Solistas 2001 m. apdovanotas aukščiausiu Lietuvos teatro meno apdovanojimu – „Kristoforo“ statulėle, 2002 m. – pirmąja premija operetės konkurse „Operetė mano meilė“, 2001 m. ir 2003 m. – „Fortūnos“ apdovanojimais, 2004 m. ir 2012 m. – Auksiniu scenos kryžiumi. Išskirtiniai vaidmenys, už kuriuos apdovanotas, – Erminijus (K. Millöckerio operetė „Gasparonė), Gustavas (F. Leharo operetė „Šypsenų šalis), Falkė (J. Strausso operetė „Šikšnosparnis), Grafas Liuksemburgas (F. Leharo operetė „Grafas Liuksemburgas“), grafas Danila (F. Leharo operetė „Linksmoji našlė“), Enrikas (G. Donizetti opera „Liučija di Lamermur“) ir Oneginas (P. Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“). Vakar Kauno valstybiniame muzikiniame teatre rodyta opera "Nabukas", kurioje L. Pautienius atlieka Nabuko vaidmenį, buvo skirta solisto 50-mečiui.

Kas yra 50-metis žmogui, dainininkui ir balsui? „Tai brandos amžius, o metų aš nejaučiu, – pokalbyje su „Kauno diena“ sakė solistas. – Balso amžius jaučiamas skirtingai – vieni balsai yra ankstyvesnio brendimo, kiti – vėlyvesnio. Mano mokytojas maestro Virgilijus Noreika sakė, kad mano balsas – vėlyvesnio brendimo: „Tokį balsą, kokį tu turi, turėsi tik po dešimties metų.“

– Regis, visuomet paminite, kad esant V. Noreikos mokinys, prisimenate santykį, pamokymus... Vis dar jaučiatės jo mokiniu?

– Taip! Aš nelankiau jokių meistriškumo kursų, niekur nesitobulinau, užteko to, ką gavau jo paskaitose Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nesakau, kad būtent taip reikia, tiesiog man nebuvo poreikio, debiutavau dar studijuodamas, vaidmenys – vienas paskui kitą, nebuvo laiko.

Vaidmenys: Nabukas KVMT pastatytoje G. Verdi operoje. Kauno valstybinio muzikinio teatro nuotr.

– Ką reiškė būti V. Noreikos mokiniu?

– Tai kaip šeima – V. Noreika buvo labai geras psichologas, prie kiekvieno mokėjo prieiti, užsimegzdavo tarpusavio ryšys. Manau, kiti kolegos, kurie mokėsi pas maestro, irgi taip galėtų pasakyti. Tarpusavyje mes jį vadindavome šefu.

– Ką jums davė studijos pas V. Noreiką – vokalo techniką, savijautą, pasitikėjimą?

– Viską! Kai į koncertus po Lietuvos miestus, miestelius pasiimdavo kartu su juo koncertuoti, matydavome, kaip jis ruošiasi, gaudavome patarimų. Atrodytų, nestebi, bet iš tikrųjų – stebi. Net ir pabaigus akademiją, kai susitikdavome bendruose koncertuose. Pavyzdžiui, festivalyje „Operetė Kauno pilyje“ jis visada dainuodavo paskutinis, bet atvažiuodavo prieš koncertą, ruošdavosi, o man išėjus į sceną būdavo užkulisiuose, klausydavo, paskui pagirdavo. Nuostabus jausmas!

– Muzikos istorijoje akcentuojamas dainininkų debiutas. Gerai atsimenate savuosius – Spoletą G. Puccini operoje „Toska“ Vilniuje ir Niką J. Kanderio miuzikle „Zorba“ Kaune? Koks tai jausmas?

– Puikiai atsimenu! Atlikti šią nedidelę tenoro partiją mane pasikvietė dirigentas Vytautas Viržonis. Taip pat labai gerai atsimenu Žermono debiutą G. Verdi operoje „Traviata“ prieš devyniolika metų Estijoje: prieš išeidamas į sceną neradau sau vietos, negalėjau laukdamas pakvietimo sėdėti grimo kambaryje – vaikščiojau koridoriais, laiptais. Prie scenos stovėjau likus pusvalandžiui iki išėjimo. Žermonas buvo naujai išmoktas vaidmuo, pasiūlytas likus trims mėnesiams. Tuomet mane pakvietė dainuoti Jeleckį P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“ ir Žermoną „Traviatoje“. Pirmuosius spektaklius puikiausiai atsimenu – daug ląstelių buvo sudeginta (juokiasi).

Oneginas operoje „Eugenijus Oneginas“. Hanso Jorgo Michelio nuotr.

– Pirmojo pasirodymo naujame teatre jausmas panašus?

– Taip – juk nežinai, kaip priims, kokie kolegos, tačiau man visada sekėsi.

– Ne kiekvienas, studijavęs operinį dainavimą, tampa operos solistu.

– Taip, yra daugybė pavyzdžių, kai žmogus, baigęs dainavimo studijas, nedainuoja arba dainuoja teatro chore. Muzikos akademijoje yra kamerinio dainavimo paskaitos, o operos studijoje dainuodavome operų, operečių ištraukas, ansamblius, bet studijų pagrindas yra opera.

Aš mėgstu į pastatymą ateiti neturėdamas jokių minčių – tada lengviau dirbti su režisieriumi.

 

– Visa tai dainuojate mintinai! Kiek valandų muzikos mokate ir kokį vaidmenį galėtumėte sudainuoti tuojau pat?

– Muzikos susidarytų paros! Juk esu parengęs daugiau nei 50 vaidmenų. Dabar pat galėčiau padainuoti W. A. Mozarto „Don Žuaną“. Tačiau yra ir tokių vaidmenų, kuriuos reikėtų iš naujo mokytis, ypač jeigu buvo dainuota tik keletą kartų, – juk pasimiršta.

– Kiek jums reikia laiko parengti naują, niekada nedainuotą kūrinį?

– Mokydamasis vaidmenį nemėgstu forsuoti, geriau apie būsimą vaidmenį sužinoti anksčiau. Pavyzdžiui, „Don Žuano“ pirmą veiksmą mokiausi dvi savaites, o antrą – tris savaites, ten daug medžiagos, rečitatyvų, tad iš viso – penkias. Kai gavau pasiūlymą Rygos teatre dainuoti Šarpleso vaidmenį G. Puccini operoje „Madam Butterfly“, iki premjeros buvo likusios trys savaitės, tačiau tai nedidelis vaidmuo. Be to, kai prasideda repeticijos su orkestru, scenoje, vaidmenį geriau pagauni. Įprastai vaidmenį mokausi valandą dvi per dieną. Be abejo, yra dainininkų, kurie po kelias valandas mokosi, bet man pavargsta ir balsas, ir protas.

– Ar ruošdamas naują vaidmenį klausotės kitų solistų įrašų?

– Ne, nebent labai išimtiniais atvejais. Pasiklausius imi noromis nenoromis interpretuoti. Aš mėgstu į pastatymą ateiti neturėdamas jokių minčių – tada lengviau dirbti su režisieriumi.

– Kauno muzikiniame teatre dainavote nuo 1999 m., o pastarųjų metų vaidmenys – Henris Higinsas F. Loewe’o miuzikle „Mano puikioji ledi“, Žoržas Žermanas G. Verdi „Traviatoje“ ir Nabukas G. Verdi operoje „Nabukas“. Kokie vaidmenys dar laukia Kaune?

– Rugsėjo pradžioje – J. Massenet operoje „Pelenė“, kurios premjera taip pat įvyks festivalyje „PromFest“, Estijos Pernu teatre „Endla“, paskui kauniečiams jau žinomų „Elisabeth“ kūrėjų Michaelio Kunze’ės ir Sylverterio Levay miuzikle „Mozart!“.

– Daug keliaujate. Ar keliones paveikė pandemija? Kuriame mieste jūsų namai?

– Namai – Vilniuje, o kelionių mažiau. Pandemijos metu, ačiū Dievui, neteko susidurti su kovidu, tuo metu su šeima laiką leidome gimtinėje, Merkinėje. Su kolegomis juokavome – pandemija leido pajusti, koks bus gyvenimas išėjus į pensiją.

– Tačiau, kol pensijos nesulaukėte, kokia įprasta jūsų diena?

– Jeigu vakare yra spektaklis, ryte ir po pietų – repeticija. Yra pasitaikę, kad spektakliai vyksta kiekvieną dieną, kartais du per dieną.

– Ar yra dalykų, kurių negalima daryti spektaklio dieną? Esu girdėjusi apie draudimą valgyti šokoladą su riešutais.

– Ko gero, kiekvienam individualiai – kai kurie nešneka prieš spektaklį, taupo balsą, o aš savęs neriboju – galiu ir žolę pjauti spektaklio dieną. Dėl šokolado – ne, nepastebėjau, bet dar sako, kad arbata su citrina džiovina gerklę (šypsosi).

– Operos solisto vaidmenys priklauso nuo turimo balso: tenorai dainuoja gražuolius meilužius, bosai – tėvus, valdovus arba blogiukus. Kokius vaidmenis atlieka baritonai?

– Visokius – ir gerus, ir blogus, nedidelius ir pagrindinius vaidmenis. Pakaktų palyginti trijų G. Verdi operų herojus: Rodrigą operoje „Don Karlas“, grafą di Luna „Trubadure“ ar Rigoletą operoje „Rigoletas“.

– Kaip giliai įsileidžiate vaidmenį: šiandien – didikas Don Žuanas, rytoj – juokdarys Rigoletas? O gal scenoje visada – Laimonas Pautienius?

– Oi ne, gyvenime aš tylenis (juokiasi). Scenoje tarsi išeinu iš savęs, leidžiu sau tai, ko gyvenime neleisčiau ar nenorėčiau. Be abejo, į vaidmenį gilinuosi, tačiau saikingai – dieną naktį galvodamas apie vaidmenis pavargčiau, taip ir stogas nučiuožti gali.

– Jums operos dainininko darbas yra dainavimas ir tada vaidyba, ar viskas kartu?

– Man – viskas kartu. Dainininkas gali puikiai, dieviškai dainuoti, bet jeigu scenoje nemokės vaidinti – neįdomu. Tuomet paprasčiau  klausytis garso įrašo.

– Ar dažnai einate į teatrą pasižiūrėti kitų?

– Ne, labai retai – skiriu darbą nuo poilsio, o operos spektaklis – ne poilsis: dirba balso stygos, nori to ar nenori. Klausantis dainuojant kiekvieno balso stygos virpa, o dainininkų – ypač. Jeigu dar blogai dainuoja – net ir užkimti įmanoma. Nesakau, kad kategoriškai neinu, yra spektaklių, kuriuos esu daugybę kartų žiūrėjęs, pavyzdžiui, Vokietijoje specialiai keturis kartus važiavau žiūrėti „Don Žuano“. Tai nėra mano mėgstamiausia opera ir važiavau ne tik todėl, kad dainavo kolega Almas Švilpa. Tai buvo malonumas – labai įdomus pastatymas ir labai stiprus muzikinis darbas. Beje, tas spektaklis buvo išrinktas geriausiu Vokietijoje premjeros metais.

– Vienas pastarųjų jūs vaidmenų – Nabukas G. Verdi operoje „Nabukas“, kurio premjera įvyko Kauno IX forte. Koks jausmas buvo ten dainuoti?

– Šiai operai tai buvo puiki vieta, gal net būtų gerai, jeigu tai taptų tradicija. Kažkaip tiko, buvo gera aura ir publikos buvo daug. Jeigu ne tas lietus ir šaltis, o išvakarėse – didžiulis vėjas... Pats vaidmuo man buvo vienas didžiausių iššūkių. Tai viena iš sunkesnių baritono partijų – nedidelė, tik keturi išėjimai į sceną – du ansambliai, duetas ir arija, tačiau dramatiška. Ją mokytis pradėjau vos ne prieš metus.

– Nabuko vaidmenį priskirtumėte prie mėgstamų? Ir kokie būtų mėgstamiausi?

– Nabukas – gal ne pats mėgstamiausias, bet arčiau tų. Mėgstamiausi – Rodrigas „Don Karle“, Oneginas „Eugenijuje Onegine“ ir Grafas Almaviva W. A. Mozarto „Figaro vedybose“. Rodrigas buvo mano svajonė nuo studijų laikų.

– Esate puikus operetės atlikėjas, tačiau save labiau laikote operos dainininku. Kokie mylimiausi autoriai?

– Taip – daugiausia dainuoju operose, širdis linksta prie operos, labiausiai prie G. Verdi, tada prie W. A. Mozarto, G. Puccinio, G. F. Händelio.

– Solistui tenka dainuoti įvairiomis kalbomis, jūs mokykloje mokėtės  prancūzų kalbos, o nuo 2009 m. dainavote Diuseldorfo teatre „Deutsche Oper am Rhein“.

– Prancūziškai laisvai nešneku, daugiau – anglų. Vokietijoje visos repeticijos vyko anglų kalba, didesnė dalis ten dainuojančią solistų yra ne vokiečiai.

– Vokietijos teatruose trupės tarptautiškumas – įprastas dalykas?

– Vokietijoje yra daug teatrų ir atlikėjus jie renkasi ne pagal tautybę, taip įsigalėję. Reino operos teatras – didelis, jame dainuoja virš 50 vietinių ir dar tiek pat kviestinių solistų, per sezoną pastatomos devynios premjeros.

– Ar galėtumėte pasakyti, kad vokiečiai daugiau stato vokiškas operas (nepaisant, kad vokiškos muzikos yra be galo daug)? Pastebėjote kokį nors nacionalinį aspektą?

– Nepasakyčiau... Vokiečiai, be abejo, mėgsta R. Wagnerį, regis, kiekvieno teatro repertuare jį turėti, rengti premjeras yra garbės reikalas. Tačiau gali būti ir kitaip – Diuseldorfe prieš, ko gero, dešimt metų įvyko garsi „Tanhoizerio“ premjera. Spektaklis buvo parodytas tiktai vieną kartą, visi kiti atlikimai buvo koncertiniai – paliesta nacių tematika su labai tikroviškais, šokiruojančiais, realistiniais vaizdais, publikai keletą kartų buvo kviesta greitoji pagalba – operos teatrinis atlikimas buvo atšauktas.

Spalvos: Henris Higinsas miuzikle „Mano puikioji ledi“ ir Lesko operoje „Manon Lesko“. Kauno valstybinio muzikinio teatro, „Vilnius City Opera“ nuotr.

– Norint dainuoti įvairiose šalyse reikia agento. Jį visi turi?

– Ne visi – Lietuvoje agentų net nereikia, juk yra tik keli teatrai. Darbas užsienyje susijęs su važinėjimu į perklausas, po agentūras. Ten daug kartų tenka išgirsti: ačiū, kad atvažiavote, mes jums paskambinsime, ir žinai, kad nepaskambins. Vokietijoje atsitiko juokingas dalykas – padainavau vieną ariją, paklausė, ką dar galėčiau, paklausė, pasiūlė padaryti pertrauką, tuomet – ačiū, mes jums paskambinsime. Išeidamas iš teatro sutikau kolegą iš Rygos, persimetėme keliais žodžiais ir mane pakvietė grįžti sudaryti sutartį. Žinoma, aš nuvažiavau būdamas 36 metų, su patirtimi, solidžiu vaidmenų bagažu. Mane puikiai priėmė, įgijau patirties, susipažinau su kolegomis, kurių dauguma, beje, ne vokiečiai – lenkai, slovakai, ukrainiečiai, turkai, rumunai.

– Norisi paklausti, kiek dainininkų kasmet baigia studijas Lietuvoje ir kur jie?

– Žiūrint, koks kursas. Paprastai baigia penki šeši. Mes baigėme šeši: trys vaikinai – visi V. Noreikos studentai – ir trys merginos. Linas Sprindys dabar gyvena JAV, Kęstutis Alčiauskis dainuoja čia, Kauno muzikiniame teatre; merginos – Nomeda Kazlaus, VDU Muzikos akademijoje dirbanti Rita Novikaitė ir Panevėžyje dainuojanti Vida Taurinskaitė.

– Nuo ko priklauso komfortas spektaklyje – partnerių, režisieriaus, dirigento, o gal kostiumų?

– Nuo visko – kostiumai, beje, labai svarbu – kad būtų patogūs, netrukdytų. „Nabuko“ kostiumai – sunkūs, masyvūs, batai su aukštomis platformomis, dekoracijos sudėtingos, laiptai... Tačiau tai yra dailininko vizija, atlikėjai yra jo priemonės.

– Tad svarbiausi scenoje – ne solistai?

– Svarbiausias – spektaklio režisierius, tuomet – muzikinis vadovas, o solistai – gal kokioje trečioje vietoje. Režisierius renkasi, įsivaizduoja, ką norėtų matyti...

– Ar Kauno muzikiniame teatre dainuoti gera?

– Vokališkai – yra geresnių salių, V. Noreika juodavosi, kad ten – didelis kambarys (juokias). Dainuojant negauni vokalinio atsako, o tai apgaulinga, nes salėje viskas puikiausiai girdėti. Klausytojui gerai, dainininkui – nelabai. Kalbant apie kolektyvą – puiku.

– Jeigu vertintumėte visus teatrus, kuriuose dainuojate, kur dainuoti maloniausia?

– Visada su malonumu važiuoju į Rygos operą. Ten puiki akustika – ir dainuoti, ir klausyti, geras kolektyvas ir nuostabi teatrinė aura. Labai gražus ir puikios akustikos senasis Kopenhagos teatras – dainavau ten „Don Žuaną“. Puiki Estijos Pernu naujoji koncertinė salė. Visur dainuoju vienodai, gal tik malonumas skiriasi.

– Nepaminėjote nė vienos Lietuvos salės.

– Lietuvoje – Vilniaus filharmonija.

– Dirbote su daugybe scenos partnerių, režisierių, dirigentų. Kuriuos išskirtumėte?

– Puiku dirbti su Dalia Ibelhauptaite, dainavau daugelyje jos režisuotų spektaklių. Gintas Žilys, kuris mane pakvietė į Kauno muzikinį teatrą, jam vadovaujant sukūriau daug vaidmenų, įgijau didžiausią patirtį tiek operose, tiek operetėse. Dirigentai – Gintaras Rinkevičius, Diuseldorfe – Antonino Fogliani – puikus itališko repertuaro dirigentas. Scenos partneriai – „Vilnius City Opera“ trupė, susilipdžiusi nuo G. Puccini „Bohemos“ – ten nėra jokios konkurencijos, puikus jausmas dirbti. Kaune irgi puikus kolektyvas, partneriai. Man gal pasisekė?

– Ar yra kokių vaidmenų, kurių nenorėtumėte dainuoti?

– Nebent tokie, kurie netinka mano balsui. Baritono vaidmuo, bet per dramatiškas, per aukštas ar per žemas. Gal nėra tokių? Gal, jeigu pastatymas būtų radikalus, sakysim, reikėtų išsirengti, nenorėčiau dainuoti.

– Ar klausytojui rekomenduotumėte premjerinius spektaklius, ar vėlesnius?

– Rekomenduočiau palaukti – premjeriniuose spektakliuose dažniausiai dainuojame pavargusiais balsais, ypač jei nėra dublerių. Iš patirties Vokietijoje: prieš premjerą ryte – orkestro repeticijos vakare, tuomet viena diena pertraukos – ir premjera. Kaip dainininkas-klausytojas į premjerą neičiau, eičiau į trečią ketvirtą spektaklį. Premjera – vieta pasirodyti: aš buvau premjeroje (šypsosi).

– Sakoma, kad teatre artistai jaučia emocinį atsaką, fluidus, tačiau ką ir kiek artistas mato spektaklio metu nuo scenos?

– Priklausomai nuo apšvietimo. Kartais – nieko, tamsą, kartais net dirigento nemato – taip spigina šviesos (šypsosi). Tačiau, net jeigu nieko nematai, jauti kaip publika reaguoja, priima, klausosi. Visi spektakliai skirtingi, niekada vienodų nebūna.

– Jeigu dabar būtumėt aštuoniolikos – patartumėte sau mokytis dainavimo?

– Aš nuo antros klasės svajojau būti mediku. Vidurinę baigiau 1991 m., ne per seniausiai – Sausio įvykiai... Vilniaus universitetas netgi anksčiau surengė stojamuosius egzaminus, dar iki brandos egzaminų, gegužės pradžioje. Tada galima buvo paduoti dokumentus tik į vieną aukštąją, o VU egzaminus anksčiau surengė, kad neįstojus dar būtų galimybė kitur bandyti. Kai pamačiau, kad neįveiksiu atrankos (buvo aštuoni į vieną vietą), nunešiau dokumentus į Muzikos akademiją, į parengiamuosius kursus. Svarbu buvo kur nors mokytis, maniau, po metų vėl bandysiu. Tačiau po metų supratau – pasilieku.

– Ar kitam rekomenduotumėte dainininko duoną?

– Operos dainininko duona sunki: daug laiko praleidi be šeimos, kelionėse – nelengvas gyvenimas. Ne visi gali taip gyventi. Be abejo, daugiau teatrų, trupių, patirties yra gerai – praplėti repertuarą, parodai savo galimybes, bet dirbti vienoje vietoje – irgi neblogai. Manau, man pasisekė, kad apkeliavau daug šalių... nors keliauti nemėgstu.

– Tad kokių savybių reikia operos dainininkui?

– Šaltų nervų, proto, tarpusavio pagarbos ir savotiško užsispyrimo.