Vasario pradžioje Kaune klasikinės muzikos gurmanai klausėsi koncerto, kuriame kartu su Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru ir dar trimis solistais grojo pasaulinio garso pianistas ir dirigentas iš JAV, Alexander Paley.

Renginyje taip pat pasirodė Taivano pianistė Pei-Wen Chen, smuikininkas Raimondas Butvila ir fleitistas Andrius Radžiukynas, skambėjo J. S. Bacho, J. Haydno ir F. Mendelsono kūriniai. Po koncerto žiūrovai ilgai plojo atsistoję.

A. Paley – ne tik fortepijono muzikos virtuozas, bet ir charizmatiška asmenybė. Dažnai Lietuvoje besilankantis atlikėjas jau turi savo gerbėjų ratą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Įvairiuose pasaulio kraštuose nuolat koncertuojantis A. Paley negaili komplimentų: Lietuvoje viskas gražu, švaru, išpuoselėta.

– Gyvenate Niujorke ir Paryžiuje, Lietuvoje koncertuojate beveik kasmet. Ar čia jus vis atveda kokie nors ypatingi sentimentai?

– Taip jau nutinka gyvenime: nei aš čia gimiau, nei mokiausi, bet iš visų šalių, po kurias keliavau (o keliavau tikrai daug!) Lietuva man tapo viena brangiausių. Aš čia puikiai jaučiuosi. Džiugu, kad ir mano žmona, vos pirmą kartą ją atsivežiau į Lietuvą, taip pat pajuto tą nuostabią atmosferą. Mažiausiai kartą per sezoną būnu Lietuvoje. Groju ir Latvijoje, ir Estijoje, bet Lietuvoje jaučiuosi ypatingai.

Kai mokiausi Maskvos konservatorijoje, tarp visų studentų, atvykusių iš kitų respublikų, didžiausia grupė buvo iš Lietuvos. Mano kambario kaimynas buvo labai talentingas lietuvių kompozitorius Ričardas Biveinis. Pas mus rinkdavosi visi tuo metu konservatorijoje studijavę lietuviai, visus juos pažįstu. Vėliau aš pabėgau iš Sovietų Sąjungos, pasiprašiau politinio prieglobsčio. Taigi gana ilgai su savo bičiuliais nepalaikiau jokių ryšių – juk bandydamas su jais susisiekti iš Amerikos, būčiau juos sukompromitavęs, jiems tektų aiškintis, kodėl palaiko ryšius su manimi. Tą labai gerai supratau – juk buvo sovietmetis, nors jau po truputį prasidėjo „perestroika“.

– Ir kaip vis dėlto pavyko atgaivinti studentiškus ryšius?

– Kartą teko iš Niujorko skristi į Šveicariją vienam koncertui – kad pakeisčiau negalintį tą vakarą koncertuoti atlikėją. O koncertas buvo su Gintaro Rinkevičiaus orkestru, kuriame – daugybė mano draugų. Taip ir susitikom vėl.

Su Raimondu Butvila irgi esame bendramoksliai. Jis taip pat daug metų gyveno ne Lietuvoje, Venesueloje, bet, ačiū Dievui, sugrįžo. Ir čia – jau nebe pirmas mūsų koncertas kartu, esame groję ir anksčiau.

Esu grojęs su pačiais įvairiausiais dirigentais, bet su G. Rinkevičium groti man patiko labiausiai; tai – išskirtinė asmenybė. Dabar, kai su juo renkamės repertuarą, tenka galvoti, ko dar nesame groję, nes bent 80 proc. pagrindinių kūrinių fortepijonui ir orkestrui mes kartu jau esame atlikę.

– Koncertuodamas su VDU kameriniu orkestru būsite ne tik pianistas, bet ir dirigentas...

– Tiesą sakant, nelaikau savęs tikru dirigentu, mano darbas – groti fortepijonu. Bet diriguoti paskatino du dalykai. Vienas – beprotiška meilė operai. Atrodo, kad apie operą žinau viską! Taip pat negaliu likti abejingas tam tikriems koncertams – ypač V. A. Mocarto, J. S. Bacho. O F. Mendelsono koncertas, kurį paruošėme su VDU kameriniu orkestru – apskritai unikalus: jį galima vienu metu ir groti, ir diriguoti. Tą koncerto metu ir darau. Diriguoti sėdint prie fortepijono – įdomus jausmas.

– Kas jus atvedė į muziką? Kada supratote, kad norite groti fortepijonu?

– Mano tėvai yra gydytojai: mama – kardiologė, tėtis – terapeutas. Ir, kaip visi gydytojai, jie dievina muziką – kažkodėl taip jau yra. Galbūt tai ta profesija, kuri daugiausia susiduria su žmogaus kančia, ir jiems natūraliai per muziką pavyksta nusiraminti, atsipalaiduoti?

Nežinau, ar tai – labiau mano tėvų, ar mano paties nuopelnas, bet kiek save prisimenu, visą laiką norėjau groti. Ir tik fortepijonu, niekuo kitu. Tėvai labai daug dirbo, taigi nebuvome skurdžiai, nors ir ne turtuoliai. Vis dėlto nupirkti instrumentą tais laikais buvo ne taip jau paprasta. Aš maldavau, verkiau, galiausiai tėvai nupirko pianiną. Tėvui visą gyvenimą lieku dėkingas už jo žodžius tada: „Tikiuosi, supranti, kad pianinas – ne žaislas. Taigi arba nusiteik rimtai dirbti, arba jis bus atimtas!“ Ir aš labai bijojau, kad tik neatimtų.

– Taigi tėvams neteko jūsų įkalbinėti, kad mokytumėtės groti?

– Atvirkščiai – grojau tiek, kad tėvai net rakindavo nuo manęs pianiną, varydavo mane žaisti į lauką. Vargu ar mane buvo galima tuomet vadinti vunderkindu, bet labai daug dirbau ir buvau gabus. Laimė, tėvai niekada nesiekė iš manęs padaryti sensacijos. Nei jie, nei pedagogai nevertė manęs groti prieš publiką. Kol buvau mažas, prie manęs neleido jokių žurnalistų. Dabar – prašau, galime kalbėtis. Bet tada aš buvau dar mažas, mane saugojo, kad turėčiau ramią vaikystę ir galėčiau kasdien atkakliai dirbti.

Be to, turėjau nuostabius mokytojus. Ir Kišiniove, kur gimiau, ir vėliau, kai jau studijavau Maskvoje. Tikrai buvau neblogas studentas. Bet džiaugiuosi, kad man dar ir itin pasisekė su pedagogais. Mano mokytojai į mane sudėjo širdį, todėl jų niekada nepamirštu.

– Vadinasi, jūsų pavyzdys – tai tik dar vienas įrodymas, kad muzikantu ne tampama, o gimstama?

– Taip, neabejoju, kad muzikantu gimstama. Deja, kebliausia čia tai, kad niekas jums nepasakys, ar gimėte muzikantu, ar ne. Žinoma, yra tokių vaikų, iš kurių neabejotinai matosi, kad tai – talentas. Bet kaip atpažinti ir atrasti kitus? Aš nesu pedagogas. Bet jei kada tektų mokyti – mokyčiau taip pat, kaip mokė mane. Visų pirma, labai svarbu nesunaikinti vaiko širdyje meilės muzikai. Antra, su vaiku reikia kalbėtis kaip su suaugusiuoju. Jie juk akimirksniu pajunta, kai esi nenuoširdus. Reikia išmokti būti labai griežtu, bet tuo pačiu ne grubiu, nebijoti jų įžeisti, bet ir neįžeidinėti.

– O kaip dabar – ar tenka pačiam save varyti nuo fortepijono?

– Yra daug veiklų, kurios man patinka. Tačiau jei neišgroju savo valandų, gyvenimas tampa nemielas. Taigi muzikai reikia skirti visą savo gyvenimą. Tai – vienintelis dalykas, ko reikia geram muzikantui.