„Kaip ir filme, realybėje jis [tėvas – past.] taip pat vienu metu juokaudavo įsidėdamas netikrus dantis, ir man patiko tas momentas, kai kelioms sekundėms jis transformuodavosi ir bandydavo ištrūkti iš savo įprastinės būsenos. Apskritai man patiko idėja, kad tėvas gali būti net labiau vaikiškas už savo atžalą“, – sako M. Ade.

162 minučių trukmės filmas, kuris reprezentuos Vokietiją „Oskaro“ apdovanojimų geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, pasakoja apie vieną nuo kito atitolusius tėvą ir dukrą. 65-erių ekscentriškas muzikos mokytojas Vinfrydas spontaniškai nusprendžia nieko nepranešęs aplankyti dukrą darbo metu Bukarešte. Inesa išsisukinėja nuo per daug artimo bendravimo, bet Vinfrydas nepasiduoda ir prisigalvoja komiškai absurdiškų situacijų, norėdamas priartėti prie į darbą įnikusios ir į depresiją grimztančios dukros. Vinfrydas vienu atveju įsikūnija į Vokietijos ambasadorių, kitu – į peruką ir netikrus dantis užsidėjusį konsultantą Tonį Erdmaną, taip priversdamas dukrą dažnai jaustis labai nepatogiai.

Dauguma žmonių mano, kad būtent jų šalis turi geriausią humoro jausmą. Daug kas iš mūsų tiki, kad visos sienos yra jau praeitis, o skirtumus prisimename kalbėdami apie humorą ir futbolą.

Naujausio M. Ade filmo reikėjo laukti apie 7 metus. Režisierė pripažįsta, kad darbas prie „Tonio Erdmano“ užtruko išties ilgai, vien scenarijaus kūrimas truko apie porą metų. Tačiau ji tikina, kad šis filmas – kaip sriuba: kuo ilgiau verdi, tuo ji skanesnė.

Tarp dramos ir komedijos balansuojančio filmo kūrėja pasakoja dažnai sulaukianti klausimo, kodėl jos filmas vadinamas komedija, arba gana klišinių nusistebėjimų, kad vokiečiai apskritai turi humoro jausmą ir gali sukurti kažką juokingo.

„Galų gale supratau, kad dauguma žmonių mano, kad būtent jų šalis turi geriausią humoro jausmą. Daug kas iš mūsų tiki, kad visos sienos yra jau praeitis, o skirtumus prisimename kalbėdami apie humorą ir futbolą“, – atsiėmusi apdovanojimą sakė M. Ade.

Po LUX apdovanojimo įteikimo ceremonijos Strasbūre režisierė atsakė į LRT.lt klausimus.

– Šis filmas dažnai pristatomas kaip komedija, tačiau joje yra ir nemažai liūdesio, kartais atrodo, kad tai – juokas pro ašaras. Kokia buvo jūsų intencija?

– Visas filmas yra ir drama, ir komedija. Pati pirminė mintis buvo sukurti komediją. Vėliau, pradėjus filmuoti, viskas darėsi vis labiau ir labiau melancholiška, netgi buvau atsiprašiusi savo prodiuserio, kad tai tampa itin liūdnu filmu, bet vėliau, kai pradėjome montuoti nufilmuotą medžiagą, tai vėl buvo labiau komedija.

– Kokią pagrindinę žinutę šiuo filmu norėjote perteikti žiūrovams?

– Filmuose man visada svarbiausia gvildenti tam tikrą tematiką, kuri man įdomi. „Tonio Erdmano“ filme neketinau perteikti vienos konkrečios žinutės, norėjau tiesiog papasakoti apie šeimą, apie vaidmenis, kuriuos kiekvienas atliekame savo šeimoje. Nepaisant to, ar mėgstame tą vaidmenį, ar ne. Vaidmenį, kuris gali būti labai statiškas, nuo kurio sunku pabėgti. Nusprendžiau, kad tai gali būti savotiškas nuotykis tėvui ir dukrai pradėti viską nuo nulio.