Su „Orų“ lyderiu Donatu pakalbėjome apie grupės pradžią, žiemą pasirodžiusį debiutinį albumą „Virsiu žuvim“, kūrybą ir kitus įdomius dalykus.

– Pirmasis „Orai“ koncertas vyko konkurso „Novus“ scenoje. Ko tikėjaisi pirmą kartą lipdamas į sceną? Kokį planą turėjai?

– Sukūręs pirmas dainas jau žinojau, kad grosiu jas gyvai, nors tuo metu ir buvau vienas. Pirmoji daina pasirodė birželio pradžioje ir „Novus“ buvo logiškas pirmas žingsnis – trumpa programa, auditorija, techninis atlikimas. Tuomet ir pakviečiau prie grupės prisijungti Algirdą ir Karolį. Didelių planų nebuvo. Tiesiog norėjau sugroti koncertą, pajusti / suprasti, kur tuo metu esu ir ką galiu daryti toliau. Dainuoti gyvai buvo didelis iššūkis, nes iki tol nebuvau to daręs. Konkurse mums sekėsi gerai – sulaukėme dėmesio, po jo atsirado kitų koncertų, toliau leidome dainas ir atėjome iki ten, kur esame dabar.

Donatas Zinkevičius. D. Kryževičiaus nuotr.

– Dalyvavote ir jaunų grupių konkurse „Garažas“, laimėjote antrą vietą „LRT OPUS talentas“ konkurse... Ką davė šie konkursai? Kuo praturtina tokios patirtys?

– „LRT OPUS talentas“ suteikė pasitikėjimo savimi, savo kūryba – vis dėlto tai buvo muzikos profesionalų įvertinimas. Mane džiugina kiekvienas žingsnis į priekį. Nė vieno gero dalyko, nutinkančio projekto „Orai“ kelyje, nepriimu kaip savaime suprantamo, o talento konkursas atrodė kaip labai didelis žingsnis pirmyn. Nuo pat pirmo singlo „Operatorius“, kurį ir siunčiau konkursui, jaučiu didelį dėkingumą ir meilę LRT OPUS ir iš jų jaučiau tą patį. Manau, kad pirmais metais būtent šis santykis buvo vienas svarbiausių dalykų, padėjusių drąsesniais žingsniais judėti toliau.

– Kodėl postpankas, o ne kiti žanrai, kodėl muzika, o ne kitos meno sritys?

– Vaikystėje daugiau užsiėmiau daile, bet paauglystėje muzika atsidūrė pirmame plane. Gal todėl, kad grojo vyresni draugai, gal norėjosi dėmesio, o gal dėl to, kad muzika manyje sujudina jausmus (liūdesį, džiaugsmą, vienišumą, euforiją) labiau nei kitos meno rūšys... Dabar jau nežinau vieno atsakymo, kodėl, bet nuo paauglystės muzikos kūryba ir atlikimas visada buvo šalia. Tam tikrais laikotarpiais buvo atsitraukimų, bet galiausiai vis tiek surasdavau, kaip grįžti prie muzikos. Dėl kitų meno sričių – mane dar domina kinas ir rašymas, tik save prilaikau. Atrodo, kad neturiu įgūdžių ar aiškios intencijos, ką noriu padaryti, o muzika atrodo paprasčiau – atrandu vieną motyvą ir toliau jį auginu.

Postpanko muziką ir apskritai šitą terminą atradau palyginti neseniai. Klausau šio žanro keletą metų, bet platesne prasme tamsesnės muzikos („The Cure“, „Type O Negative“) klausiau jau seniai, dar gyvendamas Ukmergėje. Šaltas postpankas rezonavo tiek savo turiniu, tiek forma. Kartu tai patogi muzika solo projektui (nuo to ir prasidėjo „Orai“) – nereikia orkestro, nereikia daugybės gyvų instrumentų, ją galima kurti kompiuteriu miegamajame. Grupės „Orai“ skambesiui įtaką daugiausia daro užsienio atlikėjai, bet grupės siela atkeliauja iš lietuviškos liūdnosios muzikos tradicijos, kurią pradėjo tokios grupės kaip „Foje“, „Afiša“, „Šiaurės kryptis“.

Grupė „Orai“. V. Peldžiaus nuotr.

– Grupės „Orai“ kūryba – šalta, juoda ir tamsi. Ar tokią ją įsivaizdavai projekto pradžioje?

– Tai padiktuota aplinkos, kurioje esu. Ji kartais pasirodo nesvetinga, atšiauri. Aš jau suaugęs žmogus, gyvenu tarp suaugusiųjų, atlieku suaugusio žmogaus pareigas, bet daug dalykų man čia svetima. Jaučiuosi per naivus, bet, sumaišius tai su racionalumu, atsiranda susipriešinimas su supančia aplinka. Matau, kaip neteisybė paliečia man artimus žmones, mažai ką dėl to galiu padaryti, bet, matyt, noriu tai papasakoti.

Šalia tamsos pas mus tam tikra forma keliauja ir šviesa. Temos dažniausiai liūdnesnės, bet kartu bandau įžvelgti ir kažką gero toje tamsoje. Pavyzdžiui, nutrūkę ryšiai ar santykiai palieka gražų prisiminimą, kuris yra šviesa. Nostalgija yra labiau šiltas jausmas, o ne šaltas, o nostalgijos akcentą, manau, irgi galima išgirsti.

„Virsiu žuvim“. Main Art HQ nuotr.

– Orai dažnai būna permainingi. Kiek jūsų kūryboje permainų? Ar jos susijusios su albumų tema?

– Permainų būna, bet jos saikingos. Kartais pradedant naują kūrinį norisi groti alternatyvųjį roką, kitą kartą – labiau elektroniką, bet galiausiai kažkoks bendras vardiklis išlieka. Galbūt tai jau aptartos tamsos ir monotonijos atspalvis. Negaliu pasakyti, kad skambesys gali kisti pagal albumo temą. Ne albumo tema diktuoja kūrybos kryptį, o labiau atskiri kūrybos proveržiai, t. y. dainos, diktuoja albumo tematiką. Nerašau konceptualaus albumo. Rašau labiau atskirus gabalėlius, kurie vėliau, tikiuosi, sulips į vieną kūną.

Ar gali kisti? Žinoma, gali. Turiu didelę privilegiją, nes manęs nespaudžia kažkokie kūrybiniai įsipareigojimai ir galiu daryti, ką noriu, kiek leidžia mano sugebėjimai. Man muzika yra kaip žaidimas. Sudėtingas, reikalaujantis laiko ir dėmesio, bet vis tiek žaidimas. Tikrai tikėtina, kad kada nors koks naujas vėjas atpūs pokyčių. Nestatau sau sienų iš anksto.

Kalbant apie subtilesnius pokyčius kūryboje, šiuo metu bandau arba bent jau noriu šiek tiek pakeisti impulsą dainai atsirasti. Anksčiau pirmas impulsas visuomet buvo muzika – koks nors ritminis motyvas, boso linija ar pan. Dabar bandau pereiti į tai, kad daina pradžioje turėtų lyrinę intenciją, t. y. siekiu suprasti, apie ką daina galėtų būti, ir tuomet poezija padiktuotų instrumentinę dalį. Ar tai iš esmės pakeis formą? Ne, bet tuo siekiu daugiau autentikos.

Grupė „Orai“. A. Andrijauskienės nuotr.

– Pernai pasirodė debiutinis albumas „Virsiu žuvim“. Papasakok apie šio albumo kūrybos procesą.

– Šis albumas buvo vienas iš didžiųjų darbų, kuriuos pavyko iki šiol nuveikti. Visas albumo kūrimo procesas – nuo pirmųjų užuomazgų iki jo išleidimo – užtruko šiek tiek daugiau nei dvejus metus. Procesas nebuvo lengvas. Kuriant kyla daug abejonių – ar tai nuoširdu, ar tai tas pats, ką jau padarė kiti, ar tai darau dėl savęs, ar bandau kažkam įtikti... Kartu tai gražus ir man labai prasmingas procesas. Ypač gera tuomet, kai įvyksta kūrybos proveržių – kai staiga atsiranda eilutės, kai pirmą kartą įrašau ką tik sugalvotą gitaros partiją ir nebegaliu net per 20 kartų jos perrašyti geriau.

Visas procesas ir susideda iš dviejų dėmenų – yra proveržių, kai per labai trumpą laiką gali atsirasti ir 80 proc. dainos, o tuomet – ilgas darbas atrasti tą likusią dalį, sudėti akcentus.

Albumą kūriau tiek studijoje, tiek namuose (virtuvėje ir miegamajame) ir keletą kartų svečiuodamasis Klaipėdoje. Kurdamas albumą pajutau, kad atsikračiau kai kurių baimių ir kompleksų. Tai man pačiam yra akivaizdžiausias pokytis.

Algirdas Jonas Kancleris. V. Peldžiaus nuotr.

– Apie ką debiutinis albumas? Pirminis albumo pavadinimas arba vienas iš jų buvo „Trupa“. Kodėl vis dėlto jis tapo „Virsiu žuvim?

– Jungianti albumo tema yra tai, kad viskas po truputį nyksta, baigiasi: protas, vertybės, ryšiai, santykiai, įsitikinimai, draugystės, norai. Šis nykimas kartais nebūtinai blogas. Jis natūralus. Viskas keičiasi ir viskas kažkur juda – gal blogyn, gal geryn, bet juda. Dar kitas motyvas, kuris ryškėja apmąstant kiekvieną dainą atskirai, yra laikinumo pojūtis. Toks trumpas momentas prieš griūtį, kai viskas, atrodo, atsistojo į vietas, bet taip yra tik akimirką prieš subyrant.

Pavadinimas „Trupa“ neprigijo, pasirodė per daug paprastas. Norėjau kažko išraiškingesnio, o pavadinimas „Virsiu žuvim“ būtent toks ir pasirodė. Pasivertimas žuvimi reiškia kažkokią esamos realybės pabaigą, kapituliaciją, tapimą tuo, kuo galbūt neturėjai arba nesitikėjai būti, o gal tiesiog nepagrįstą norą kažkuo būti.

– Interviu užsiminėte, kad antrasis albumas gali pasirodyti kitais metais. Ką gali apie jį atskleisti?

– Labai nesiplėsiu, bet pirmųjų užuomazgų jau yra. Yra pora dainų, kurias atliekame gyvai ir kurios, tikėtina, keliaus į albumą. Skambesio sąmoningai keisti neplanuoju. Manau, kad ateinanti muzikinė ir supanti gyvenimiškoji patirtis tą skambesį kažkiek pakeis savaime. Naują muziką planuoju pradėti leisti rudenį, tikiuosi, kad dar šiemet pavyks išleisti bent vieną, o gal ir du singlus.

Grupė „Orai“. R. Šeškaičio nuotr.

– Nuo albumo išleidimo tikrai nemažai koncertuojate. Kaip koncertuose jus priima auditorija? Ar daug naujos auditorijos pritraukiate? Kaip ji auga ir kokią ją matote?

– Pastaruoju metu keičiasi mano paties supratimas apie gyvą pasirodymą ir kontaktą su publika. Suprantu, kad publika yra mūsų atspindys. Jeigu būsime nuoširdūs, sulauksime to paties. Jeigu būsime nedrąsūs, nedrąsi bus ir publika. Albumo pristatymo koncertai suteikė daug pasitikėjimo savimi, nes tai buvo pirmi koncertai, kuriuose nesislėpėme už kitos grupės ar festivalio pavadinimo, o kvietėme išgirsti būtent mus. Tai, kiek žmonių nusprendė tai padaryti, labai maloniai nustebino. Auditorija auga palengva. Niekada nebuvo kokio nors didelio šuolio. Matau žmonių, kurie į koncertus ateina ne pirmą, ne antrą kartą ir su kiekvienu koncertu važiuojame tolyn vis su didesne grupele melancholikų. Melancholikai – tai čia grupė žmonių: tiek publika, tiek mes – tie, kurie kartu į koncertus susirenka gerai praleisti laiką ir kartu išgyventi gražų bendrumo jausmą.

– Nemažai skiriate dėmesio ir vizualiajai kūrybos daliai, t. y. vaizdo klipams. Kaip gimsta jie?

– Kurdamas dainą vienokia ar kitokia forma perklausau ją kelis šimtus kartų. Šis procesas trunka nuo kelių mėnesių iki daugiau nei metų. Noromis nenoromis daugumą dainų pradedu matyti. Dažnai tai būna tik koks nors vienas vaizdinys, viena scena, bet nuo to galima užsikabinti ir toliau kurti istoriją. Pavyzdžiui, dainos „Siluetai“ vaizdo klipui galvoje sukosi vaizdas, kaip pamažu pranyksta žmogus. Šiuo motyvu pasidalijau su klipo režisieriumi, užsikabinome ir toliau jau kartu ieškojome kitų motyvų: kodėl žmonės pranyksta, kas vyksta iki pranykimo ir t. t.

Noriu, kad kiekviena daina būtų vizualiai atskleista. Dalis dar laukia savo eilės, kuri, tikiuosi, ateis. Žinoma, svarbu išlaikyti ir kokybę. Nėra tikslo filmuoti ką nors tik tam, kad būtų nufilmuota.

Donatas Zinkevičius.  V. Peldžiaus nuotr. 

–  Gal gali pristatyti savo komandą...

– Žmogus, kuris buvo šalia nuo pat pradžios iki dabar, yra prodiuseris ir garso inžinierius Jurgis Masilionis. Mūsų grupei ir muzikai jis labai svarbus ne tik dėl to, kad tinkamai atsuka kompresoriaus rankenėlę, kur reikia, bet tai žmogus, į kurį kreipiuosi, jei turiu kūrybinę problemą, ir visada gaunu išmintingų patarimų, kuriuos labai vertinu.

Taip pat darbuojamės su Luku Radzevičiumi iš grupės „Katarsis“, kuris režisavo ir montavo keletą mūsų klipų. Klipus rengėme ir su Deividu Kryževičiumi. Prie paskutinio klipo „Trupa“ prisidėjo ir apšvietėjas Nojus Miškinis. Daugybę nuotraukų nuo pat grupės pradžios mums yra padariusi Aušra Andrijauskienė. Ir dar daug žmonių vienaip ar kitaip, kartą ar nuolatos, prisideda prie mūsų grupės reikalų: Martyna, Tomas, Edvinas, Ona, Žilvinas, Ugnė, Daniel, Dominykas, ir dar, aišku, kažką pamirštu. Neįsivaizduoju, kaip viską reikėtų atlikti vienam. Esu labai dėkingas visiems, kurie prisideda prie mūsų veiklos.

– Vadyba, kiek žinau, kol kas rūpinatės patys. Ar galvojote apie didesnes pajėgas?

– Šiuo metu kai kuriais klausimais bendradarbiaujame su agentūra „Perspective Collective“. Jie buvo vieni tų, su kuriais norėjau dirbti. Niekada nebuvo noro ir tikslo turėti vadybą tik dėl to, kad turėtume. Žinojau, su kuo noriu dirbti ir dabar žinau.

– Kokie tolesni planai? Ką esate suplanavę vasarai ir rudens pradžiai?

– Toliau planuojame koncertus – rudenį bus progų pasimatyti Kaune, Vilniuje, užsuksime ir į savo mielą Ukmergę. Rudens gale „Virsiu žuvim“ sueis metai. Iki šios sukakties, tikiuosi, pavyks įgyvendinti planą ir galėsiu visus pakviesti į jautriausią ir gražiausią mūsų koncertą ypatingoje erdvėje. Taip pat ruošiame naujos muzikos, bus vienas kitas klipas. Na, o kitų metų rudenį melancholijai patirštinti – gal ir naujas albumas.