Kaip BNS sakė archeologė, mokslinio projekto vadovė Agnė Čivilytė, unikalu tai, jog archeologams pavyko atrasti „labai tiksliai išstatytų medinių konstrukcijų liekanų“.

„Tai – stulpavietės, kuolavietės, kurios išstatytos taip, tarsi tarsi liniuote būtų nubrėžta. (...) Tai yra labai rimtai darytos medinės konstrukcijos ir tokių analogijų Lietuvoje dar nebuvo rasta. Sensacingas dalykas, nes galime kalbėti apie tam tikrą architektūros planavimą, erdvę“, – teigė ji.

„Dažniausiai tos vėlesnės rekonstrukcijos, kurias daro archeologai, būna daugiau spekuliatyvios, nes iš tų stulpaviečių sunku atrasti kažkokį konkretų statinį, struktūrą, jos dažnai būna išsimėčiusios, todėl brėžinio negalima tikslaus padaryti. O šiuo atveju matome tikslų, inžinerinį brėžinį. Mes dar neturime pradžios, neturime pabaigos, tai yra tik fragmentas, ką mes užkabinome“, – pridūrė archeologė.

Pasak jos, manoma, kad ši tvora galėjo žymėti tam tikros gyvenvietės ribas, atlikti tam tikrą gynybinę funkciją.

„Arba tai yra kažkas dar kita. Mes matom dvi eiles, o tarp eilių yra kokių trijų metrų atstumas, galbūt tai buvęs koks nors koridorius, įėjimas, galbūt vartai į gyvenvietę. Tokie tik spėliojimai kol kas“, – sakė A. Čivilytė.

Be to, pasak archeologės, piliakalnyje taip pat atrastos molinės bronzos liejimo formos.

Mes matom dvi eiles, o tarp eilių yra kokių trijų metrų atstumas, galbūt tai buvęs koks nors koridorius, įėjimas, galbūt vartai į gyvenvietę. Tokie tik spėliojimai kol kas.

„Kas labai įdomu, kad tos liejimo formos yra skirtos skandinaviško tipo kirviams. (...) Šie kirviai daugiausia buvo naudojami dabartinės Švedijos teritorijoje, kartais randami Suomijoje, Norvegijoje, bet ten nerandama liejimo formų. Liejimo formos randamos Lietuvoje ir Latvijoje“, – aiškino ji.

Archeologės teigimu, tai liudija glaudžius Skandinavijoje ir rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyvenusių bendruomenių ryšius.

Mineikiškių piliakalnyje atrasta ir gyvūnų kaulų, kurie atskleidžia to meto žmonių mitybos įpročius.

„Šitoje kolekcijoje yra labai gerai išsilaikiusių arklių kaulų, kas nėra dažna Lietuvos archeologijoje. Jaunas arklys greičiausiai buvo valgomas, nes matosi atitinkamas kirtimas. Taip pat yra avių, ožkų, kiaulių kaulų. Žuvies daug valgė“, – vardijo pašnekovė.

Anot jo, vėlyvasis bronzos amžius – lūžinis laikotarpis, kuriame įžvelgiama daug permainų tuometėje kultūroje.

„Atsiranda daugiau metalo dirbinių, jie dedami į lobius. Matome intensyvius ryšius su Skandinavija“, – kalbėjo archeologė.

Vis dėlto Mineikiškių piliakalnyje metalo dirbinių rasti nepavyko.

„Manome, kad to meto žmonės, palikdami gyvenvietę, kruopščiai viską susirinko“, – teigė A. Čivilytė.

Kasinėjimai Zarasų rajone vykdomi įgyvendinat Lietuvos istorijos instituto mokslininkų projektą „Vėlyvojo bronzos amžiaus (1100–500 m. pr. Kr.) ekonomika rytiniame Baltijos jūros regione: naujo modelio link“. Jį finansuoja Lietuvos mokslo taryba.

Iš viso projektas truks trejus metus. Dvejus iš jų bus vykdomi kasinėjimo darbai Mineikiškių piliakalnyje.

Šiais metais kasinėjimus archeologai pradėjo liepą ir juos tęs dar maždaug savaitę. Kitąmet darbus piliakalnyje taip pat planuojama vykdyti vasarą.

„Svarbiausias mūsų tikslas – kiek įmanoma tiksliau atsekti vėlyvojo bronzos amžiaus bendruomenių ūkio ir ekonomikos sistemą: kaip žmonės gyveno, ką valgę, ką augino, kokio intensyvumo ryšius palaikė su kaimyniniais kraštais“, – pasakojo A. Čivilytė.