Modernioji architektūra regionuose: (ne)atrasti perliukai

  • Teksto dydis:

Tarpukariu modernizmo dvasia kūręsis Kaunas nebuvo vienintelis – periferijoje taip pat aktyviai statyti modernios architektūros pastatai, tik šiandien jie tebelaukia tinkamo pripažinimo. Su Kudirkos Naumiestyje esančia šio stiliaus architektūra supažindina Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Tautiška ir moderniška“.

Procesų atspindys

Tarpukariu statyti pastatai, architektūros istorikės Marijos Drėmaitės taikliai įvardyti „optimizmo architektūra“, atspindi tuomet vyravusias nuotaikas. Šiuos visuotinius procesus buvo galima matyti ir Kudirkos Naumiestyje, ypač XX a. 4-ojo dešimtmečio statiniuose.

„Siekėme pažvelgti, kaip skirtingos idėjos, skirtingi veikėjai ir jų iniciatyvos realizavosi tokioje, sakykime, periferijoje kaip Naumiestis. Paroda atskleis, kaip puikiai šis pasienio miestelis atliepia anuometės Lietuvos kontekstą. Čia per architektūrą ir tam tikrus simbolius galima pamatyti didžiuosius procesus“, – pasakoja Vinco Kudirkos muziejuje vykstančią parodą kuravęs Lietuvos nacionalinio muziejaus edukatorius Aurimas Kanapkis.

Miestelis įsikūręs buvusios Vokietijos imperijos pasienyje, taigi šioje vietoje kelis šimtus metų vykę ryškūs kultūriniai mainai atsispindėjo ne tik socialinėje ar ekonominėje srityse, bet ir architektūroje. Lūžio tašku tapo tarpukario Lietuvos architektūros mokykla. Pasitelkiant modernias architektūros formas, lietuvių inteligentų iniciatyva Kudirkos Naumiestyje siekta konstruoti tautinį pasakojimą, vyko tautiško stiliaus paieškos.

Išraiškingiausi pastatai

Didieji pokyčiai Kudirkos Naumiestyje prasidėjo nuo Vinco Kudirkos pradžios mokyklos. Ji tapo ryškiu Kudirkos Naumiesčio urbanistiniu akcentu, žymėjusiu naują architektūros kryptį – modernizmą.

„1932-aisiais, kai mokykla buvo pastatyta, tai buvo vienas moderniausių statinių Suvalkijoje. Įdomu, kad mokyklos pastato kelias nuo pirmųjų brėžinių iki pabaigtuvių perėjo ryškią vizualinę transformaciją. Mokyklą planuota statyti mūrinę, tai jau buvo modernu, tačiau pirminiuose brėžiniuose pastato architektūrinės detalės dar rodo reprezentaciniams pastatams taikytą tradicinę istoristinę stilistiką. Vėliau brėžiniuose jau galima pastebėti modernizmo architektūrai būdingas švarias, griežtas formas“, – pasakoja A. Kanapkis.

Mokyklos architektūroje atsispindi būdingi to laikotarpio bruožai: tautinę simboliką reprezentuoja Vytis frontone, viduje – Tautiškos giesmės žodžiai, ant sienų nutapytos tulpės. Vidinės patalpos pritaikytos dvejopai paskirčiai – salė su slankiąja pertvara gali būti naudojama ir pamokoms, ir renginiams, ir sportui.

Mokykloje buvo nemažai pažangių tuo laikotarpiu įrenginių: centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija ir vietinė nuotekų valymo sistema.

„Mokykloje buvo nemažai pažangių tuo laikotarpiu įrenginių: centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija ir vietinė nuotekų valymo sistema. Tuo tikslu bene pirmą kartą panaudoti nusėsdinimo šuliniai. Per mokyklos atidarymo šventę inžinierius, projektavęs sistemą, norėdamas parodyti, kaip gerai išvalomos į upę išleidžiamos mokyklos nuotekos, dalyvavusiam švietimo ministrui ir kitiems iškilmių dalyviams sėmė vandenį iš galutinio nusėsdinimo šulinio, gėrė pats ir siūlė kitiems pabandyti...“ – atskleidžia A. Kanapkis.

Kitas svarbus modernizmo architektūros akcentas – apie 1938 m. pastatytas mūrinis vokiečių mokytojų Artūro ir Lidijos Gelmboldų namas, savo formomis prilygstantis Kauno Žaliakalnio viloms.

„Tai buvo pats moderniausias gyvenamasis namas Kudirkos Naumiestyje – erdvus, šviesus, patogiai suplanuotas. Pirmame jo aukšte veikė vaistinė ir laboratorija, o antrame gyveno mokytojai Gelmboldai. Antrame aukšte prie virtuvės buvo ir specialiai suprojektuotas kambarėlis tarnaitei“, – sako A. Kanapkis.

Išlikę 4-ojo dešimtmečio pastatai Kudirkos Naumiestyje ne tik turi savo istoriją, bet ir liudija didelius pasikeitimus to meto visuomenėje. Modernėjo ne tik architektūra, bet ir žmonių gyvenimas. Modernumą puikiai atspindi tokie elementai kaip mūras, gelžbetonis ir elektra.

Anot kuratoriaus, modernumą papildo gelžbetoninis tiltas per Šešupę: jo turėklų kompozicijoje galima pastebėti ir bandymus kurti tautišką stilių tulpių motyvais. Užtvenkus Šešupę, Naumiesčiui ir apylinkėms buvo pradėta stabiliai tiekti elektros energija, todėl miestas tapo ne tik mūriniu, bet ir elektrifikuotu.

Dideli planai, ribotos galimybės

XX a. 4-ajame dešimtmetyje Kudirkos Naumiesčiui planuota miestelio vizija atspindėjo to meto modernumo suvokimą – švarus, higieniškas, žalias ir tautiškas miestas. Gatvės buvo apsodinamos medeliais, turgaus aikštėje kuriamos reprezentacinės erdvės, skirtos tautiškumui formuoti ir stiprinti.

Kaip pastebi parodos kuratorius, polėkio būta didelio, tačiau dėl lėšų stokos ne visi planuoti projektai buvo įgyvendinti, o dalis įgyvendintųjų neišliko – buvo sunaikinti Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio.

Svarbiausiu ir, be jokios abejonės, ryškiausiu modernistiniu pastatu XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje turėjo tapti Tautos namai. Būtent šis pastatas būtų buvęs ryškiausias funkcinis, ideologinis ir architektūrinis elementas, reprezentavęs tarpukario kultūros politiką. Tautos namų projekte aiškiai matyti vyravusios architektūros tendencijos – grynos geometrinės formos, ypač saikingas dekoras, paslėptas stogas; visa tai turėjo suteikti pastatui modernią išvaizdą.

„Šie kultūros namai, modernūs ne tik išore, bet ir paskirtimi, su kino teatru, viešbučiu, turizmo centru, muziejumi, turėjo tapti atsvara ir reprezentaciniu perlu, įtikinančiu iš Vokietijos atvykstančius turistus, kad Lietuva – kultūringas kraštas. Tačiau dėl lėšų stokos ir Antrojo pasaulinio karo šis projektas liko tik eksponuojamuose brėžiniuose“, – atskleidžia A. Kanapkis.

Modernizmas regionuose – (ne)atrastas?

Tyrinėjant modernizmo architektūrą darosi akivaizdu, kad didelė dalis tokių statinių, ypač regionuose, yra netekę savo architektūrinės vertės dėl įvairiais laikotarpiais egzistavusių skirtingų priežasčių. Neįsisąmoninus jų vertės, jie dažnai būdavo perstatomi ar net nugriaunami.

Sovietmečiu juos buvo stengiamasi pritaikyti kitokiai, nei planuota statant, paskirčiai, pakeisti tūrius, dekorą. Prie to prisidėjo ir Antrasis pasaulinis karas, per kurį nemažai pastatų, ypač pasienyje, nukentėjo dėl bombardavimų ar sprogdinimų. Po karo buvo stengiamasi juos tiesiog atstatyti, dažnai nekreipiant dėmesio į architektūros išsaugojimą, o pritaikant griežtai numatytai komunistinei ideologijai.

„Ne taip seniai praslinkusi euroremontų banga taip pat paliko pėdsaką. Turbūt mažai kas domėjosi ir greičiausiai nelabai suprato, kokia yra tam tikrų detalių išliekamoji vertė. Tai lėmė, kad kai kurie architektūriniai ar dekoro elementai buvo sunaikinti, paslėpti. Šiuo atveju labiausiai nukentėjo smulkiosios detalės ir langai, kurie pastatui suteikia savitumo“, – sako A. Kanapkis. Jo manymu, prie to didele dalimi prisidėjo ir Lietuvos ekonominė padėtis, ne visuomet leidusi skirti pakankamai dėmesio ir lėšų, vertusi pirmiausia gelbėti ir tyrinėti tikrai labai aukštos architektūrinės ir meninės vertės objektus.

Anot Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinės direktorės dr. Rūtos Kačkutės, urbanistiniai ir architektūriniai sprendimai pasakoja apie ankstesnių kartų ateities viziją. „Regionų miesteliuose išlikę šio laikotarpio pastatai suteikia ypatingo žavesio bendram urbanistiniam paveikslui, jei tik juos mokame skaityti. Jie buvo projektuoti ir statyti turint naujos, ilgai gyvuosiančios ir, svarbiausia, modernios valstybės viltį. Norėtųsi, kad Kaune kilusi susidomėjimo modernizmu banga užlietų ir mažesnius miestelius, taip padėdama bendruomenėms įsisąmoninti ir puoselėti savo unikalumą, plėtoti turizmą ir pristatyti save platesniame Lietuvos kontekste.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių