Gimusi 1981 metais, Maria Parr savo pirmąją knygą „Vaflinės širdelės“ parašė būdama 24-erių. Knyga labai greitai tapo populiari pasaulyje, o jos autorė gavo pirmąjį apdovanojimą – Nynorsku vaikų literatūros premiją. Rašymas Mariai atnešė ir prestižinę Brage premiją, o netrukus ji pradėta lyginti su garsiąja Astrida Lindgren.

Į lietuvių kalbą „Vaflines širdeles“ išvertė Agnė Guigaitė. Išleido leidykla „Alma littera“. Kitais metais lietuvių kalba turėtų pasirodyti ir kita populiari Marios Parr knyga vaikams „Tonje Glimmerdal“.

– Užaugote Norvegijos provincijoje, čia likote gyventi net ir tapusi pasaulinio garso rašytoja. Ar niekuomet nebuvo kilusi mintis persikelti į miestą?

– Labai mėgstu ir myliu savo gyvenimą čia, kaime. Tikras gėris yra gyventi šalia nuostabių žmonių, būti apsuptai gamtos ir begalinių erdvių. Daug kam atrodo, kad aš rašau apie seniai neegzistuojantį gyvenimą, tačiau aš dažnai matau visiškai realius Triles ir Lenas, kurie bėgioja aplinkui mane visą dieną.

Vakar mažojo kaimynų berniuko ėriukas, dabar jau išaugęs į avį ir visur sekiojantis savo šeimininką, užsuko į mūsų namų svetainę. Kol mėginome avį išvyti atgal į sodą, pasijutau tarsi savo knygos herojė. Fiskoje negyvenau visą savo gyvenimą – išsikrausčiau šešiolikos, kai pradėjau eiti į mokyklą, o atgal grįžau visai neseniai, prieš porą metų, kai sukūriau savo šeimą.

Vakar mažojo kaimynų berniuko ėriukas, dabar jau išaugęs į avį ir visur sekiojantis savo šeimininką, užsuko į mūsų namų svetainę. Kol mėginome avį išvyti atgal į sodą, pasijutau tarsi savo knygos herojė.

– Kodėl rašote vaikams? Kas įkvepia jūsų istorijas?

– Kai pradėjau kurti savo istorijas, pati dar buvau vaikas. Apie Trilę ir Leną pasakodavau savo jaunesniesiems broliams ir sesėms, kai vis dar buvome vaikai. Šiandien savo pasirinkimą rašyti vaikams laikau reikšmingu sprendimu. Tai yra pati svarbiausia literatūra.

– Ar kartais neaplanko jausmas, kad kiti rašytojai rašančius vaikams tarsi laiko mažiau rimtais, mažiau reikšmingais?

– Galbūt taip būdavo anksčiau. Vaikų literatūra nesulaukia tiek apžvalgų, kiek suaugusiems skirtos novelės. Yra ir kitų neteisybių, tačiau jaučiu, kad visuomenė gerbia mano darbą ir laiko jį svarbiu. Norvegijoje, o ir visoje Skandinavijoje egzistuoja gili tradicija gerbti vaikystę. Į vaikus mes, skandinavai, žiūrime kaip į sau lygius žmones, vertiname jų nuomones, stengiamės dėl jų gerovės. Taigi, nežiūrėti rimtai į vaikų literatūrą yra tas pats, kas nežiūrėti rimtai į vaikus.

– Jūsų pirmoji knyga „Vaflinės širdelės“ išversta į dvidešimt šešias kalbas. Kaip nutiko, kad knygą aplankė tokia sėkmė?

– Net neįsivaizduoju, vis klausiu ir klausiu savęs to paties klausimo. Kai parašiau  knygą, labai apsidžiaugiau, kad ji įdomi ir dar kažkam, ne tik žmonėms iš mano kaimo. Knygoje aprašiau savo kasdienį gyvenimą, o ne apie visas tas įdomias pasaulio vietas, apie kurias svajodavau savo vaikystėje ir paauglystėje. Negalėjau tikėtis, kad žmonės taip stipriai pamils mano knygą. Nuoširdžiai sakau: tai verčia mane didžiuotis – tuo, kaip buvau auginama ir nuostabiu savo gyvenimu kaime. Čia – tikrai geras gyvenimas!

Nežiūrėti rimtai į vaikų literatūrą yra tas pats, kas nežiūrėti rimtai į vaikus.

– Sakėte, jūsų knygų personažai atkeliauja iš kasdienybės. Ar būna taip, kad į juos perkeliate savo pažįstamų charakterio savybes?

– Personažai yra sukurti iš daugybės skirtingų dalykų, būtų be galo sunku atsekti net ir kurį nors vieną. Ilgai pažindinuosi su knygos herojais, mezgu santykius, kuriu pasitikėjimą jais. Be to, kol nugula į knygos puslapius, jie gana stipriai pasikeičia nuo pirminės idėjos.

– Papasakokite apie tai, kaip atrodo jūsų rašymo procesas?

– Jis – lėtas, chaotiškas ir visai neidealus. Tačiau jau išmokau kliautis savo nuojauta ir tai yra viskas, ką galiu pasakyti.

– Kokius gražiausius žodžius esate išgirdusi iš savo skaitytojų?

– Labai sunkus klausimas. Atsimenu kiekvieną gražų komentarą, man jie reiškia labai daug. Tačiau tie, kurie pasakoja, kokios įtakos mano istorijos padarė jų gyvenimui, mane paliečia iki širdies gelmių. Sutikau keletą Heidžių, kurios papasakojo man, kaip knyga apie Tonje paskatino jas iš naujo kurti, taisyti savo santykius su tėvais, kurie jų vaikystėje nebuvo itin vykę.  Ko dar gali norėti iš savo rašymo? 

– Jus dažnai lygina su legendine Astrida Lindgren. Jus tai labiau džiugina, ar pykdo?

– Jausmas toks, lyg manyje maišytųsi patys keisčiausi pasididžiavimo ir gėdos jausmai. Astrida Lindgren man reiškia labai daug, be abejonės, malonu, jei  kažkam savo rašymo stiliumi primenu ją. Tačiau manau, kad taip sakyti, nors ir lengva, nėra teisinga Astridos Lindgren atžvilgiu.

Keturiolikos metų parašiau rašinį apie Astridą Lindgren. Buvau jos taip įkvėpta, kad pati nusprendžiau tapti vaikų rašytoja. Beje, nuo to laiko ir rašiau „Vaflinę širdelę“. Kol knyga tapo tikrai gera, praėjo nemažai laiko.

– Jūsų knygos virsta televizijos serialais ir teatro spektakliais. Ar lengvai atiduodate savo knygų herojus į svetimas rankas?

– Daugelio pasiūlymų atsisakiau, nes man svarbu pajausti, kad vizija yra tinkama. Geriau du kartus pagalvosiu prieš sutikdama, nei vėliau gailėsiuosi, tiesa? Ir vis dėlto, kai knyga išsipildo kitose vietose, jausmas – puikus. Nors tuomet jaučiuosi tokia susikuklinusi – protingi, kūrybingi žmonės į mano kurtas istorijas sudeda tiek savo laiko ir energijos!

– Už savo knygas jau esate sukaupusi nemažą apdovanojimų kolekciją. Ką jie jums reiškia?

– Apdovanojimai reiškia daug, tačiau man, kukliam žmogui, kartais būna sunku – dažnai galvoju, kad kiti rašytojai yra nusipelnę labiau. Įvertinimai padėjo man ir  mano knygoms, be abejonės, tačiau svarbiau už apdovanojimus man yra skaitytojų atsiliepimai. 

– Ar mėginate nupiešti savo knygų herojus?

– Tikrai ne, palieku šį darbą iliustruotojams.

– Lietuvoje sklinda legendos, kiek daug skaito norvegų vaikai. Ar tai – tiesa? Kokias knygas jie mėgsta?

– Tai toks didelis ir svarbus klausimas, kad atsakydama į jį, galėčiau prirašyti daugybę puslapių. Vaikai skaito, tačiau mums, tėvams, tą skaitymą reikia skatinti. Be to, vaikai, kaip ir suaugusieji, yra labai skirtingi – dėl to jiems reikia ir skirtingų knygų.

Norvegijoje turime valstybės remiamą sistemą, kuri skatina platinti kuo įvairesnes knygas, net ir tas, kurios niekuomet nebus finansiškai sėkmingos.  . Taigi, mes, vaikų rašytojai, niekada neturėjome istorijos rašymo rėmų, ar būtinybės naudoti tam tikras alegorijas, liesti nustatytas temas. Visada turėjome ir turime kūrybos laisvę. 

– Na, o pabaigai negalima nepaklausti – apie ką bus nauja jūsų knyga?

– Aš niekada nežinau, kokia istorija nuguls į puslapius tol, kol knyga nėra baigta. Taigi, nieko tikro jums negaliu pasakyti!