­kė­te bend­ra­min­čių, ti­kin­čių, kad ly­de­riais ne gims­ta­ma, o tam­pa­ma, tu­rint ge­rą pa­vyz­dį ir gau­nant tin­ka­mą auk­lė­ji­mą?

– Vi­si mū­sų am­ba­sa­do­riai ne­pap­ras­tai daug pa­sie­kę, sa­vo sri­čių ly­de­riai, au­gi­nan­tys duk­ras. Esu be ga­lo dė­kin­ga, kad jie pri­si­dė­jo prie pro­jek­to, taip dek­la­ruo­da­mi, kad ir vy­rų, ir mo­te­rų rei­kia vi­so­se jų at­sto­vau­ja­mo­se pro­fe­si­nė­se sri­ty­se. Ma­nau, kad bran­giau­sia, ką ga­li­me duo­ti vai­kams, yra po­žiū­ris: to­le­ran­ci­ja ki­tiems, pa­kan­ka­mas pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, ug­dan­tis ge­bė­ji­mą iš­klau­sy­ti ki­tą nuo­mo­nę ir keis­ti sa­vą­ją. Taip pat – ne­tu­rė­ji­mas po­rei­kio skirs­ty­ti žmo­nes pa­gal jų vie­tą gy­ve­na­ma­ja­me plo­te (pvz., kie­no vie­ta vir­tu­vė­je) ar­ba se­lek­ty­vus bio­lo­gi­jos ir ant­ro­po­lo­gi­jos fak­tų iš­krai­py­mas („taip gam­ta su­kū­rė“).

– Koks yra ge­ras ly­de­ris? Ko­kias svar­biau­sias sa­vy­bes rei­kia tu­rė­ti ar­ba iš­siug­dy­ti? Ko tu­rė­tu­me pa­si­mo­ky­ti iš šiau­rie­tiš­kos ly­de­rys­tės, ku­ri pa­sau­ly­je pri­pa­žin­ta vie­na efek­ty­viau­sių va­do­va­vi­mo for­mų?

– Ly­de­rys­tė kaip pro­ce­sas vi­sa­me pa­sau­ly­je yra api­brė­žia­ma pa­na­šiai. Kaip api­brė­ši­me, kas yra ge­ras ly­de­ris, pri­klau­so nuo kon­teks­to, vi­sų pir­ma, kul­tū­ri­nio. Yra in­dust­ri­jų (pvz., IT, ban­kų sek­to­rius), ku­rios pa­si­žy­mi stip­ria sa­va sek­to­riaus kul­tū­ra, ku­ri net per­mu­ša na­cio­na­li­nių kul­tū­rų skir­tu­mus, ta­čiau sie­kiant efek­ty­vios ly­de­rys­tės siū­ly­čiau vi­sų pir­ma žvelg­ti į kul­tū­rą – or­ga­ni­za­ci­jos, sek­to­riaus ir ša­lies.

Šiau­rie­tiš­kos ly­de­rys­tės pa­grin­dą su­da­ro trys ver­ty­bės: pa­si­ti­kė­ji­mas, kuk­lu­mas ir rū­pes­tis. Jau net čia yra be­ga­lė nau­dų: iš ty­ri­mų ži­no­me, kad aukš­to pa­si­ti­kė­ji­mo kon­teks­te įmo­nės ga­li su­tau­py­ti be ga­lo daug, nes ne­rei­kia kur­ti gi­gan­tiš­kų prie­žiū­ros struk­tū­rų. Aukš­tas pa­si­ti­kė­ji­mas taip pat smar­kiai pri­si­de­da prie anks­ty­vo klai­dų (pvz., bro­ko) iden­ti­fi­ka­vi­mo ir grei­to bei ap­gal­vo­to spren­di­mo (nes žmo­nės be bai­mės siū­lo įvai­rias idė­jas). Pa­si­ti­kė­ji­mas po­zi­ty­viai vei­kia ir ino­va­vi­mą.

Nėra to taško, į kurį ateisite užauginusios vaikus ar pasiekusios kitą karjeros laiptelį. Tikroji pilnatvė yra ta kelionė į ateitį.

Šiau­rie­tiš­ka ly­de­rys­tė yra tri­jų ly­de­rys­tės sti­lių sam­plai­ka: da­ly­vau­jan­ti, trans­for­ma­ci­nė ir orien­tuo­ta į dar­buo­to­ją. Toks mi­ši­nys ne tik šian­dien duo­da pui­kių re­zul­ta­tų (ty­ri­mų duo­me­ni­mis, skan­di­na­vų dar­bo jė­ga yra mo­ty­vuo­čiau­sia pa­sau­ly­je), ta­čiau tik­rai pui­kiai įsi­pai­šo į pro­gno­zes apie tai, ko rei­kės atei­ties įmo­nėms.

– Ko­kia, jū­sų žvilgs­niu, yra šiuo­lai­ki­nė mo­te­ris? Ar lie­tu­vės pa­sau­li­nia­me kon­teks­te tu­rė­tų pa­si­temp­ti, o gal, at­virkš­čiai, sek­ti­nos kaip pa­vyz­dys?

– Man šiuo­lai­ki­nė mo­te­ris yra to­kia, ku­ri pri­sii­ma at­sa­ko­my­bę už sa­vo pil­nat­vės po­jū­tį, su­pras­da­ma, kad pil­nat­vė yra dau­gia­di­men­si­nė – su­si­de­dan­ti iš ke­le­to ele­men­tų, vaid­me­nų (pvz., ma­ma, pro­fe­sio­na­lė, drau­gė, sa­va­no­rė ir t.t.). Vaid­me­nų (ne vie­no vaid­mens) per­for­man­so pla­nas, pu­siaus­vy­ros tarp vaid­me­nų dė­lio­ji­mas ir per­dė­lio­ji­mas yra ke­lias į pil­nat­vę. Nė­ra to taš­ko, į ku­rį atei­si­te užau­gi­nu­sios vai­kus ar pa­sie­ku­sios ki­tą kar­je­ros laip­te­lį. Tik­ro­ji pil­nat­vė yra ta ke­lio­nė į atei­tį. Ma­ne la­bai ža­vi Lie­tu­vos mo­te­rys. Ta­čiau jos be ga­lo skir­tin­gos. La­biau­siai ma­ne įkve­pia tos, ku­rios spin­du­liuo­ja pa­si­ten­ki­ni­mu tuo, ką vei­kia, tu­ri lais­vę rink­tis ir įkve­pia ki­tus siek­ti tva­rių, il­ga­lai­kių, aukš­tes­nių tiks­lų.

– Jūs – ele­gan­tiš­ka, sti­lin­ga, ža­vi, mo­te­riš­ka. Įro­dė­te, kad kar­je­ra mo­te­riš­ku­mui ne­truk­do. Nors esa­te pri­si­pa­ži­nu­si, kad jū­sų vai­kys­tės he­ro­jai bu­vo ne prin­ce­sės, o Tar­za­nas, Ta­das Blin­da... Tad ko­kia gi čia che­mi­ja įvy­ko?

– Dė­ko­ju už komp­li­men­tus. Pa­mi­nė­jo­te dar vie­ną ga­jų ste­reo­ti­pą – kaip vis dar ka­te­go­ri­zuo­ja­me žmo­nes pa­gal pro­fe­si­jas. Nors tai vi­siš­ka at­gy­ve­na. Ste­reo­ti­pai kaip ir tu­rė­tų pa­leng­vin­ti mums nu­spė­jant, ka­te­go­ri­zuo­jant ap­lin­ką, ta­čiau daž­nai va­do­vau­ja­mės pa­se­nu­sio­mis men­ta­li­nė­mis pro­gra­mo­mis. De­šim­tys ma­no ko­le­gių ir ko­le­gų ati­tin­ka jū­sų api­bū­di­ni­mą dėl ele­gan­ci­jos, ža­vu­mo. Man tai yra tie­siog ele­men­ta­ri es­te­ti­ka. Es­te­tiš­ka iš­vaiz­da man nė kiek ne­di­so­nuo­ja su ža­vė­ji­mu­si tam tik­ro­mis ver­ty­bė­mis (be­je, tarp jų – ir Pe­pė Il­ga­ko­ji­nė gar­bin­gą vie­tą užė­mė), ku­rio­mis pa­si­žy­mė­jo ma­no vai­kys­tės he­ro­jai – tei­sin­gu­mo jaus­mu, bai­mių įvei­ki­mu, ge­bė­ji­mu pa­gar­biai su­si­lie­ti su gam­ta.

– Dėl ga­li­my­bių dirb­ti nuo­to­li­niu bū­du tris va­sa­ros mė­ne­sius ir il­giau lei­džia­te Kau­ne. Ko­kių sen­ti­men­tų jau­čia­te šiam mies­tui?

– Sen­ti­men­tų jau­čiu ap­skri­tai Lie­tu­vai. Kau­ne daž­nai lan­ky­da­vau­si aug­da­ma. Įs­to­jus į ISM Va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­to Kau­no sky­rių, čia bu­vo pra­leis­ti la­bai svar­būs ma­no gy­ve­ni­me me­tai, tu­rė­ję be ga­lo daug įta­kos ma­no for­ma­vi­mui­si. Vė­liau Kau­ne dir­bau ir gy­ve­nau, taip pat stu­di­ja­vau Kauno technologijos universiteto ma­gist­ran­tū­ro­je. Kau­ne yra be­ga­lė drau­gų. Nors drau­gų klau­si­mu Vil­nius ne­nu­si­lei­džia, Vil­nių ne­pap­ras­tai mėgs­tu lan­ky­ti kaip vieš­nia, o Kau­ne man gy­ve­ni­mas at­ro­do pa­to­gus.

– Mū­sų sen­ti­men­tai is­lan­dams – ypa­tin­gi. Bū­tent ši ša­lis, nie­ko ne­pa­bū­gu­si, pir­mo­ji pri­pa­ži­no Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Koks šian­dien jų po­žiū­ris į Lie­tu­vą?

– Vis dau­giau is­lan­dų ar­ti­miau su­si­pa­žįs­ta su Lie­tu­va. Be­veik kiek­vie­nas ma­no su­tik­tas is­lan­das pa­mi­ni ar­ba pa­žįs­tan­tis lie­tu­vį, ar­ba vie­šė­jęs Lie­tu­vo­je. Bū­ti­nai pri­du­ria, kad la­bai pa­tin­ka mū­sų ka­vi­nės, pre­ky­bos cent­rai, lin­kę pa­dė­ti žmo­nės ir mies­tų ar­chi­tek­tū­ra. Ta­pu­si Lie­tu­vos Res­pub­li­kos gar­bės kon­su­le Is­lan­di­jo­je, vis daž­niau tu­riu pro­gų pa­si­kal­bė­ti ir su is­lan­dų vers­li­nin­kais, įkū­ru­siais vers­lus Lie­tu­vo­je. Jie la­bai gi­ria lie­tu­vius dar­buo­to­jus už jų at­si­da­vi­mą dar­bui, aukš­tą iš­si­la­vi­ni­mo ly­gį.

– Ar tai, kad esa­te lie­tu­vė, pa­dė­jo in­teg­ruo­tis šio­je ša­ly­je? Kas jums at­vė­rė du­ris į is­lan­dų gy­ve­ni­mą ir šir­dis?

– Nie­kas sa­vai­me nė­ra ge­ra ar blo­ga. Tas pa­ts bruo­žas (pvz., bu­vi­mas lie­tu­ve) kaž­ku­riais as­pek­tais tik­riau­siai pa­dė­jo (ma­no iš­si­la­vi­ni­mas bu­vo čia pri­pa­žin­tas, nes esu iš Eu­ro­pos ša­lies), o ki­tais gal ir šiek tiek ap­sun­ki­no (vis pa­si­ro­dan­čios nau­jie­nos apie kai ku­rių lie­tu­vių kri­mi­na­li­nę veik­lą). Ma­nau, kad nuo­la­ti­nės pa­stan­gos ir nuo­šir­du­mas yra ne­blo­gas mi­ši­nys, sie­kiant in­teg­ruo­tis, iš­lai­kant sa­vo au­ten­tiš­ku­mą tiek nau­jo­je įmo­nė­je, tiek ša­ly­je.

– Gal jau tu­rė­tu­me kal­bė­ti ir apie asi­mi­lia­ci­ją – esa­te priė­mu­si šios ša­lies pi­lie­ty­bę? O gal šmės­te­li min­tis apie grį­ži­mą į Lie­tu­vą?

– Asi­mi­lia­ci­ja yra ke­lias į sa­vii­den­ti­te­to komp­ro­mi­ta­vi­mą ir ty­ri­mai ro­do, kad tai tu­ri ne­ma­žai nei­gia­mų pa­da­ri­nių. Asi­mi­liuo­jan­tis yra leng­viau ir grei­čiau pri­tap­ti nau­jo­je ap­lin­ko­je. Daug žmo­nių taip da­ro, ne­tei­siu jų. Ta­čiau aš nuo pat pra­džių ži­no­jau, kad no­riu sėk­min­gai in­teg­ruo­tis ir kad in­teg­ruo­tų­si ma­no vai­kai, bet tik­rai ne­no­riu asi­mi­liuo­tis. Ma­nau, kad il­ga­lai­kė­je pers­pek­ty­vo­je tai at­si­per­ka, nes is­lan­dai, kaip ir ki­ti, ver­ti­na ge­bė­ji­mą sėk­min­gai įsi­lie­ti į nau­ją ap­lin­ką, iš­lai­kant sa­vo kul­tū­ri­nį iden­ti­te­tą, net ir per­duo­dant jį vai­kams. Ma­no abu vai­kai kal­ba lie­tu­viš­kai. Aš ne­su Is­lan­di­jos pi­lie­tė, nors to­kia tei­se ga­lė­jau pa­si­nau­do­ti jau prieš dau­ge­lį me­tų.

– Bu­ria­te tau­tie­čių Is­lan­di­jo­je bend­ruo­me­nę. Kaip ją api­bū­din­tu­mė­te? Koks šian­die­nio Is­lan­di­jos lie­tu­vio po­rtre­tas?

– Bu­vau lie­tu­vių bend­ruo­me­nės bend­raį­kū­rė­ja ir pir­mi­nin­kė. Šian­dien bend­ruo­me­nei va­do­vau­ja šau­ni ko­man­da, ku­ri rū­pi­na­si lie­tu­vių Is­lan­di­jo­je vie­ni­ji­mu. Ma­no pa­grin­di­nė su Lie­tu­va sie­ja­ma veik­la yra gar­bės kon­su­lės pa­rei­gos. Džiau­giuo­si pri­si­dė­da­ma prie įvai­ria­pu­sio ša­lių bend­ra­dar­bia­vi­mo – eko­no­mi­kos ir vers­lo, švie­ti­mo. De­ja, kar­tais ten­ka spręs­ti ir liūd­nas si­tua­ci­jas, pvz., mi­rus Lie­tu­vos pi­lie­čiui Is­lan­di­jo­je, esu pir­mas as­muo, ku­riam skam­bi­na po­li­ci­ja.

– Is­lan­dai, nors ir ne at­si­pū­tę pie­tie­čiai, mo­ka ne­sku­bė­ti, ne­si­ner­vin­ti, pa­si­sem­ti iš gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mų? Ar jums pa­čiai lie­ka lai­ko stab­te­lė­ti, pa­bū­ti čia ir da­bar?

– Is­lan­dai ne­su­tik­tų su to­kiu jų api­bū­di­ni­mu. Jie – itin daug dir­ban­tys, sa­ve api­bū­di­na kaip daug stre­suo­jan­čius. Bet iš­ties jie su­vo­kia įvai­ria­pu­sės įkro­vos svar­bą, to­dėl ir lai­kas su šei­ma, gam­to­je ar at­ran­dant ho­bių yra svar­bus. Vis la­biau to­kį po­žiū­rį pa­ste­biu ir Lie­tu­vo­je. O dėl sva­jo­nių... Aš nuo­lat sva­jo­ju. Čia ir da­bar – sun­ko­kai įvei­kia­mas tiks­las dau­ge­liui. Ta­čiau ma­ne su­pan­tys žmo­nės man yra la­bai svar­būs ir jų aki­vaiz­do­je sten­giuo­si bū­ti čia ir da­bar. Va­kar dir­bant atė­jo ma­no pen­kio­li­ka­me­tis sū­nus. Ap­si­džiau­giau, kai su­vo­kiau, kad ran­kos pa­čios pa­dė­jo kom­piu­te­rį į šo­ną. Nuos­ta­biai pa­si­kal­bė­jo­me apie „Tik­Tok“ įta­ką ir do­pa­mi­ną, ar­tė­jan­čią mo­kyk­los šven­tę, eko­no­mi­nį į(si)ga­li­ni­mą ir po­žiū­rio svar­bą ge­rai sa­vi­jau­tai. Neb­lo­ga puokš­tė te­mų, ar ne? (Juo­kia­si.) O ga­liau­siai pa­si­guo­dė­me, kad kaip kar­tais ne­si­no­ri da­ry­ti kai ku­rių dar­bų, bet kaip pa­leng­vė­ja, kai imi ir pa­da­rai. Die­vi­nu to­kias aki­mir­kas. Ma­no sū­nūs yra ge­riau­sias džiaugs­mo, nuo­la­ti­nių at­ra­di­mų ir fi­lo­so­fi­nių įkvė­pi­mų šal­ti­nis.