Pasak jo, esame nugrimzdę sumaištyje ir žemose emocijose, bet žmogaus siela, „ne šio pasaulio būtybė“, siekia aukščiausių jausmų, tai yra laisvės. Tačiau dažnai net labai norint bandymai gyventi aukščiausiais jausmais nepavyksta ir tada gyvenime pradeda dėtis stebinantys dalykai. Būtent apie tai yra ir naujausias rašytojo egzistencinis romanas „Dangaus valdovai“, kurį išleido leidykla „Alma littera“. Jį galima pavadinti ir romantiškiausiu J. Melniko romanu.

Pagrindinis herojus – filosofas, kuris pabėgo su šeima į kalnus, svaiginančią akademinę karjerą iškeitęs į mažo miestelio ramybę. Nuo gyvenimo rutinos jį gelbsti atsitiktinės giminingos sielos, netikėti pokalbiai ir... jo gyvenimo paslaptis. Tą paslaptį jis pradeda atrasti savo darbo kabinete mansardoje aukštai kalnuose. Kiekvienas turi savo paslaptį ir slaptas mintis, jos gali būti žmogui atramos tašku, kol lieka... paslaptyje. Nes žmonės linkę laikyti amoraliu viską, kas neįprasta, nors jokio blogio žmogus niekam nėra padaręs.

Neįprastame, provokuojančiame savo romane rašytojas balansuoja tarp buitinės tikrovės ir mitiškumo, o netikėti erotiniai motyvai nustebins ne tik skaitytoją, bet ir knygos herojų.

„Visą gyvenimą rašau vieną knygą. Apie žmogų, apie tai, kaip jis ieško gyvenimo prasmės. Jei kalbėtume apie mano romanus, tai ankstesnieji jų – „Tolima erdvė“ ir „Maša, arba Postfašismas“ – buvo fantastiniai. Šia prasme, „Dangaus valdovai“ – „realistiškesnis“ romanas. Jame, gali pasirodyti, pavaizduotas ne išsigalvotas, o realus pasaulis, kuriame visi gyvename. Tačiau ir šiame romane fantazija bei sąlyginė realybė atlieka lemiamą vaidmenį. Tai taip pat aštraus siužeto knyga, kurios atomazga netikėta. Galiu patikinti, kad skaitytojas niekada nenuspės finalo. Nes jis mane patį nustebino“, – intriguoja rašytojas J. Melnikas.

Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad, nepaisant teiginių, jog jo proza „šiurkšti“, „vyriška“ ir neretai „šokiruojanti“ – ją dažniausiai skaito moterys.

Ir nors pagrindinis naujojo romano herojus – „vidutinio amžiaus“ vyras, išgyvenantis vidinę dramą, skaitytojų auditorija, pasak autoriaus, taip pat greičiausiai bus moterys: „Nes čia, kaip ir visose mano knygose, vyras ieško ir randa save tik susiliedamas su moteriška stichija, – sako rašytojas. – Iš esmės mane daugiausiai jaudina moters sielos mįslė ir iš tikrųjų būtent ji visada yra centre“.

Kita vertus, pasak J. Melniko, visus jo knygų skaitytojus – nepriklausomai nuo jų lyties – vienija vienas bruožas.

„Mano skaitytojas – tai mąstantis žmogus, ieškantis atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus: kam jis gyvena, kokiame pasaulyje, ką jam su savimi daryti... Sakykite, kodėl šiandien žmogus jaučiasi toks vienišas, nors „viską turi“? Romano herojus turi vaikų. Būdami maži, jie buvo jo gyvenimo prasmė. Bet dabar? Dabar jie gyvena savo gyvenimą ir, gerai pagalvojus, yra jam svetimi. O jo brolis? Motina? Esame laimingi ar save apgaudinėjame? Turime šeimą, bet... ji skęsta buityje ir smulkmeniškose problemose. O mes patys? Kas mes? Šios žemės kirminai? Kodel bijome laisvės? Kodėl žmogus negali gyventi taip, kaip erelis? Erelis, ereliškas gyvenimas – tai tampa mano romano simboliu“, – apibendrina J. Melnikas.