Problema yra eklektiškumas ir tai, kad kultūrai lieka labai mažai laiko, LRT RADIJUI sako žurnalistas ir apžvalgininkas Paulius Gritėnas. Anot jo, geri filmai ar muzika pasimeta dėl produkcijos gausos: „Jei kas nors manęs paklaustų patarimo, ką pažiūrėti ar paklausyti, patarčiau kurį laiką nieko neklausyti ir nieko nežiūrėti.“

– Kuo jums patinka grupė „The Beatles“ ir jų daina „Across the Universe“?

– Turbūt priklausau nostalgijos kartai. „The Beatles“ yra tas dalykas, kurį visi, daugiau ar mažiau išsilavinę ir klausantys muzikos žmonės atranda savo gyvenime. Kai kurie pasirenka jiems patinkantį grupės laikotarpį, nes vieniems patinka Johnas Lennonas, kitiems – Paulas McCartney ir pan. Man „The Beatles“ yra daugialypis reiškinys, suformavęs ir mano paties požiūrį į muziką.

Pasirinkau šią dainą, nes ji atitinka „The Beatles“ politinę dvasią ir žinią, kurią jie norėjo paleisti – kad muzika vienija ir yra savotiška paguoda. Tai tarsi simbolinė daina, paguodžianti šiandien, gyvenant dideliuose geopolitiniuose lūžiuose.

– Domitės įvairia muzika. Kas kursto šį susidomėjimą?

– Muzika man vienas gyvenimo dalykų, per kurį gali išreikšti ir savo emocijas, ir pamatyti kitų. Aš nesu muzikantas, neturiu puikios klausos, bet esu geras muzikos vartotojas. Labai stengiuosi daug ieškoti, atsirinkti tai, kas man įdomu.

Melomanijos etapas prasideda, kai imi daug klausyti, kai muzikinis pasaulis nebėra vien tik rokas ar tik repas. Taip dažnai būna tiems, kurie mėgsta tik vieną stilių. Muzika labai svarbi ir intelektualiniam tobulėjimui, gebėjimui atrasti idėjų ir stilių įvairovę. Tai leidžia pamatyti, kad ten slypi gražūs dalykai.

– Kokiu būdu labiausiai mėgstate klausytis muzikos?

– Nesu didelis snobas ir muzikos turbūt klausausi taip, kaip dauguma. Tenka susirasti dainą ir paklausyti internetu. Nesu išprotėjęs vinilo fanas, bet mėgstu kokybiškai grojamą muziką. Jei reikėtų rinktis, būčiau už gyvą atlikimą. Man patinka koncertai, nes jie atskleidžia įvairialypiškumą ir tai, ką autorius nori pasakyti.

– Ar jums svarbus kūrinio kontekstas, jo sukūrimo vieta, data, aplinkybės?

– Taip, yra svarbu. Kai kurie kūriniai net įgyja tam tikro žavesio, kai sužinai, kad už to slepiasi istorija ar kaip tai sukurta. Manau, kad tekstų rašymas dabar yra pamirštas menas. Šiuolaikinėje muzikoje pasigendu sugebėjimo parašyti istoriją, ją atskleisti. Tokių dainų kaip „American Pie“ ar „Bohemian Rhapsody“, turinčių stiprų naratyvą, vis mažiau.

– Kuo jums brangi daina „Love Will Tear Us Apart“, atliekama grupės „Joy Division“?

– Kaip sakiau, yra grupių, kurių tekstai – tam tikros istorijos. Už paties „Joy Division“ lyderio yra tam tikra istorija, gili melancholija, kurios taip pat retkarčiais pasigendu muzikoje. Ta melancholija – nebūtinai liūdna, ji gali ir suteikti vilties. Ši daina, nepaisant to, kad yra apie melancholiją ir desperaciją, turi ir kažką džiaugsmingo.

– Esate diplomuotas filosofas. Kas jus paskatino rinktis šiuos mokslus?

– Visada aišku tai, kas paskatina žmones rinktis, pavyzdžiui, teisę ar inžineriją. Tai jų gebėjimai, kuriuos žmonės nori vystyti toliau. Filosofiją pasirinkau todėl, kad mėgstu į dalykus žvelgti giliau ir kritiškiau, apsistoti ties jais ir nagrinėti. Tai, kas dažnai pašiepiamai vadinama filosofavimu ar kalbėjimu apie aukštas materijas, man visada atrodė prasmingas dalykas. Ir tai, ką sugebu daryti. Be to, skaičiau daug filosofinių knygų ir jos manęs neapvylė.

– Galbūt filosofija – net ne specialybė, o mąstymo būdas?

– Tai prieigos prie pasaulio principas. Filosofas dažniausiai turi nestandartinį įvairių reiškinių ir procesų suvokimą ir gali jį pateikti. Koks tas pateikimas yra, priklauso nuo filosofinės krypties.

– Ar šiais laikais nepasigendate gerų kino filmų?

– Dabar produkcijos yra tiek daug, kad geri dalykai pasimeta. Arba mes pamatome tiek prastesnės kokybės kūrinių, kad tie geresnės kokybės tarsi savaime nusidėvi. Jei kas nors manęs paklaustų patarimo, ką pažiūrėti ar paklausyti, patarčiau kurį laiką nieko neklausyti ir nieko nežiūrėti. Tik vėliau pasirinkti tai, kas patinka. Kai žmonės svarsto, ką šiandien paklausyti ar pažiūrėti, atrodo, kad estetinis malonumas jiems nebus toks didelis.

– Ką manote apie populiariąją kultūrą?

– Nemanau, kad populiarioji kultūra yra prastesnė. Ji pasiekusi kaip niekada aukštą lygį. Problema yra eklektiškumas ir tai, kad turime labai mažai laiko kultūrai. Aš labai pasiilgstu turėti laiko įvairiems dalykams. Pavyzdžiui, kai nusiperki albumą ir jį visą perklausai. Juk dažnai paklausai vieną kitą dainą.

Tačiau su muzika ir filmais nėra taip, kad galima paimti, šiek tiek pažiūrėti ir numesti lyg niekur nieko. Tarkime, iš grupės „Pink Floyd“ albumo „The Dark Side of the Moon“ negali išimti vieno kūrinio, paklausyti jo ir galvoti, kad supratai, apie ką visa tai. Jei gerbiame kūrėją, kultūros žmones, turime mokėti skirti laiko tiems kūriniams, atrasti distanciją nuo tikrovės, kad galėtume į ją įsijausti ir suprasti, kas tai yra.

– Esate žmogus, reaguojantis į pasaulio įvykius ir apie tai rašantis. Ar yra tekę ką nors parašyti, išreikšti nuomonę ir vėliau galvoti, kad mielai ją atsiimtumėte atgal?

– Taip, kad mielai atsiimčiau nuomonę atgal, nebuvo. Tačiau kaip ir visi rašantys žmonės, pamąstau apie tai, kad jei būčiau žinojęs daugiau apie tam tikrą situaciją, būčiau reagavęs švelniau ar parašęs intelektualiau.

Tekstai, rašyti prieš 3–4 metus, savaime yra kvailesni, nes nebuvau tiek patyręs ir sužinojęs. Tai, ką rašau dabar, vėliau atrodys kaip vaiko dienoraštis. Toks jau rašančio, komentuojančio žmogaus prakeiksmas.